Parodoje Konstantinui Stašiui atminti – gyvi anūkės ir amžininkų pasakojimai (0)

Artėjantys 2018 m. Lietuvai ypač reikšmingi, žymintys 100-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines. Rokiškio kraštas taip pat gali didžiuotis užauginęs nemažą būrį asmenybių, kurie idėjomis ir darbais prisidėjo prie tokios Lietuvos, kokią turime dabar – laisvos. Vienas iš tokių žmonių, kurie išaugino mūsų šalį – iš Rokiškio r. kilęs Konstantinas Stašys. Jis buvo pirmasis Vilniaus burmistras. Ypatingai datai įprasminti bei paminėti 99-uosius Nepriklausomybės metus, vasario 15 d. atidaryta paroda „Kraštietis Konstantinas Stašys (1880 – 1941?) – pirmasis Vilniaus burmistras“. Parodoje dalyvavo ir prisiminimais dalijosi K. Stašio anūkė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė ir pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos asmeninio vairuotojo Jono Balčiūno anūkė Reda Uogintienė.

Įkvepiantys ir šviesūs prisiminimai

D. Juchnevičiūtė-Vaivadienė nestokojo gražių prisiminimų apie garbų senelį. „Savo anūkės jis labai laukė. Valakampiuose skubėjo pastatyti namą, kad anūkė galėtų kvėpuoti pušyno oru. Jis man buvo tvirtybės simbolis – didelis, stambus. Savo pirmuosius žingsnius žengiau sutvarkytose Valakampių teritorijose, kurias jis išgražino, stengėsi, kad aplinkoje būtų gėlių, žydinčių krūmų“, - kalbėjo energija trykštanti ir nepaprasta iškalba publiką žavėjusi garbaus amžiaus K. Stašio anūkė. Moteris neabejojo, jog architektės specialybę ji pasirinko neatsitiktinai. Augusi tokioje aplinkoje, kurioje buvo kuriamas grožis, mėgstama statyti, visą šį polinkį kurti ir projektuoti erdves ji paveldėjo iš senelio. „Mano arkliukas – aikščių ir parkų projektavimas. Manau, šiam pasirinkimui turėjo įtakos šviesaus atminimo senelis“, - svarstė anūkė. Garbinga viešnia prasitarė ir apie dar vieną K. Stašio aistrą šunims. „Jis buvo azartiškas medžiotojas, todėl turėjo ir medžioklinių šunų, taip pat pirko veislinius – ir didesnius, ir mažesnius. Augome kartu su gyvūnais, todėl gyvenimo be jų neįsivaizduoju. Jie įneša spalvų ir džiaugsmo“, - prisiminimais dalijosi D. Juchnevičiūtė-Vaivadienė. Senelio ir močiutės santykiai buvo nepaprastai gražūs. Anūkė pabrėžė, kad senelė juo nepaprastai žavėjosi. „Jis jai buvo pats geriausias, įdomiausias ir viską suprantantis. Namuose niekada nesigirdėjo pakelto balso“, - apie tikrą meilę, pagarbą vienas kitam užsiminė šiuo metu Vilniuje gyvenanti moteris. K. Stašio likimas nežinomas – jis buvo apkaltintas šnipinėjimu, todėl nėra žinoma, ar jis mirė sava mirtimi, ar buvo sušaudytas. Nors K. Stašio biografija ir nuopelnai Lietuvos šaliai kalba patys už save, noras įamžinti ir įpasminti senelio atminimą – stringa biurokratijos pinklėse. „Vilniuje yra gatvė, pavadinta jo vardu. Norėčiau, kad Valakampiuose atsirastų parkas, kuris būtų pavadintas jo vardu“, - teigė senolė.

Muziejui – vertinga ir istorinė dovana iš pirmųjų rankų

Antano Smetonos asmeninis vairuotojas Jonas Balčiūnas taip pat kilęs iš Rokiškio r. Pasak Redos Uogintienės vyro, žinomo dailininko, plenerų dalyvio ir langinių tapytojo Arūno Uoginto, J. Balčiūnas buvo antrasis asmeninis vairuotojas. „Jis buvo sąžiningas, kruopštus, išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus. Yra likusi knygelė, kurioje ranka surašyta, kur ir kada senelis vežė asmenis. Iš vieno įrašo, kuriame juoda ant balto parašyti žodžiai „du varguoliai“, galima tik spręsti, kad žmogiškumas ir atjauta buvo vieni iš J. Balčiūno bruožų“, - kalbėjo A. Uogintas. Šiaulietis Rokiškio krašto muziejui padovanojo vertingą dovaną – knygos su istoriškai itin svariais įrašais kopiją. „Šią dieną galima vadinti istorine. Gyvai prabyla žmonės, kurie dar gali pasidalinti unikaliais prisiminimais iš tų neramių laikų. Pasitikdami 100-ąsias Nepriklausomybės metines, gauname vertingą medžiagą, kuri liks išsaugoti ateities kartoms. Nors ir buvo dingusi, tačiau atsidūrė gerose rankose. Mūsų kraštas gali didžiuotis žmonėmis, kurie kūrė Nepriklausomą Lietuvą, formavo Lietuvos ir užsienio politiką, kultūrą“, - kalbėjo Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. Vadovė džiaugėsi matydama garbaus amžiaus žmones, kurie trykšta energija, nepaprasta iškalba ir nebekyla klausimų, kieno kraujas teka jų gyslomis. Atvykti į parodos atidarymą nepasididžiavo ir Nepriklausomybės aikštės projekto autorė M. Ptašek. „Gera matyti žmones, kurie paliko pėdsaką mūsų žemėje“, - atvykusiems svečiams ir viešnioms dėkojo N. Šniokienė.

G. Kujelio nuotr.