Pozityvumo jausmą teigianti paroda (1)

Jei tikėti tuo, ką apie gyvenimą šiame pasaulyje pasakoja televizorius, tai prieš mus iškyla labai niūrus, galima sakyti, apokaliptinis vaizdas. Kur bepažvelgsi, visur įvairiausios nelaimės, gamtos ir automobilių katastrofos, kriminaliniai ir finansiniai nusikaltimai, karai, badai ir marai. Kažkas kariauja Ukrainoje, kažką bombarduoja Sirijoje, pabėgėliai tarsi tvanas užlieja Europą, net vis labiau susitraukiantis Rokiškio miestelis krebžda nuo smulkių politinių intrigėlių ir, atrodo, kad pasaulyje nebesurasi tokios vietos, kur jūsų lauktų jaukumas, ramybė ir gerumas. Jeigu pasiilgote tokių pojūčių, jei norite patirti, ką reiškia „meninė“ terapija, tai susiruoškite į Rokiškio krašto muziejuje vykstančią Vilijos Leišienės tapybos darbų parodą, kurios atidarymas įvyko vasario 6 dieną. Vilija kaip tik iš tų žmonių, kurių namuose nėra televizoriaus ir kurie dėl tos priežasties sutaupytą laiką praleidžia žymiai naudingiau ir turiningiau. Laisvalaikį ji skiria gėlių (ir kitokių augalų) auginimui ir tapybai.

Vilija Leišienė gimė Telšiuose, augo ir mokėsi Kaune. Baigė Kauno medicinos universiteto, šeimos gydytojo rezidentūrą. Šiuo metu dirba šeimos gydytoja Rokiškyje R. Burnicko poliklinikoje. Mėgo piešti nuo vaikystės, tačiau jokių dailės mokslų nėra baigusi. Tapyba susidomėjo maždaug prieš 10 metų ir paveikslų kūrimas tapo mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu. Vilijai tapyba ne tik smagus bei įdomus laiko leidimas, bet ir tam tikra ypatinga vidinė būsena. Kiekvienu paveikslu ji stengiasi perteikti nuotaikas ir išgyvenimus, kuriuos sukelia pamatyti, o kartais jos fantazijoje iškilę vaizdai: melsvas lubinų laukas, putotas krioklys, baltas žaibas tamsiam danguje, auksiniuose rudens medžiuose panirusi bažnytėlė. Pasikliaudama labai gera vaizdine atmintim, ji į drobes perkelia romantiška maniera nutapytus gamtos peizažus, kuriuose galime pajausti vėją, žiemos šerkšną, pamatyti ryto rūką, rudens spalvas ar saulės atspindžius ant vandens.

Parodos autorė puikiai įvaldžiusi aliejinės tapybos techniką ir jai nesvetimi įvairiausi tapybos išraiškos būdai: skaidrūs, permatomi dažų potėpiai, tapymas storais dažų sluoksniais ir net faktūros panaudojimas. Ji puikiausiai tvarkosi su labai sudėtinga aliejinės tapybos "alchemija": dažais, skiedikliais, lakais, teptukais, mentelėmis, paletėmis, pakankamai didelio formato drobėmis ir rėmais. Kaip pati sako: „Mažo formato drobėje nėra kur įsibėgėt“. Savo darbuose siekia maksimumo - paveikslas turi atskleisti jos kūrybinį sumanymą ir yra užbaigtas, kai to pasiekiama. Ypač stebina greiti jos tapymo tempai, nes dauguma paveikslų „gimsta“ per 1-2 kūrybinius seansus, kurie kartais užtrunka po 10 valandų!

Vilijos niekas nemokė eskizų piešimo, aliejinės tapybos pradžiamokslio, erdvinės ir spalvinės perspektyvos paslapčių, bet, atrodo, ji iš prigimties viską žino. Mėgstamiausias autorės siužetas yra peizažas, arba kitaip pasakius, gamtos vaizdas. Jos paveiksluose visiškai nerasime žmonių, todėl gamta dažnai atrodo pirmykštė ir nepaliesta. Peizažus tapo po įtemptos gydytojos darbo dienos ar savaitgaliais, todėl ir savo pirmą personalinę parodą pavadino ,,Sekmadienio peizažas". Reikia pasakyti, jog Vilijos namuose paveikslų tiek daug, kad visi dviejose Rokiškio krašto muziejaus salėse net netilpo! Šioje parodoje neeksponuoti jos nutapyti natiurmortai, todėl, galima sakyti, jog ne už kalnų ir antroji personalinė paroda.
Parodos autorė džiaugiasi, kad jos darbai kitiems žmonėms suteikia teigiamų emocijų, o, beje, nemažai paveikslų jau apsigyveno kituose namuose. Tai pirmoji Vilijos Leišienės personalinė paroda, bet tikrai ne paskutinė, nes autorė kupina kūrybinių sumanymų ir idėjų. Palinkėkim sėkmės.

Arūnas Augutis
Parodos kuratorius