Rokiškio liaudies teatro šešiasdešimtmetis – proga pažvelgti, kas rokiškėnus užkrėtė teatro epidemija (foto) (0)

Gegužės 30-oji Rokiškio teatralams ypatinga diena. Mat prieš šešiasdešimt metų Rokiškio teatrui buvo suteiktas liaudies teatro vardas. Tačiau teatras Rokiškio krašte skaičiuoja jau šimtametę istoriją. Panemunėlio krašte, Naujikų kaime 1893-aisiais sukurtas pirmas slaptas lietuviškas spektaklis „Nepadėjus nėr ko kasti“. Kurio žaismingais motyvais pristatyta visuomenei drožėjo Vidmanto Zakarkos skulptūra, įamžinanti liaudies teatro jubiliejų.

Kunigo rūpestis

Kaip jau minėta, manoma kad Rokiškio rajone, Panemunėlio parapijoje 1893-aisiais sukurtas pirmas slaptas lietuviškas spektaklis – Juozo Tumo-Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“. Būtent nuo kunigo Jono Katelės – didžiojo šio krašto šviesulio, pastangų ir rūpesčio savo istoriją skaičiuoja teatras Rokiškyje. Mat gūdžiais spaudos draudimo laikais Panemunėlio klebonija tapo lietuvių tautinio atgimimo vienu iš centrų. Čia ne tik plaukė lietuviškos knygos, bet ir viešėjo Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ir kiti tuometiniai tautos šviesuliai, čia skleidėsi ir jaunojo J. Tumo-Vaižganto talentas. Čia buvo steigiamos slaptos lietuviškos mokyklos, o bažnytinių giesmių repertuare buvo tik lietuviškosios giesmės.

J. Katelė, kaip susirinkusiesiems pasakojo Rokiškio liaudies teatro žmonės, buvo didžiulis teatro gerbėjas. Jis pirmasis plodavo ir juokdavosi spektakliuose. Jis savo lėšomis rūpinosi rekvizitu, aktorius vaišino pietumis. O žiūrovai į spektaklius buvo įleidžiami veltui.

Panemunėlio klebonijoje dažnas svečias buvo deimančiukų ieškotojas kunigas J. Tumas-Vaižgantas, kurio pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“ ir tapo pirmuoju lietuviškuoju spektakliu.

Paminklas teatrui

Vieta paminklui – įspūdingai drožėjo Vidmanto Zakarkos skulptūrai – Rokiškio krašto muziejaus sodelyje pasirinkta neatsitiktinai. Būtent čia prieš 60 metų ir gimė dabartinis liaudies teatras. Sodelis su jaukiomis medinėmis skulptūromis ir suoleliais kūrė neoficialią, tačiau labai jaukią nuotaiką. Nebeliko scenos, skiriančios aktorius ir žiūrovus. Puikiu režisūriniu sprendimu tapo spektaklio „Nepadėjus nėr ko kasti“ ištrauka, kurioje du muzikantai gundo gobšų kaimietį ieškoti užkeikto lobio. Kadangi nebuvo takoskyros tarp aktorių ir žiūrovų, pastariesiems taip pat teko užduočių: visaip gąsdinti vargšą kaimietį pakeliui link išsvajotojo lobio. Tik pjesėje tas lobis – užkeiktų pinigų kubiliukas, o šiandien jis – įspūdingas paminklas teatrui.

Neša kultūrą už teatro ir rajono ribų

Asociacijos „Rokiškio liaudies teatras“ vadovas Arūnas Skardžius trumpai papasakojo paminklo statymo peripetijas. Ąžuolą šiam paminklui dovanojo teatro gerbėjas verslininkas Leonardas Šablinskas. O štai teatro aktorius Vidmantas Zakarka, vos užsiminus, kad galbūt jubiliejų derėtų kažkaip įamžinti, jau kitą dieną pateikė skulptūros eskizą.

Tad skambant garsiems susirinkusiųjų plojimams, skulptūra iškilmingai atidengta.

Su švente Rokiškio teatro žmones sveikinęs meras Ramūnas Godeliauskas sakė, kad šie žmonės teatro ir kultūros šviesą skleidžia toli už scenos, už Rokiškio kultūros centro ribų. Seimo narys Raimundas Martinėlis ragino ir toliau puoselėti teatro tradicijas Rokiškyje.

Po svarbias teatrui vietas

Teatras Rokiškio žmones lydėjo nuo pat pirmojo spektaklio, iki šių dienų. Jis buvo mėgiamas Rokiškio gimnazijos gimnazistų ir pedagogų, ir gūdžiais pokario laikais jis buvo atgaiva mūsų krašto žmonėms. Antai į spektaklį „Petras Kurmelis“ žmonės eidavę ir po keletą kartų. Apie tai ir dar daug įdomių teatro Rokiškyje istorijos detalių edukacinėje programoje pasakojo muziejininkė Vilė Sarulienė.

Tačiau šiandieninis jubiliejus siejamas su pedagogų Vajegų šeimos atvykimu į Rokiškį. Dabartiniame Krašto muziejuje praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje veikė trys įstaigos: muziejus, biblioteka ir kultūros rūmai. O pastaruosiuose – dramos studija. Į jos veiklą daug naujų vėjų atnešė pedagogų Vajegų šeima, atvykusi iš Alytaus. Nors, kaip tuomet sakė Vytautas Vajega, rokiškėnus ir krėtė teatro epidemija, visgi šiokių tokių nusivylimų neišvengta. Vos prieš porą metų iki Rokiškio liaudies teatro įkūrimo, V. Vajega neslėpė nusivylimo: pusė metų repeticijų ir įtempto darbo tik tam, kad spektaklis būtų parodytas tris keturis kartus.

Visgi, kaip sakė V. Sarulienė, galbūt nusivylimas ir buvo reikalingas tam, kad ateitų pakilimas. 1959 m. gegužės 30-ąją rokiškėnus sukvietė penkių dalių spektaklis „Petras Kurmelis“. Po jų sekė ir šeštoji dalis: įvertinus rokiškėnų teatro potencialą, tuometinė Kultūros ministerija suteikė jam, pirmajam Lietuvoje, liaudies teatro vardą. Ir po spektaklio šis sprendimas buvo iškilmingai perskaitytas sausakimšoje žiūrovų salėje.

Detaliau su teatro istorija, jo raidai svarbių žmonių biografijomis susirinkusieji susipažino keliaudami po rajoną „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ atributika padabintu autobusu.

Garbinga istorija ir dar garbingesnė šiandiena

Koks buvo ir yra Rokiškio liaudies teatras? Prieš dešimtmetį režisierius Jonas Buziliauskas interviu vienam kultūros leidinių teigė: „Kad ir kaip būtų keista, Rokiškio teatras visą tą laiką buvo brandus. Prieš penkiasdešimt metų Liaudies teatro vardo gavimas buvo didžiulė atsakomybė. Tuo metu konsultuoti Rokiškio režisierių atvykdavo tokie Lietuvos teatro grandai kaip Kazimiera Kymantaitė, Vaclovas Blėdis, Gediminas Karka, ir kiti. Be abejonės, pastatymai negalėjo būti žemo meninio lygio. 1972 metais Jono Kavoliūno pastatytą pjesę Vytauto Landsbergio-Žemkalnio „Tadas Blinda“ įrašė Lietuvos televizija. Tuo metu tai buvo didžiulis pasiekimas. 1996 m. Jonui Korenkai pirmajam Respublikoje buvo įteikta Boriso Dauguviečio premija. 2005 metais teatrui buvo įteiktas Liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“. Šie ženklai rodo, kad visą tą laikotarpį teatras turėjo savo braižą ir veidą“ .

Šiemet kovo pabaigoje teatras žiūrovams pristatė šimtąją premjerą – spektaklį „Gluosniai vėjyje“. Taigi, skaičiuojant vidutiniškai išeitų po maždaug pusantros premjeros per metus. Daugelis spektaklių – brandūs, puikiai įvertinti tiek kritikų, tiek žiūrovų. Ko verti vien pastarųjų metų kūriniai. Vienas jų – talentingajai tragiško likimo poetei Matildai Olkinaitei skirtas spektaklis „Nutildytos mūzos“ netgi paskatino tarptautinius istorinius tyrinėjimus. Būtent jų dėka ir buvo rasta Olkinų ir Jofių šeimų nužudymo vieta, ji įamžinta paminklu.

Paroda, prisiminimai, spektaklis

Apie šias ir daugelį kitų teatro, jo aktorių veiklos akimirkų pasakoja dailininko Sigito Daščioro fotografijų paroda. Ji iškilmingai atidaryta Rokiškio kultūros centre. Į šiltą prisiminimų popietę rinkosi kelių kartų Rokiškio teatro žmonės. Jubiliejų pagerbė ir režisierius Jonas Korenka.

O šventę vainikavo, žinoma, spektaklis – „Gluosniai vėjyje“.