„Rokiškio Sirena“ ir kariai savanoriai lankė 1919-20 m. Laisvės kovose žuvusiųjų kapus: mes jiems dėkingi už laisvę ir valstybę (5)
31 metras trispalvės juostelės. Daug ar mažai? O juk tiek vos užteko papuošti Latvijos žemėje atgulusiems 1919-20 m. žuvusiems kariių savanorių kryžiams. Mūsų rajone palaidotiems kariams pagerbti – dar beveik antra tiek. Daugiau nei šimtas žvakučių – tiek jų per porą dienų ant Laisvės kovų didvyrių kapų uždegė šiandieniniai Lietuvos ir mūsų rajono žmonių gynėjai – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai bei jų talkininkai: Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėjai Ramūnas Godeliauskas ir Lina Dūdaitė-Kralikienė bei „Rokiškio Sirenos“ žurnalistė Monika Meilutė.
Kariuomenė Laisvės kovose sulydė tarpukario visuomenę
Rokiškio rajone bei Subatėje, Červonkoje ir Sventėje yra 1919-20 m. Laisvės kovose 91 žuvusio didvyrio kapas. Ne visų ir vardai žinomi. Nemažai antkapių paženklinti užrašu „Nežinomas kareivis“. Vadinasi, ant jų, kuriems anot Maironio „kam nusviro galva, tam Dangaus angelai vainiką iš diemantų pina“, kapų iš tolimiausių Lietuvos kampelių neskubės jų šeimos. Daugelis žuvo jauni, viską atidavę vardan tos šviesios vilties – Lietuvos valstybės. Kuri niekada nebūtų išsipildžiusi, jei ne šių jaunų vyrų drąsa ir auka. Juk tai jie, 1918 m. lapkričio mėnesį, pašaukti jaunos valstybės vyriausybės, tapo kariais savanoriais. Šiemet, lapkričio 23-ąją švęsime Lietuvos kariuomenės šimtmetį.
Lietuvos kariuomenė ir laisvės kovos tapo tuo kertiniu akmeniu, sulydžiusiu skirtingų tautų, religinių konfesijų žmones į vieną tvirtą lydinį – Nepriklausomos Lietuvos visuomenę. Juk vienuose apkasuose, petys į petį kovojo ir lietuviai, rusai, lenkai, žydai, totoriai. Simboliška, kad ir tarpukario Lietuvos nuotraukose užfiksuota, kaip karių priesaiką priima iš karto keli dvasininkai: katalikų, sentikių, stačiatikių ir net musulmonų.
Taigi, Laisvės kovos tapo kertiniu mūsų jaunos valstybės akmeniu, ne tik sutelkusiu visuomenę, bet ir įkvėpusiu nugalėtojų dvasią. Juk mūsų krašte vykusios aršios kovos su bolševikais 1919-ųjų rudenį persikėlė į Latviją, kur mūsų kariai išstūmė bolševikus iki pat Dauguvos ir saugojo neramią sieną iki pat 1920 m. liepos 12-osios, kuomet Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis. Taigi, Lietuva, Latvija, Lenkija buvo tas kordonas, kuris apsaugojo Vakarų Europą nuo karingojo komunizmo eksporto, kurį ant savo kardų nešė bolševikinė Rusija.
Tradicijos nekeičia
Artėjančios Vėlinės – puiki proga padėkoti 1919-20 m. kariams savanoriams už apgintą Lietuvos valstybę. Tad lankyti karių kapų praėjusią savaitę rinkosi ta pati komanda, kuriai išvyka po Laisvės kovų vietas yra graži tradicija. Joje šiandieniniai valstybės ir rajono žmonių gynėjai – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas, vyresnysis seržantas Ramūnas Lavinskas, vyresnioji eilinė Asta Kanopaitė, eilinis Vygantas Pauliukas, jaunesnysis eilinis Nerijus Kralikas, Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėjai Ramūnas Godeliauskas ir Lina Dūdaitė-Kralikienė bei „Rokiškio Sirenos“ žurnalistė Monika Meilutė. Komanda tradicinė, jau keletą metų iš eilės lankanti karių savanorių kapus.
Talkininkai vyko ne tuščiomis: trispalvės juostelės kryžiams papuošti, žvakutes bei gėlių puokštes tradiciškai dovanojo Seimo narys R. Martinėlis. Tokia parlamentaro pozicija nestebina: jo komandai yra svarbi pagarba Lietuvos valstybei, dėmesys ir palaikymas buvusiems ir esamiems jos gynėjams.
Darbo netrūko
1919-20 m. karių savanorių kapai yra deramai sutvarkyti: apdengti specialiomis plytelėmis. Tuo per keletą metų pasirūpino 1919-20 metų Lietuvos savanorių kapų Rokiškio bendrija, vadovaujama Rimantės Norvaišienės. Tačiau net ir sutvarkytus kapus paruošti Vėlinėms reikia: nugrėbti lapus, surinkti lankytojų paliktas sudegusias žvakutes, nuvytusias ar išblukusias gėles, nuvalyti antkapių plyteles. Taigi darbo talkininkams netrūksta. Karių savanorių kapus Tumasonyse ir Gediškiuose sutvarkė judėjimo „Vieningi kartu“ žmonės, uždegė ant jų žvakutes. Tad 506-osios kuopos karių maršrutas suka į Aleksandravėlės pusę. Ten didžiausia 1919-20 m. Laisvės kovose žuvusių karių palaidojimo vieta. Vienas šalia kito čia atgulė dvylika vyrų.
Skubame tvarkytis: kol vieni šluoja nukritusius lapus, kariai savanoriai skuba skudurėliais valyti nuo prikritusių tujų šakelių antkapius. Šiuos kapus lankėme nebe pirmieji. Kažkieno čia jau būta: uždegtos žvakutės, už trispalvių juostelių, juosiančių karių kryžius, užkišta po rožės žiedą. Lankytojo dėmesys pagirtinas, tačiau už trispalvės juostelės gėlių ir kitų puošmenų dėti nederėtų, geriau jas padėti tiesiog ant kapo. Todėl tvarkytojai šias rožes, perrišę trispalves juosteles, tiesiog ant antkapių.
Iš Aleksandravėlės vykome į Bagdoniškį. Čia ilsisi du Laisvės gynėjai. Sutvarkėme jų kapus, uždegėme žvakutes. Iš Bagdoniškio lekiame į kitą rajono kraštą – Degenių kapinaites. Ir čia kario kapas jau papuoštas puokštele, žvakutėmis. Malonu, kad rajono visuomenė puoselėja Laisvės kovų atmintį.
Obeliuose gėlės ir ant kuopos draugo kapo
Kitą dieną komanda skubėjo Latvijos link. Pirmoji stotelė – Obelių kapinės. Čia atminties vietų daug. Žvakutės sužibo prie Švč. Mergelės Marijos statulos, kurios postamente iškaltos žuvusių partizanų pavardės. Kita atminties vieta – paminklas 1941 m. Birželio sukilimo bei sovietinio režimo aukoms. Čia kariai savanoriai ir jų talkininkai nurinko sudegusias žvakutes, uždegė naujas, pakeitė trispalves juosteles, padėjo gėlių.
Kita liūdna stotelė – vos prieš porą mėnesių į Amžinybę iškeliavusio Rokiškio krašto garbės piliečio, partizano, didelio Lietuvos kariuomenės ir 506-osios kuopos bičiulio Andriaus Dručkaus kapas. Ir ant jo kapo padėjome gėlių, uždegėme atminties žvakelę. Aplankėme ir 1919-20 m. Laisvės kovose kritusių karių kapus.
Subatėje ir Červonkoje padirbėjome iš peties
Vos keli kilometrai už Obelių – jaukus Subatės miestelis. Tačiau laiko dairytis po jį nėra. Skubame tvarkyti čia palaidotų lietuvių karių kapų. Jie Subatėje palaidoti dviejose vietose, netoli vieni nuo kitų. Procedūra tradicinė: nušluoti lapus, nuvalyti apnašas nuo antkapių, surinkti senas žvakutes ir išblukusias gėles. Tada pakeisti naujomis trispalves juosteles, padėti po puokštę gėlių ir uždegti žvakutes.
Sutvarkę kapus Subatėje, skubame į Červonką. Čia didingo paminklo prieglobstyje atgulė 31 Lietuvos karys. Kapus, tiesiogine to žodžio prasme, tenka atkasti iš po nukritusių lapų. Kariai grėbė juos ir maišais nešė iš kapinių. Kiekvienas kapas buvo padabintas nauja trispalve juostele bei žvakute, o prie paminklo padėta didelė puokštė papuošta trispalve juostele, kurią talkininkams perdavė Seimo narys R. Martinėlis. Tačiau prieš tai nuo paminklo buvo nurinktos senos puokštės, kariai nugramdė privarvėjusį žvakių vašką.
Sutvarkius karių kapus, kapitonas S. Afanasjevas nusivedė talkininkus prie žmogaus, kuris sovietmečiu įdėjo daug pastangų saugodamas šiuos kapus bei paminklą, kapo. Tai – latvis Konstantinas Kupšanas. Ir ant jo kapo uždegėme žvakelę.
Toliau – pats atokiausias išvykos taškas Sventė. Tačiau prieš jį – greitai senkančių atsargų – žvakučių ir trispalvės juostelės buhalterinė apskaita. Jei juostelės lyg ir užtektų, tai žvakučių galime ir pritrūkti. Menka bėda: jų atsargas Seimo nario padėjėjai pažadėjo papildyti artimiausioje parduotuvėje. Pasakyta – padaryta. Tad tvarkytojų komanda suka Ilukstės pusėn.
Prekybos centre besidairydami žvakių, Lietuvos kariai akivaizdžiai traukė pirkėjų dėmesį, kaip ir aikštelėje pastatytas chaki spalvos automobilis su Lietuvos kariuomenės numeriais Parduotuvėje latviai pirkėjai smalsiai nužiūrėjo ne tik nematytomis uniformomis pasipuošusius karius, bet ir jų pirkinių krepšelį – porą pakuočių žvakių stikliniuose indeliuose. Pakalbinti latviai bendravo labai draugiškai ir maloniai.
Papildžius žvakių atsargas, kelias suka į Sventės katalikų bažnyčios šventorių. Čia vienas vienintelis kapas – Lietuvos kario. Šventoriuje, kapo pašonėje močiutė grėbė lapus. Ji, pamačiusi gausią lietuvių komandą, mandagiai pasitraukė ir iš toliau žiūrėjo, kaip ši puošė šį kapą. O kai už močiutės pastangas prižiūrėti šventorių ir kapą 506-osios kuopos vadas S. Afanasjevas padėkojo latviškai: „Paldies!“, senutės veidas tiesiog nušvito. Norėjome pabendrauti daugiau, tačiau iškilo kalbos barjeras: močiutė nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, o mes – latviškai.
Netikėtas talkininkas
Kita stotelė – Sventės kapinės. Jos – daugybės tautų ir tikėjimų žmonių Amžinojo atilsio vieta. Čia pakaitomis marguoja latviški, lenkiški, rusiški užrašai, katalikų ir sentikių kryžiai. Lietuvių kariai palaidoti itin garbingoje kapinių vietoje. Apie tai byloja užrašai ant kaimyninių kapų antkapių. Štai visai šalia palaidotas katalikų kunigas. Jo kapas atpažįstamas iš užrašo „sacerdos“, kuris lotyniškai reiškia dvasininką.
Betvarkydami karių kapus, sulaukėme netikėto talkininko: jauniklio katinėlio. Labai draugiškas, meilus ir... labai alkanas gyvulėlis nė per žingsnį nesitraukė nuo karių, glaustėsi ir kantriai laukė, kol talkininkai uždegs žvakutes. Ir paskui juos nusekė link karių automobilio. Gyvulėlis už pastangas buvo apdovanotas: kariai jį pavaišino dešra.
Žvyrkelio testas
Iš Sventės talkininkai grįžo į Rokiškį. Čia papildė gėlių ir trispalvės juostelės atsargas. Liko du paskutiniai taškai žemėlapyje – Panemunio bei Aukštadvario kapinės Pandėlio seniūnijoje. Iki jų – tikras išbandymas pažliugusio žvyrkelio trasa. Iki Panemunio žvyrkelis pilnas duobių su vandeniu, tačiau visgi pravažiuojamas.
Čia – vienas kario savanorio kapas, kuris jau papuoštas nedidele puokštele ir trispalve vėliavėle. Papuošę jį, skubame į netoliese esančias Aukštadvario kapines. Jose ieškome ne tipinio balto betonininio kryželio. Čia palaidotas karys savanoris nežuvo Laisvės kovose. Jis grįžo gyvas, 1929 m. buvo apdovanotas medaliu, nugyveno gražų ir prasmingą gyvenimą. Jo atminimui – trispalve juostele perrišta žvakutė ir gėlių puokštė.
Liko paskutinė stotelė – aštuoni karių savanorių kapai Rokiškyje. Tačiau juos talkininkai pagerbė šventės sekmadienį metu, apie kurią pasakoja kitas „Rokiškio Sirenos“ straipsnis.