Salose – ne tik proga pasidžiaugti koncertu, bet ir galimybė pažvelgti į savo sielą (0)

Salose kasmet rengiama kalbininkų stovykla miestelio ir rajono kultūrinį gyvenimą nuspalvina ypatingomis spalvomis: aukščiausio lygio menininkų koncertais, spektakliais. Stovykla šiemet palietė ne tik kultūrinį, bet ir dvasinį gyvenimą: šv. Mišias aukojo kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis, viso pasaulio lietuvių bendruomenėse žinomas dvasininkas. Jo pamokslo apie paprastus, kasdienius, gyvenimiškus dalykus užkandusi žadą klausė pilnutėlė Salų bažnyčia. O po šv. Mišių – įspūdingas bendravimas su operos solistu Liudu Mikalausku.

Miestelis – sausakimšas
Praėjusi savaitė kultūra besidomintiems rajono gyventojams buvo intensyvi. Salose jau šešioliktąją vasarą rengiama kalbininkų stovykla „Academia Grammaticorum Salensis“ dovanojo įspūdingų koncertų su garsiausiais šalies virtuozais, spektaklių puokštę. Visą savaitę miestelis gyveno svečių ir renginių diktuojamu ritmu. Pilnos aikštelės automobilių, pilnos gatvės žmonių – jau senokai tokios gyvybės neregėjo Salos.
Tačiau baigiamoji renginių diena – praėjęs penktadienis – buvo kokybiškai kitokia: ragino saliečius ir rajono žmones ne tik pasidžiaugti gražiu operos solisto baritono Liudo Mikalausko koncertu, bet ir pažvelgti į save iš šalies, pajudinti gilesnius sielos užkaborius. Į Salas aukoti šv. Mišių atvykęs kunigas jėzuitas A. Saulaitis laisvojo pasaulio žmogaus akimis žvelgė ir kalbėjo apie mūsų gyvenimą.

Pamoksle – apie požiūrį
 į žmogų
Tikėjimu besidomintiems kunigas A. Saulaitis – vienas ryškiausių nūdienos dvasininkų. Neseniai aštuoniasdešimtmetį atšventęs dvasininkas vertinamas dėl laisvo žmogaus žvilgsnio į mūsų visuomenę (Antrojo pasaulinio karo metu, būdamas vaikas su šeima išvyko iš Lietuvos, o 1949 m. šeima atvyko į JAV), puikių įžvalgų, pateikiamų su subtiliu humoru.
Ne išimtis buvo ir šios šv. Mišios. Jų šv. Rašto skaitiniuose buvo kalbama apie šventes, o Evangelijoje pagal šv. Matą – apie tai, kad pranašas nepriimamas savo gimtinėje. Taigi garbusis dvasininkas savo pamoksle palietė mūsų požiūrio į save, artimą, gebėjimo džiaugtis temas. Mes dažnai pripratę prie savo artimųjų, kad nė nebepastebime jų gerųjų savybių. „O kartais būna ir sunkiau. Kartą rekolekcijų namuose buvo miesto mokinių susikaupimo diena. Tie vaikai buvo 11-12 m. amžiaus. Jų uždavinys buvo paimti pieštuką ir lapelį, ir parašyti tris geras savo savybes. Visi rašo rašo, žiūriu, vienas berniukas sėdi, ir jo pieštukas nejuda. Sakau, parašyk kažką, kaip tave vadina. Parašė „neklaužada“, „išdykėlis“, „niekam tikęs“. Reiškia, namie, iš kažkurio žmogaus jis tą girdi. Ir jam atrodo, kad jis jokių kitų savybių neturi. Kaip ir Jėzus: jį pažinojo, kaip berniuką, kuris susimuša kelius, žaidžia ir dirba. Ir staiga jis pasidarė išmintingas žmogus. Su kuo mes daugiausia pešamės ir nesutinkame? Su artimais žmonėmis“, – pamoksle kalbėjo dvasininkas. Jis palietė ir jautrią pavydo temą, požiūrį į tuos, kurie pasiekia daugiau. Kunigas A. Saulaitis patarė kasdien įžvegti savo artimuose žmonėse bent po tris gerąsias savybes. „Tada mes pamatome, kad artimi žmonės yra be galo brangūs“, – kalbėjo dvasininkas. Svarbu palaikyti vieni kitus, švęsti buvimą drauge. Jis pateikė pavyzdį apie jauną porą, kuri šventė savo santuokos trijų, šešių mėnesių šventes. Arba jų pačių šeimoje esančią gražią tradiciją švęsti savo mamos, mirusios prieš keturias dešimtis metų, gimtadienį. Dvasininkas palietė ir vardinių temą: švenčiamas šv. Jonas, šv. Antanas, šv. Ona. O kaip su visais likusiais vardais? Buvo paliesta ir lietuviško negebėjimo švęsti tema. „Ką Dievas sakė Mozei? Kai švęsite, tą dieną nedirbkite. O mums nedirbti labai sunku, mes dirbame dieną naktį“ – kalbėjo dvasininkas.
„Kaip gera matyti ir klausytis laisvo žmogaus“, – vienu sakiniu A. Saulaičio pamokslą apibūdino Duokiškio, Salų ir Kamajų klebonas Andrius Šukys. O ir bažnyčioje susirinkę žmonės nuščiuvę klausėsi tylaus ir šilto pamokslo.

Neformalus koncertas
Mūsų rajono žmonėms dainininko L. Mikalausko pristatinėti nereikia. Jis gana dažnas įvairių renginių mūsų rajone svečias. Tačiau šis susitikimas buvo kokybiškai kitoks. Dainininko iniciatyva išnyko riba tarp jo ir žiūrovų. Šiltas bendravimas, komplimentai Salų bažnyčios puikiai akustikai, viltis, kad joje vėl netrukus skambės vargonai, išjudino klausytojus. Kartu jie dainavo žinomas liaudies ir lietuvių kompozitorių dainas bei klausėsi įdomių pasakojimų apie jų kūrybos niuansus. O dainą „Lietuva brangi“ kartu su L. Mikalausku pilna Salų bažnyčia dainavo stovėdama.