Spektaklis „Noriu – negalima, reikia – nenoriu” – su smagiais personažais ribos tarp malonumų ir pareigų beieškant (2)

Kovo 3 d. Rokiškio kultūros centras buvo sausakimšas mažųjų teatro gerbėjų. Su tėveliais, auklėtojomis ir mokytojomis jie plūste užplūdo žiūrovų salę. Pasak Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo Petro Blaževičiaus – tokios gausybės mažųjų žiūrovų ši salė dar nebuvo mačiusi ir patikino, kad matant tokį susidomėjimą, kantrybę įdėmiai žiūrint spektaklį, tai tikrai ne paskutinis vieno populiariausio, Kauno valstybinio lėlių teatro pasirodymas Rokiškio vaikams. Salėje galėjai išvysti krykštaujančius vos pradėjusius sėdėti mažylius ir jau paūgėjusius mokinius. Tačiau spektaklis, pastatytas pagal religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus pasakas, nepaliko abejingų ir vyresniųjų.

Tematika – malonumai dažniausiai ateina su pareigomis

Spektaklio veikėjai – mitologinių Kaukučių šeimynėlė, naminis gyvūnėlis Strakalas, alyvomis kvepiantys Bezdukai, kurie į gimtadienius suguža visai nekviesti ir dovanoja tokias pačias dovanėles, uginingasis dėdė Aitvaras, visai nebaisus Maumas ir Markopoliai. Mama, tėtis, brolis ir sesuo – Kaukutis ir Kaukutė labai primena tradicinį šeimos modelį. Paklausus bet kurio pasaulio vaiko, nerasime nei vieno, kuris nebūtų prašęs ar nors mintyse pagalvojęs apie naminį gyvūnėlį. Visi pasaulio vaikai nori jį turėti – šuniuką, kačiuką, papūgėlę ar žiurkėną. O jeigu dar gimtadienio proga?! Tačiau susiduriama su konfrontacija – naminis gyvūnėlis nėra vien gražus padarėlis, su kuriuo linksma dūkti. Jis taip pat turi poreikius. Jį reikia maitinti, girdyti, prižiūrėti jo būstą, vesti pasivaikščioti, būti dėmesingam. Tai – ne vienkartinis žaislas, kuris pabodęs tiesiog ramiai ilsisi žaislų dėžėje, kol vėl bus prisimintas, o gal atiduotas kitiems... Naminis gyvūnėlis reiškia ir didžiulę atsakomybę ir pareigą. Taip susiduriama su situacija, atitinkančia spektaklio pavadinimą „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“.

Atėjus ilgai ilgai lauktam gimtadieniui, Kaukutės norai išsipildo ir ji gauna mažą, labai mielą gyvūnėlį – Strakalą – kiškio, pienės pūko ir jūrų arkliuko hibridą. Ir šis mielumo įsikūnijimas nebūtinai darys tai, ko nori tu. Kaukutė staiga tampa per daug užsiėmusi, kad rastų laiko rūpintis nauju šaimos nariu. Jos teigimu, yra mama, kuri perims šią rolę. Negana to, kad į Kaukutės gimtadienį atvykę svečiai elgiasi taip, kaip jubiliatė tikėjosi, paliktas ir pamirštas gyvūnėlis staiga dingsta, ir vaikai, šulinio gyventojas Maumas iškeliauja į nuotykių pilną žygį Didžiojoje girioje ieškoti Strakalo. Jie ne tik išmoksta rūpintis vienas kitu, bet ir patys atsiduria naminio gyvūnėlio kailyje.

Skirtas vaikams, subalansuotas šeimai

Šis smagus, linksmas spektaklis skirtas visai šeimai. Vaikų fantazijai ir smalsumui sužadinti, Kaukučiai yra išskirtinės lėlės, kurios tarsi susilieja su ypatinga scenografija, unikaliomis vaizdo projekcijomis, kurios lyg magnetas įtraukia žiūrovus. Visi veikėjai – draugiški, simpatiški, žavintys vaikus, kurie neatsispiria mitinėms būtybėms. Vieniems vaikams grėsmingesnis pasirodė tik Maumas, kuris guviai bandė pagąsdinti publiką, tačiau sukėlė tik plojimų audrą, kitiems Kaukučiai priminė Trolius iš neseniai žiūrėto filmo. Nors vaikams vaidinimas atrodė lyg smagus žaidimas, kurio metu jie negailėjo ovacijų, tėvai galėjo įžvelgti situacijas, kurių netrūksta namuose. O galbūt ir suaugusieji prisiminė tuos laikus, kai dar patys buvo kaip Kaukučiai ir gailiomis akimis prašė padovanoti naminį gyvūnėlį. Šis unikalus spektaklis – su gilesne potekste ir skirtingu matymu vaikams bei suaugusiems. Galbūt ne vienas vaikas, taip troškęs naminio gyvūnėlio, išėjo iš spektaklio susimąstęs apie norus, galimybes ir pareigos jausmą.

P. Blaževičius dėkojo aktoriams ir tikino, kad mažieji teatro gerbėjai dažniau galės išvysti Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklius.