Vasaronės su Pandėlio balsiukais L. Šepkos parke (video) (2)

Ketvirtuosius metus Rokiškio kultūros centro rengiamose „Vasaronėse“ praėjusį ketvirtadienį žibėjo „Pandėlio balsiukės“. Solistės, pelniusios gausybę tarptautinių apdovanojimų. Džiuginusios lietuviškomis, daugeliui gerai žinomomis dainomis, nugludintomis iki preciziškumo. Ir staigmena, kuri atskleidė, dėl ko šios merginos lipa į sceną. Dėl ko kiekvieną jų žodį, kiekvieną natą gaudo mokytoja Vilma Likienė. Ji neslepia labai nemėgstanti žodžio „talentas“, mat jis tarsi nuvainikuoja daugybės metų kryptingas pastangas siekti didžiojo tikslo: dainuoti, dainuoti, dainuoti... 

 Niekas nenori į salę
Pirmą kartą šių metų Vasaronėms gamta iškėlė iššūkį: permainingas ketvirtadienio oras taip ir neleido atspėti, kur geriau – Liongino Šepkos parke po atviru dangumi, ar Kultūros centre – rengti „Pandėlio balsiukių“ koncertą. Juolab, kad nušniokštė vasariškas lietus, o virš galvos tebetvyrojo tamsoki debesys. Tačiau Kultūros centro direktoriaus pavaduotojai Aušrai Gudgalienei paklausus, kur geriau rengti koncertą, žiūrovai labiau norėjo pasilikti lauke, kad ir su skėčiais. Todėl, siekiant pabėgti nuo lietaus, Vasaronės pradėtos dešimčia minučių anksčiau, nei skelbta.
Visgi šios priemonės buvo perteklinės: koncerto metu nelijo.

„Pandėlio balsiukių“ solistė – tiesiai iš egzamino
Ar svarbu jaunosioms „Pandėlio balsiukų“ solistėms dainuoti? Į tą klausimą geriausiai atsakyti galėtų abiturientė Kristina Citavičiūtė, kuri tądien kaip tik laikė paskutinįjį brandos egzaminą. Ji žibėjo jaukioje L. Šepkos parko salelėje.
Jautriais dainų pristatymais, pasvarstymais apie amžinuosius dalykus: meilę, išsiskyrimą, ilgesį „Pandėlio balsiukių“ mokytoja Vilma Likienė kūrė jaukią, šiltą vakaro atmosferą, spalvinamą jaunųjų talentų, parsivežusių ne vieną tarptautinių konkursų prizą, dainomis. Liepos Dabriškaitės atliekamos operų, miuziklų arijos, jaukios ir nuotaikingos Gabijos Dovydėnaitės ir Vaigintės Čibiraitės dainos džiugino susirinkusiuosius. Rodos, viskas gerai, puikus atlikimas, puiki nuotaika. Ir mokytoja V. Likienė gaudanti kiekvieną savo auklėtinių natą. „Jos puikios. Tačiau aš negaliu kitaip“, – šypsojosi ji. Pašnekovė neslėpė: džiugu ir labai atsakinga dainuoti savojo krašto žmonėms. O dar tų repeticijų po karantino taip trūksta...
Viena daina turėjo būti staigmena žiūrovams: su auklėtinėmis prie mikrofono turėjo stoti ir mokytoja. Tačiau ji žiūrovų būryje pamatė buvusią auklėtinę, šiandieninę Kauno konservatorijos studentę Gabiją Citavičiūtę. Ir ji buvo pakviesta ekspromtu kartu su sese ir kitomis „balsiukėmis“ padainuoti „Dangus tau dovanojo aukštį“. Ši daina ir atskleidė, kodėl merginos muzikai aukoja ilgus vakarus, nuolatinėms repeticijoms ir individualiam darbui. Jos tiesiog švietė mažoje L. Šepkos parko salelėje. Daina buvo įtraukianti savo įtaigumu. „Ir tai – ne pirmas kartas. Kai ją atlikome dainininkės Dainos Bilevičiūtės jubiliejuje, užgniaužę kvapą jos klausėsi Lietuvos scenos žvaigždės“, – pasakojo V. Likienė.

Talentus skaičiuoja ant vienos rankos pirštų
Kodėl kolektyvas pavadintas „Pandėlio balsiukais“? Tais tolimais laikais, kai jis tik žengė pirmuosius žingsnius ir neturėjo savojo vardo, daugelis vaikų pasirodymą išgirdusių žmonių stebėdavosi: „Na ir balsai, na ir balsiukai“. Taip jie ir „pakrikštijo“ V. Likienės auklėtinių kolektyvą.
Pašnekovė neslepia: ji labai nemėgsta epitetų „talentas“, „talentingi“. V. Likienė atvira: talentus ir deimančiukus per tris dešimtis darbo metų ji galėtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. G. Citavičiūtė – trečioji iš jų negausaus būrelio. O visi kiti? Visi tie, kurie laimi tarptautinių konkursų prizus, kurie žavi giesmėmis, dainomis? „Apie talentus galiu pasakyti tiek: iš mano mažiausiųjų mokinukų grupės tik viena mergaitė šiek tiek pataiko į natas. O kiti – pro šalį“, – atvirai kalba V. Likienė. Ji teigia, kad su talentu dirbti didžiulė atsakomybė: kaip bešlifuojant, begludinant nesugadinti deimanto. Jos karjeroje jau pasitaikė toks atvejis: scenose žibėjusi auklėtinė, palikusi „balsiukų“ studiją, dėl vėlesnių ugdytojų netinkamai parinktos darbo metodikos visu savo talento grožiu atsiskleidė gerokai vėliau, nei galėjo...
O kaip gi su tais, kurie neturi tos Dievo kibirkštėlės? Mokytoja atvira: su jais reikia daug dirbti. Įdomu tai, kad dainininkių segtuvuose – tik dainų žodžiai, be natų. Mokytoja V. Likienė prisipažįsta: ji kažkada bandė mokyti dainuoti skaitant natas, tačiau tada labai užsitęsdavo pamokos. „O aš noriu, kad progresas vyktų čia ir dabar“, – sakė ji. Tad kaip gi galima dainuoti be natų? Ugdant muzikinę klausą, intelektą.
Pašnekovė prisipažino: pirmiausia ji ugdo ne dainininką. Ji ugdo asmenybę. Nuo elgesio scenoje, nuo aprangos, tarties, judesio, nuo elgesio ir darbo principų repeticijose, nuo atsakomybės. „Tada, kai vaikas pamilsta mane, ima manimi pasitikėti, va tada ir galimas progresas“, – sako ji. Tada ir repeticijos netampa kančia. Ir jaunieji dainininkai ima vertinti kiekvieną drauge praleistą minutę. „Štai kai yra individualios pamokos, jei vienas moksleivis suserga, sulaukiu net kelių prašymų, kas norėtų ateiti į jo vietą“, – sako V. Likienė. Ji neslepia: individualaus darbo ir individualaus požiūrio čia reikia daug: ateina skirtingi vaikai, su skirtingais polinkiais, skirtingomis galimybėmis. Dažnai progresas stovi vietoje tol, kol ištaisomi klausos, tarties defektai, kol išmokoma daina atskleisti savo asmenybę. „Atrodo, ir gražiai dainuoja, ir graži daina, ir žiūrovams tuokart patinka. O va jie klauso ir jauti, kad vis dėlto kažkas yra ne taip. Dainininkas neatsiskleidžia dainoje ir ji lieka publikos neišgirsta“, – sakė V. Likienė.
Tiems, kurie nenori ir nesistengia, mokytoja drastiškų priemonių netaiko. Atsakomybės, pareigos auklėja pats „Pandėlio balsiukų“ kolektyvas. Mat nemažai kūrinių nėra soliniai, tad vieno dainininko klaidos, nenoras stengtis atsiliepia ne tik jam, bet ir visam kolektyvui. „Todėl vaikai greitai išmoksta, kad repeticijas lankyti yra būtina. Jei kas neateina, draugai primena, kad visgi reiktų stengtis“, – sakė V. Likienė.

Didžiausias išbandymas – karantinas
Mokytoja neslėpė, kad per jos daugiau nei trijų dešimčių metų darbo patirtį didžiausias išbandymas buvo šiemet. Karantinas, kaip prisipažino V. Likienė, iš pamatų paskatino permąstyti, vardan ko ji stengiasi. Mat iš pat pradžių ši nelaimė atėmė viską, kuo buvo paremtas jos darbas: galimybę bendrauti su „Pandėlio balsiukais“, gyvai stebėti kiekvieno jų pažangą, taisyti klaidas, matyti savo darbo rezultatus. Žinoma, nuotolinis mokymo būdas buvo tam tikra išeitis. Juolab, kad ir patys „balsiukai“ labai daug individualiai dirbo. Ir netgi kelis tarptautinius konkursus įsigudrino laimėti. Visgi grįžti prie tikrojo, gyvo bendravimo yra tikra palaima.
Mokytoja palietė labai skaudžią problemą: dažnas, baigęs muzikos mokyklą, nustoja dainuoti, pakiša po lova ar parduoda savo instrumentą. Ko reikia, kad žmogus ir toliau gyventų su muzika? Mokytoja V. Likienė neslėpė: pirmiausia reikia suformuoto ryšio, kai mokomasi ne dėl diplomo, ne dėl tėvų norų ar pageidavimų, o iš meilės muzikai. Tada ir per karantiną nenutrūksta tobulėjimo procesas. Ir gavus diplomą ugdytiniai drąsiai sako: „Aš dainuosiu“.