Interviu su seniūnu: mažiausia seniūnija bando išlikti (4)

Kai jau atlikti visi praeitų metų paskaičiavimai, sudėlioti taškai, galime ir seniūnus pakalbinti - kuo kiekviena seniūnija ypatinga, kokiomis emocijomis bei veiklomis gyvena. Pradedame straipsnių ciklą – „Interviu su seniūnu“. Šį kartą į klausimus atsakė Justina Kazanavičienė, mažiausios rajono seniūnijos, Kazliškio, seniūnė. Nors seniūniją norėta naikinti, ji vis dar aktyvi bei gyva. Problemos čia – panašios, kaip ir visame rajone: duobėti ir pažliugę keliai, darbo bei dėmesio stokojantys gyventojai. Tikimės, kad šis interviu bus tik  pradinė informacija, susipažįstant, kuo gyvena žmonės Kazliškyje bei jo apylinkėse.

- Kada pradėjote dirbti Kazliškio seniūnijos seniūne?

- Nuo 2019 metų spalio 30 d. Nuo 2019 metų kovo mėnesio iki konkurso seniūnės pareigas ėjau laikinai (išėjus anksčiau dirbusiam seniūnui).

- Ką veikėte iki tol?

- Nuo 2017 metų birželio 30 d. dirbau Kazliškio seniūnijos seniūno pavaduotoja. Iki tol dirbau DNB banke įvairiose pareigose (verslo skyriaus asistentės, vadybininkės, ekonomistės).

- Kokia situacija buvo seniūnijoje, kai pradėjote dirbti (finansinė situacija, pagrindinės problemos, žmonių nuotaikos ir pan.)?

- Pradėjus laikinai eiti seniūnės pareigas, gyventojų ir seniūnijos darbuotojų nuotaikos buvo gana slogios, nes buvo ką tik uždarytas pradinės mokyklos skyrius ir pasigirdo kalbos, kad planuojama uždaryti ir seniūniją, tačiau gyventojai susivienijo, išsakė savo nuomonę, į kurią meras bei administracijos direktorius atsižvelgė, ir seniūnija gyventojų pageidavimu liko. Finansinė situacija pastaraisiais metais yra panaši – visada norėtųsi daugiau lėšų, nes tuomet būtų galima nuveikti daug daugiau, bet pagrindiniams poreikiams patenkinti užtenka.

- Kaip galėtumėte apibūdinti savo seniūnijos žmones? Kas jiems būdinga (socialinė padėtis, užsiėmimai, užimtumas ir pan.)?

- Seniūnijoje gyvena labai įvairūs žmonės. Yra daug ūkininkų, nemažai žmonių dirba Rokiškyje, yra jaunų šeimų su vaikais, turime daug senjorų ir, žinoma, dalis yra bedarbių. Seniūnijoje turime dvi labai aktyvias bendruomenes, todėl netrūksta įvairių renginių. Gyventojai yra labai sportiški, todėl organizuojama daug žygių tiek pėsčiomis, tiek dviračiu, rengiamos stalo žaidimų popietės, įvairūs susibūrimai. Su Kazliškio jaunimu dirba Rokiškio jaunimo centro mobili komanda, yra susibūręs Kazliškio meno kolektyvas.

- Kokios pagrindinės problemos yra dabar, kurias sprendžia seniūnija?

- Kaip ir kiekvieną pavasarį didžiausia problema – keliai. Šiuo metu jie yra tikrai prastos būklės, o oro sąlygos dar neleidžia jų tvarkyti. Susiduriame su sunkiasvorės technikos, vežančios medieną, problema. Dažnai pasitaiko atvejų, kai mediena vežama esant šlapiam, neįšalusiam keliui, o tai labai gadina kelius.

Gyventojai sensta, seniūnijoje daugėja vienišų žmonių, todėl jiems reikia skirti daugiau dėmesio, palydėti pas gydytojus, pasirūpinti kitais jų poreikiais. Ypatingai tai išryškėjo pandemijos metu.

Nutirpus sniegui, pasimatė žmonių išmestos šiukšles pakelėse, paplūdimiuose ir kitose viešose vietose, kurias šiemet jau pradėjo tvarkyti seniūnija.

- Kokių turite sunkumų?

- Ypatingų sunkumų neturime, tiesiog eiliniai seniūnijos darbai. Gal tik norėtųsi išskirti Konstantinavoje esančius buvusius profesinės mokyklos pastatus. Šių pastatų būklė yra avarinė: griūva sienos, išdaužyti langai, išplėštos durys, laiptai be turėklų, daug kur nėra net grindų. Pastatai ne tik gadina Konstantinavos vaizdą, bet, kas svarbiausia, kelia pavojų žmonėms. Pastatuose mėgsta lankytis smalsuoliai, organizuojami šratasvydžio ir panašūs renginiai, baisu, kad nenutiktų kokia nelaimė. Pastatai yra privatūs, todėl nedaug galime padaryti. Užkalus duris, jos greit atplėšiamos, o „stop“ juostos nuplėšomos...

- Kuo galėtumėte pasidžiaugti?

- Pasidžiaugti yra daug kuo. Esu labai patenkinta Kazliškio seniūnijoje veikiančiomis bendruomenėmis: Kazliškio kaimo bendruomene ir Konstantinavos bendruomenės santalka. Žmonės jose labai aktyvūs, visada galima su jais pasitarti ir bendradarbiaujant nuveikti daug darbų.

Taip pat labai džiaugiuosi darbščiu seniūnijos kolektyvu. Iš jų sulaukiu daug idėjų ir iniciatyvų.

Norėtųsi paminėti ir gražėjančias seniūnijos viešąsias erdves. Kartu su bendruomenėmis pastatėme lieptą Skaistės ežero paplūdimyje, pernai metais buvo įrengta naujų gėlynų, kurių grožis pasimatyti turėtų jau šiemet. Pernai atidarėme Kazliškio šilelio taką, kuris pritraukia ne tik vietos gyventojus, bet ir poilsiautojus iš kitur.

- Kaip tvarkomasi su dažna provincijos problema – duobėtais bei pažliugusiais, sunkiai pravažiuojamais keliais?

- Keliai greideriuojami, žvyruojami tiek, kiek leidžia skirtos lėšos. Pastaruosius metus seniūnijai greiderį, kabinamą prie traktoriaus, paskolina vietos ūkininkas. Šiuo greideriu atliekamų darbų kokybė nėra tokia pati, kaip autogreideriu, bet mažesnio intensyvumo keliuose tai yra didelis pagalbininkas.

- Kokie artimiausia Jūsų planai darbuose?

- Kai tik leis oro sąlygos, pradėsime tvarkyti kelius, kapines, paplūdimius ir kitas viešąsias erdves. Šiais metais, jei leis galimybės, planuojame tvarkyti gatvių apšvietimą Kazliškyje. Kartu su Kazliškio kaimo bendruomene norėtume apšviesti ir Kazliškio bažnyčią.

- Ką veikiate po darbo (Jūsų pomėgiai, hobiai, šeima)?

- Po darbo daugiausiai laiko leidžiu su šeima: vyru Artūru ir sūnumi Jokūbu. Mažyliui dar tik pusė metų, todėl jam reikia daug dėmesio ir kitiems užsiėmimams šiuo metu nelabai lieka laiko. Mėgstame keliauti, daug laiko leidžiame gamtoje.

 - Pastebėjome, kad šiai seniūnijai skiriamas kažkiek mažesnis finansavimas nei kitoms. Kas Jums yra žinoma, kodėl? Ar tai yra dėl mažesnio gyventojų skaičiaus ar dėl kitų priežasčių?

- Kazliškio seniūnija – mažiausia rajone, todėl atitinkamas ir finansavimas. Turime mažiau darbuotojų nei kitose seniūnijose, esu vienintelė seniūnė rajone, kuri dirba be pavaduotojo, todėl ir lėšų poreikis mažesnis.