R. Stankevičiūtė-Vilimienė – apie du politikus šeimoje, ginčus, Rokiškio perlus ir Drakono galvas  (foto) (0)

Nuo balandžio 14 dienos, kai darbą pradėjo 2023-2027 metų kadencijos Rokiškio rajono vadovai ir taryba, „Rokiškio Sirena“ startavo rašinių ciklu, kuriame pristatomi naujos kadencijos Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir naujai išrinkti tarybos nariai. Nors daugelis jų rokiškėnams tikriausiai puikiai pažįstami, bet, tikimės, kad sužinosite ir tokių dalykų, kurių apie politikus ir naujokus taryboje galbūt visai ir nežinojote. Su jais kalbamės ne tik apie darbą ir tai, kas šiuos žmones atvedė bei laiko politikoje, bet ir šnekučiuojamės apie asmeninį gyvenimą, pomėgius ir kasdienybę. Tad kviečiame pažinti tuos, su kuriais, tikėtina, būsime artimiausius ketverius metus.

Naujai išrinktoje Rokiškio rajono savivaldybės taryboje Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė – naujas veidas, tačiau rokiškietė sako, kad šio krašto aktualijos jai gerai žinomos. Ilgą laiką dirbo spaudoje, vėliau su nevyriausybinėmis organizacijomis, šiuo metu yra Vietos veiklos grupės vietos plėtros strategijos administravimo vadovė. Savivaldybės taryboje R. Stankevičiūtė-Vilimienė dirbs opozicinėje Liberalų sąjūdžio ir Lietuvos žaliųjų partijos koalicijoje „Už laisvę augti".

Šiame pokalbyje su savivaldybės tarybos nare – apie politinius ginčus, atstovaujamąja demokratiją, Rokiškio perlus ir kitus dalykus

– Tarp savivaldybės tarybos narių esate naujas veidas. Kodėl nusprendėte dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose?

– Po studijų iš Rokiškio neišvažiavau, visada dirbau aktyvų organizacinį darbą ir daugelis dalykų man yra žinomi. Kadangi dirbau laikraštyje, jam vadovavau (iš viso spaudoje dirbau apie 20 metų), negalėjau aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Kai išėjau iš darbo laikraštyje, įsitraukiau į politinę veiklą. Mano vyras buvo vienos partijos lyderis, todėl ilgą laiką nesiveržiau į sąrašus, kad mes, kaip vyras ir žmona, nebūtume viename. Dabar su vyru į rinkimus ėjome būdami skirtinguose sąrašuose, tai šiai mano nuostatai nekliudo.

– Panašiai pagal lietuvišką tradiciją, kai viena šeima – dvi partijos?

Dabar mes nepartiniai. Vienu metu abu su vyru buvome partijoje „Tvarka ir teisingumas“, bet ta partija susijungė su Naująja sąjunga, su liberalcentristais. Po to susijungimo aš parašiau pirmininkui raštą, kad tikrai šiame junginyje nebūsiu ir paaiškinau kodėl. Tokiu būdu tapau nepartinė. Egidijus (vyras) taip pat nėra tame darinyje. Jis dirba su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, aš kol kas atradau Lietuvos žaliųjų partiją, domiuosi jų programa. Man labai svarbi nacionalinio susivienijimo programa. Jeigu mažosios centrinės partijos veikia per patriotiškumą ir pilietiškumą, man jos yra priimtinos. Man labai svarbu krikščioniškos vertybės, šeimos principai, kokia ji turi būti, pagarba žmonių dvasiniams įsitikinimams, todėl aš tikrinu tą partinį lauką, tačiau kol kas galutinai sprendimo nesu nepriėmusi. Savo pažiūromis aš esu Sąjūdžio žmogus, man svarbios patriotinės, tautinės idėjos, kurias jie kėlė, aktyvus žmonių įsitraukimas į viešųjų  reikalų tvarkymą. Kai tai nevyksta, mane labai liūdina ir turimomis priemonėmis aš bandau pasakyti, kad turi būti kitaip.

– Šeimoje abu su vyru esate politikai,  ar stebint ir vertinant šalies ir rajono aktualijas dažnai kyla ginčai?

– Jeigu paklaustumėte mano vaikų, ypač Monikos, ji ir dabar juokiasi prisiminusi, kaip ryte atsibusdavo nuo ginčo. Bet diskutuodavom ne dėl puodų, bliūdų, ne dėl namų reikalų, o apie kažkokią Lietuvos ar pasaulio socialinę, ekonominę, politinę aktualiją. Mūsų namuose ginčai kyla tik dėl to, dėl visų kitų dalykų, namų kerčių mes labai lengvai susitariame, tvyro patikima ramybė. 

– Kaip atitrūkstate nuo darbinės veiklos?

– Aš labai ilgą laiką buvau scenoje. Buvau Rokiškio liaudies teatro artistė. Tuo metu, kai aktyviai vaidinau, režisierius buvo a. a. Jonas Karenka. Sukūriau daug vaidmenų – nuo Lietuvos karalienės Barboros Radvilaitė iki rūsčios mamos Bernardos Albos. Mes, teatralai, tuos vaidmenis ne tik kūrėme, bet ir išgyvenome. Į save sutelki daug visokių patirčių, turi permąstyti teatro herojų ydas, jų gerąsias savybes.

– Teko vaidinti vienoje scenoje su savivaldybės administracijos direktoriumi? Ten  nediskutuodavote apie politiką?

Teko vaidinti. Mes esame tos pačios asociacijos nariai. Ten apie politiką nediskutuodavo, mes šiaip gyvenom, juokingai. Pirmajame spektaklis „Drakonas“ buvome vieno drakono dvi galvos. Jis viena, o aš – kita. Trečioji galva buvo dar vienas teatro kolega Ramūnas

– Jumyse dabar gyvena kažkokio herojaus dalis?

Dabar negyvena, dabar manyje gyvena nesupratimas, kodėl 40 metų tradiciją, festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ reikia keisti, tarsi Lietuvoje žemdirbių nebėra.

– Kalbate apie teatrų festivalio pavadinimą?

– Taip, nes pavadinimas yra kaip ženklas, su kuriuo augo kartos. Rokiškio krašto žmonės šitą festivalį su ženklu „Vaidiname žemdirbiams“ išsaugojo net per didžiausius sunkmečius. Buvo socialinės ekonominės santvarkos virsmas, buvo didžiuliai nepritekliai, o festivalį su profesionaliais Lietuvos teatrais išsaugojome. Aš nesuprantu, kodėl šiais gerais laikais reikia imti ir tuos ženklus, kodus sunaikinti. Esu kultūros centro taryboje, rajono savivaldybės kultūros taryboje, bet man niekas nepaaiškino, kodėl to reikia. 

 Jus šiandien „Oskarų“ apdovanojimus žinome dėl to, kad tai beveik šimtmetį gyvuojantis renginys, „Auksinius liūtus“ irgi žinome dėl ilgaamžiškumo, kodėl šiais laikais žodis „žemdirbys“ tapo nebepatrauklus? Tarsi žemės nebedirbame, nebeturime ūkininkų. Negi visi į kosmosus skraido?

– Kas formavo jūsų kritinį žvilgsnį į įvairius dalykus, norą išsakyti poziciją? Turėjo įtakos profesinė veikla?

– Išugdė profesinė ir kūrybinė veikla teatre. Drąsos suteikia tai, kad nuo paauglystės esu scenoje. Aš nebijau auditorijų. Liaudies teatro režisieriai mane ilgą laiką lavino, kad įgaučiau drąsos kalbėti, o žurnalisto profesija, kurią esu įgijusi, dar ir įpareigoja tai padaryti.

 – Kokie bus Jūsų ar frakcijos pirmieji darbai savivaldybės taryboje, kokius siūlymus norėtumėte inicijuoti?

– Jau siūliau pirmajame komiteto posėdyje, bent susidūriau su nesupratimu, nors manau, per kurį laiką suprasime vieni kitus.

Savivaldybė, kaip institucija yra sukūrusi pilietines tarybas, kurias sudaro pusė savivaldybininkų, pusė pilietininkų. Tai Bendruomenės sveikatos taryba, Šeimos taryba, Kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų komisija. Norėtųsi, kad šiose tarybose būtų svarstomos įstaigų ataskaitos. Posėdyje buvo daug įvairių įstaigų ataskaitų apie jų veiklą ir planus. Pasiteiravus, ar ataskaitos buvo išklausytos kolegialiuose institutuose, ar diskutuota su šiomis tarybomis, paaiškėjo, kad ne. <...> Tada grįžtu prie savivaldybės strateginio plano, kuris patvirtintas sausio mėnesį. Jame parašytas 3 prioritetas: socialiai atsakingos valdysenos plėtojimas. Jis kalba apie tai, kad efektyvios vietos savivaldos kūrimas yra susijęs su bendruomene priimant sprendimus.

 Opozicija ir konkrečiai mūsų frakcija dirbs, kad atsivertų ne tik savivaldybės fizinės durys, visuomenei, bet ir žinojimo durys. Nes aš buvau „pagauta“ labai negeroje situacijoje, kai nuvažiavome į Jūžintus aptarti strateginių perspektyvų ir mane mokytojos klausinėjo, kokios bus mokyklos pastato perspektyvos. Pasakiau, kad nieko nežinau, nes aš šiam procese nedalyvauju, bet kodėl jūs, vietos gyventojai nežinote? Jeigu mokykla uždaroma rugsėjo mėnesį, jūs visi turite žinoti – ne tik kaip darbuotojai, bet kaip bendruomenės nariai – ką darys su pastatu.

 Mane labai nudžiugino, kai per posėdį Rokiškio rajono ligoninės direktorius Raimondas Martinėlis, numatydamas, kad galbūt perspektyvoje teks uždaryti Pandėlio slaugos skyrių, ėmė kalbėti apie tai, kad turime pradėti diskusiją su bendruomene. Faktas – Pandėlio krašto žmonėms pablogės sąlygos,

 vadinasi, apie pokyčius informacijos reikia anksčiau, negu perskaičius tarybos sprendimus. Juk taip buvo ir su Vaižganto gimnazijos pastatu. Tik nuo kovo mėnesio bendruomenė (kalbu ne apie mokyklos bendruomenę) galėjo diskutuoti ir tai buvo panašu į šaltą dušą. Neturi būti siauruose ratuose aptarinėjami ir forsuojami klausimai, kai tai liečia didelę bendruomenės dalį, kai kalbame apie vieną seniausių Lietuvoje gimnazijų. 

 Mes vystome atstovaujamąją, bet ne vadovaujamąją demokratiją, mums niekas nesuteikia teisės vadovauti gyventojų minčiai.

(R. Stankevičiūtės-Vilimienės asmeninio albumo ir „Rokiškio Sirenos“ nuotr.)

  <...>

Visą interviu skaitykite antradienio, gegužės 2 d., „Rokiškio sirenoje“ laikraščio numeryje.