Rokiškėnai dviratininkai – ant nugalėtojų pakylos Panevėžio maratone (1)

Du mūsų rajono sportininkai – Artūras Dilys ir Valdas Pipikas – pasidabino Panevėžio maratono medaliais. A. Dilys, 78 km distanciją žvyrkeliais, kaimo keliukais, miško takais ir purvynais kalnų dviračiu įveikė per 2 val. ir 36 min. Šis rezultatas lėmė trečiąją vietą 40+ amžiaus grupėje ir 25-ąją vietą tarp visų 1200 maratono dalyvių. V. Pipikas iškovojo pirmąją vietą 50+ amžiaus grupėje.

Trasa – tik ne asfaltu

Kaip A. Dilys vienu sakiniu apibūdintų maratono trasą? „Visur, išskyrus asfaltą“, – sakė pašnekovas. Tai reiškė ir žvyrkelius, ir mažus laukų keliukus, ir miško takelius, vingiuotus, išvagotus medžių šaknų ir kitų natūralių gamtinių kliūčių, ir purvyno ruožus. Savo rezultatą – 2 val. 36 min. – pašnekovas vertino kaip labai neblogą: vidutinis važiavimo greitis buvo maždaug 30 km/h.

Šios varžybos Panevėžyje – vienos svarbiausių penkių sezono startų. Šis maratonas priklauso varžyboms „Lietuvos dviračių maratonų taurė“.  Jei sportininko jose nėra, vadinasi, jo apskritai nėra šioje sporto šakoje. Pasak pašnekovo, tokie svarbūs dviračių sporto renginiai vyksta maždaug kartą per mėnesį. Per sezoną jis dar spėja sudalyvauti ir kokioje dešimtyje regioninių varžybų.

Sportininko savaitė

Tokiems puikiems rezultatams pasiekti, be abejonės, reikia įdėti daug pastangų. Kaip dažnai A. Dilys treniruojasi? Pašnekovo teigimu, jam dviračių sportas – ne alinantis profesionalo darbas, o gražus ir prasmingas laisvalaikis. Todėl ir treniruočių grafikas nėra sustyguotas sekundžių tikslumu. Tačiau, norint pasiekti gerų rezultatų, būtinas pagarbus ir dėmesingas požiūris į save ir treniruotes. Taigi, sportininkas privalo žinoti, kokiu greičiu po varžybų ar kitų didelių krūvių atgauna jėgas, kad nepersitemptų, nepatirtų traumų.

A. Dilio treniruotė, priklausomai nuo sportininko sau keliamų uždavinių – 40-100 km distancija rajono keliais ir bekelėmis. Nesvarbu, ar saulė spigina, ar perkūnija griaudžia, ar merkia lietus. Sportininkas dažniausiai mina ne dviračių takais. Kadangi vidutinis važiavimo greitis siekia 35 km/h, anot jo, lėkdamas dviračių taku, keltų grėsmę kitiems dviratininkams. O ir dviračių takai mūsų rajone – nekokie. Ir tai, švelniai pasakius. Kiek geresnės atkarpos, anot pašnekovo, nuo Vilties gatvės žiedo Kavoliškio link, bei nuo to paties žiedo aplinkkeliu. Bet ir tos pačios veda… į niekur. „Turėtų būti kuriamas dviračių takų tinklas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tokios 40-100 km treniruotės rengiamos bent keturis kartus per savaitę. Ar žmona nesibara, jei vyras nuolatos tai treniruotėse, tai varžybose? „Su žmona esame bendraminčiai. Ji nesivaržo turnyruose, tačiau mėgsta aktyvų poilsį. Kasmet su ja ir draugais apvažiuojame gražiausius Rokiškio ir aplinkinių rajonų kampelius“, – sakė pašnekovas.

 Kitokia eismo kultūra

Menka paslaptis, kad rajono keliuose tarp dviratininkų ir vairuotojų tvyro šaltojo karo atmosfera. Pastarieji dviratininkus pravardžiuoja „lisapiednykais“, kaltina nesilaikant Kelių eismo taisyklių ir nepaisant elementaraus savisaugos instinkto. Dviratininkai gi pyksta, nes vairuotojai pavojingai manevruoja, po lietaus nesivaržo aptaškyti balų vandeniu ir pan. Ką apie eismo kultūrą rajono keliuose mano A. Dilys? „Neseniai su draugais keliavome dviračiais po Švediją. Ten eismo kultūra nuo mūsiškės skiriasi kaip diena nuo nakties: vairuotojai gerbia dviratininkus, jei reikia, sustos ir praleis. O ir dviračių takų tinklas patogus ir gerai išvystytas“, – sakė jis.

Tad ar nebaisu rajono keliais kas savaitę numinti po beveik pusę tūkstančio kilometrų? A. Dilys griežtai laikosi savo taisyklės: „Dviračiui ir motociklui nėra pagrindinių kelių“, tad netgi pagrindiniame kelyje elgiasi atsargiai. „Pasitaikė atvejų, kai apakintas saulės ar tiesiog neatidus vairuotojas, sukdamas iš šalutinio kelio, manęs nepastebėjo. Nelaimės išvengėme, nes kelyje esu labai atidus. Kad vairuotojai iš toliau pastebėtų, aš ir daugelis kolegų sportininkų rengiamės ryškiaspalviais drabužiais, dėvime ryškius šalmus“, – sakė pašnekovas.

Varžybose netausoja nei dviračio, nei savęs

Kada pašnekovas užsikrėtė dviračių sporto virusu? A. Dilio teigimu, viskas prasidėjo nusipirkus gerą turistinį dviratį. Iš pradžių keliauta įvairiais mūsų ir aplinkinių rajonų maršrutais. Kol kartą neužvažiavo į sporto klubo „Viesulas“ „Moto-Roki“ trasoje surengtas dviračių kroso varžybas. „Labai patiko. Taip ir pradėjau sportuoti“, – sako pašnekovas. O dabar per metus įveikia 6,5-8 tūkst. km. Kitas vairuotojas automobiliu mažiau nuvažiuoja…

O ar bekelių trasose ištikimai tarnauja dviratis? A. Dilys neslepia: varžybose netausoja nei jo, nei savęs. Tačiau modernus dviratis lengvojo anglies pluošto rėmu tarnauja gana ilgai. O štai jo komplektuojančias detales reikia keisti maždaug du kartus per metus.

Ar bus Rokiškyje dviračių sporto klubas?

Ar daug Rokiškyje bendraminčių, dviračių sportu besidominčių. A. Dilys sako, kad jų – netrūksta. Itin sėkmingai į dviratininkų bendruomenę įsijungė V. Pipikas. Jis, atstovaudamas sporto klubą „SK Pandėlys“, laimėjo svarią pergalę Panevėžio maratone.

A. Dilys prasitarė, kad rokiškėnai dviratininkai varžosi ir virtualiose varžybose. Kaip gi taip? Ogi paprastai, aiškina pašnekovas, – yra specialios programėlės, kuriose fiksuojamas dviratininkų įveiktas kilometrų skaičius, didžiausias ir vidutinis greičiai, kiti parametrai. Palyginę duomenis specialiuose tinklalapiuose, rokiškėnai gali nesunkiai varžytis, kuris, pavyzdžiui, per metus numins didžiausią kilometrų skaičių.

Ar nekyla mintis bendraminčius burti į sporto klubą? A. Dilys sako, kad jau priklauso dviračių sporto komandai, kuri vienija kauniečius, vilniečius, rokiškėnus. Ji vadinas Colibri cycling team. Taigi, dabar rokiškėnai žinos, už kokią dviračių sporto ekipą sirgti.