1991-ųjų Sausio 13-ąją prieš tanką stojęs R. Daunoravičius augo... Pandėlyje (0)

Ričardas Daunoravičius – lietuviams žinomas kaip „Žmogus prieš tanką“: 1991-ųjų Sausio 13-osios kovoje už Lietuvos laisvę, su dar dviem bičiuliais, jie savo krūtinėmis pastojo kelią vikšrinėms pabaisoms.

Vilniuje gimęs, tačiau giminės šaknis Rokiškio krašte turintis, Pandėlyje augęs ir ilgą laiką gyvenęs R. Daunoravičius ir dabar aplanko ne tik Rokiškį, bet ir vieną iš čia veikiančių kirpyklų, užsuka papietauti į Pandėlio kavinę, o išėjęs į pensiją planuoja netoli Aleksandravėlės savo lėšomis įsteigti muziejų skulptoriams Žukliams.

Mediko kelią jau daugiau kaip 40 metų žingsniuojantis kraštietis gydytojas 2022 m. pelnė „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimą, sukūrė gražią šeimą: su žmona Gražina (garsaus skulptoriaus Leono Žuklio dukra – aut. past.) užaugino dukrą Mariją-Elžbietą ir sūnų Dainių, o nuo kitų metų sausio jau galvoja apie poilsį ir laiką, kurį skirs ne tik penkiems anūkams, bet ir darbui „atiduotų“ metų kompensavimui.

– Esate iš Rokiškio krašto, o jei sukonkretintume – kur gimėte? Augote?

– Gimiau Vilniuje, tačiau jauni tėvai, pagal tuometinį paskyrimą, vyko dirbti medikų darbą į Pandėlį. Kartais ir aš pagalvodavau, kodėl į Pandėlį? Ko gero apsisprendimą lėmė mano senelė Elžbieta Guzevičiūtė, kilusi iš šio krašto. Šalia Pandėlio yra Rumpiškėnų kaimas: ten, kaimo kapinaitėse, palaidoti mano proseneliai ir proproseneliai. Taigi, vaikystė ir jaunystė pralėkė krašte, kuriame ir buvo mano šaknys. Man Pandėlys išlikęs kaip viena šilčiausių, nuostabiausių gyvenimo kelio stotelių. Mokslo žiburys buvo Pandėlio gimnazija su savo ypatingai talentingu mokytojų kolektyvu. Pirmoji mokytoja buvo Martinonytė, auklėtojos: Kiškienė, Aleksiejienė, Zolubienė, Rimkienė, Samulėnienė. Turėjau puikius gyvenimo mokytojus – Gašką ir Ščerbicką – sudominusius krašto istorija. Pamenu, su jais konstravome lėktuvėlius – šiuolaikinių dronų prototipus.   

– O šiandien ar dar turite čia ką aplankyti, pas ką pasisvečiuoti? Ar atveda tik kapų tyla?

– Beveik kasmet atvažiuoju į Pandėlį. Tradiciškai apsilankau per „Onines“, susitinku su čia likusiais draugais, aplankau buvusį savo kiemą, mokyklą, užsuku į bažnyčią. Kartais, jei dirba, papietauju kavinėje „Kregždutė“. Čia „garbinu“ labai skanius kepsnius! Prieš dvejus metus turėjau labai specialų vizitą: kartu su savo mama Janina bei žmona atvykome į mano tėvo Ričardo sovietmečio Pandėlio fotografijų parodos atidarymą. Tėvas buvo meniškos sielos žmogus, mėgo dainuoti ir fotografuoti gamtą bei žmones. Pandėlyje buvo eksponuota tik nedidelė jo foto dokumentikos dalis. Tiesą sakant, tame susitikime sujaudino gyvi prisiminimai ir faktai, prisipažinimai, kad iš tiesų ant mano tėvų rankų atėjo ir išaugo ištisa pandėliečių karta. 

– Tai gal Rokiškyje lankotės dažniau, nei kartą per metus?

– Į Rokiškį daug dažniau atvykstu, nei į Pandėlį. Dar būdamas mokinys Rokiškyje lankiau sporto mokyklą – žaidžiau krepšinį. Pamenu, dalyvavau Rokiškio 500 metų jubiliejaus iškilmėse, kai Nepriklausomybės aikštėje buvo atidengta, vadinamoji, „Arka“, kurią sukūrė mano uošvis prof. Leonas Žuklys ir svainis doc. Gediminas Žuklys. Mano vaikai – sūnus ir dukra – taip pat dalyvavo toje šventėje, o jau vėliau čia atsiveždavau savo anūkus. Dar ir dar kartą su jais aplankome Rokiškio dvarą, bažnyčią, o pastaruoju metu dar prisideda grafo Tyzenhauzo sarkofago apžiūra. Beje, čia norėčiau pastebėti, kad Rokiškis per mažai skelbia įspūdingą faktą: Pasaulyje yra tik du rausvo marmuro sarkofagai, tai – Napoleono Paryžiuje, Les invalides, ir Tyzenhauzo – Rokiškyje. O vaikštant Rokiškyje jauti tą nepakartojamą kultūros aurą. Turiu galvoje Rudolfo Lymano muzikos mokyklą, Tyzenhauzo giminės veiklą Lietuvos baleto istorijoje, jau nekalbu apie Rokiškio bažnyčios architektūrą ir skulptūras, unikalią Liongino Šepkos drožybą, taip pat ir netikėtą langinių tapybos „parodą“. Prisimenu „arkitektą“ Lionginą. Keistuolį, ypatingo talento meno žmogų, pasišventusį drožybai. Vaikystėje jį dažnai lankydavau, nunešdavau senelės Elžbietos išvirtus pietus. Mano tėvas, įžvelgęs jo talentą, rėmė jį visais įmanomais būdais. Kartais, laisvesnį savaitgalį, kartu su šeima net specialiai iš Vilniaus atvažiuodavome visa tai dar kartą aplankyti. Ir papietauti senojoje kavinėje „Pas grafą“, kai ji dar buvo įsikūrusi šalia bažnyčios ir kepė grybo formos mėsos patiekalus.

– Sakoma, kad žmogus turi turėti vieną-dvi erdves, į kurias galėtų nors mintis grįžęs pasisemti dvasinės stiprybės, ramybės. Kokia gimtojo krašto vieta/-os Jums mieliausia/-os? Žinoma, nekalbu apie tėvų namus....

– Šiuo metu atgaivą randu savo sodyboje Švenčionių rajone. Joje yra viskas, ko širdis geidžia: miškas ir pieva, Salinio ežeras ir Žeimenos upė, uogos ir grybai, reti paukščiai, žuvys ir laukiniai gyvūnai, ir ypač puikūs kaimynai. Čia pasislėpti ir pabūti yra nuolatinis pasąmonės lūkestis. Žinoma, atgaivą randu ir savo namuose Vilniuje, Antakalnyje, o mano butas randasi vos ne Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teritorijoje. Tad, esant rimtoms situacijoms ligoninėje, galėdavau minučių tikslumu nuskubėti į skyrių. Ir tai išgelbėjo ne vieną gyvybę. Dabar užsibrėžiau sau tikslą, kaip dovaną Rokiškio kraštui, kurti naują „užuovėją“ šalia Aleksandravėlės, buvusioje žmonos senelių Lingavos sodyboje. Turiu svajonę čia įkurti uošvio – skulptoriaus, profesoriaus Leono Žuklio (1923-2023) ir jo dviejų brolių, taip pat skulptorių Alberto ir Vlado, darbų muziejų. Jau pradėjome su rokiškiečių meistrų pagalba restauracijos darbus. Turiu minčių „priglausti“ ir jų pusbrolio, Degučių kaime – visai šalia, gyvenusio poeto Pauliaus Širvio ekspozicijos fragmentą.     

– O tai gal turite kokį prisiminimą, jei ne vietą, iš Rokiškio, kuris visada „sušildo“ širdį, jei būna sunkus momentas?

– Ne prisiminimas, bet supratimas, kad ir nedidelis miestas, kultūros sklidina erdvė, gali labai daug duoti šalies ir tautos kultūrai. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti dar vieną Rokiškyje per mažai eksploatuojamą faktą, kad čekų muziko R. Lymano muzikos mokyklos mokinys Juozas Gruodis, 1924 m. baigęs tuo metu pasaulyje bene geriausią Leipcigo konservatoriją, vėliau tapo visos lietuvių kompozitorių mokyklos steigėju. Ta mokykla bujoja dar tik 100 metų, tačiau jau eksponentiškai auga ir skleidžiasi. Jaunosios kompozitorių kartos pastangomis XXI a. lietuvių muzikų kūryba jau yra pastebima ir apdovanojama pasaulio meno scenose. Įspūdingą J. Gruodžio kompozitorių mokyklos genealogijos „medį“ yra išbraižiusi mano žmona, muzikologė, profesorė Gražina Žuklytė-Daunoravičienė.

– Kodėl pasirinkote mediko kelią? Prašau patikslinkite, ar Jūsų dosjė, kurią radau, tiksli: dirbate kone 45 metus gydytoju-akušeriu, esate Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas, 2-o gimdymo skyriaus vedėjas?

– Tikriausia mediko chalatą paveldėjau iš savo senelės, vaistininkės Eleonoros Baleišaitės. Įtakos turėjo ir tėvas, kuris buvo gydytojas, ir motina, pasirinkusi akušerės profesiją. Taip gavosi, kad gyvenimas ir man patikėjo gimimo paslaptį. Kaip gydytojas akušeris-ginekologas dirbu 46 metus:  buvau Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas, 2-o gimdymo skyriaus vedėjas. Mūsų klinikoje gimė pati mažiausia Lietuvoje mergaitė Rasa-Marija, tilpusi ant delno ir svėrusi 450 gramų... Viena iš pirmųjų „ankstukų“ sėkmės atvejų. Beje, prieš keletą metų ji sėkmingai baigė universitetą. Čia gimė ir pats didžiausias Lietuvos naujagimis iš Zarasų krašto, svėręs 6 kg 800 gramų. Šiuo metu esu bebaigiantis aktyvią profesinę veiklą, žadu atsidėti kitiems svarbiems darbams: minėtam Lingavos muziejaus projektui. Tai būtų dar viena dovana mane išauginusiam Rokiškio kraštui.

– Tradicinis klausimas šiuo kelių žengiantiems žmonėms: ar nepavargote mokytis? Ar nebuvo minčių kažkuriame etape mesti?

– Visko gyvenime gali nutikti, labai nesunku kartais prarasti savitvardą, suklysti. Reikia gyvenime turėti tikslą, svajonių, ir įvertinus savo galimybes, jų atkakliai siekti. Nepamiršti, kad Gyvenimas nėra paprastas, lengvas reikalas: čia laukia sunkus darbas, tikrai ne rožėmis klotas pramogų ir linksmybių kelias. Tačiau, mano manymu, žmogaus mokymasis yra vienas laimingiausių ir gražiausių gyvenimo tarpsnių, kurio trukmė neturi pabaigos. Prieš kurį laiką aš pats, pradedant nuo pačių pagrindų, mokiausi prancūzų kalbos, kuria kalbėjau dirbdamas Šiaurės Afrikoje. Dabar mokausi šaulių judėjimo pagrindų, lankau rikiuotes, paskaitas, pratybas. Planuose – geru lygiu išmokti anglų kalbą ir ja skaityti spaudą, knygas ir susikalbėti keliaujant po Pasaulį.

– Ar dažnai į Jus kreipiasi gimdyvės iš Rokiškio? Gal sukirba širdyje koks nors ypatingas jausmas, sulaukus šių pacienčių-kraštiečių? Nekalbu apie ypatingą dėmesį joms, turiu mintyje Jus patį – ar džiaugiatės? 

– Taip. Būdavo aš pats, pamatęs savo kraštietes, visada padrąsindavau, stengdavausi padėti, kartais vien geras žodelis kalnus nuverčia. Tie šilti prisiminimai, gyva aukštaitiška tarmė, jaunystės sentimentai mane tiesiog pakylėdavo, visada jaučiau dvasinę giminystę.

– Esate pasižymėjęs ne tik kaip medikas. Sausio 13-osios kontekste dauguma žino vyrą, stojusį prieš tanką. Tik gal kur kas mažiau žmonių žino, kad tai – Jūs. Pernai metais Seime skaitėte pranešimą, dalinotės tų dienų išgyvenimais, patirtimi. Ką Jums reiškia Tėvynė? Kas įskiepijo meilę šaliai?

– Yra išplitusi garsaus fotografo Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka „Žmogus prieš tanką“, tapusi savotišku 1991 m. sausio 13 d. simboliu. Taip, tas žmogus prieš tanką buvau aš. Juk atgimimo kovoje visa Lietuva buvo tapusi savanoriais. Nors kiekvienas buvome unikalūs, įvairūs, bet visi jautėmės labai vieningi. Mus tvirtai sujungė meilė Tėvynei, Lietuvos Nepriklausomybės idėja. Prie Nepriklausomybės aukuro budėjome dieną-naktį. Žinojome, kad Laisvės vardan galime nebegrįžti ne tik iš budėjimo prie parlamento, bet ir po televizijos bokšto užgrobimo. Bet negalėjau mąstyti kitaip, juk buvau užaugintas Pandėlio-Rokiškio krašto.  

– Ką kuždėjo širdis, protas, kūnas, kai stojote priešais tanką?

– Prisimenu akinančią prožektorių šviesą, kurtinančiu sprogimus, aitrų parako degėsių kvapą. Buvau liudininkas pirmųjų bokšto gynėjų: Algimanto Petro Kavoliuko ir Rolando Jankausko žūties. Kartu su jais tankų kolonai buvome užtvėrę kelią „gyva siena“. Tankas-žmogėdra mus stūmė tarsi buldozeris tai pagreitėdamas, tai sulėtėdamas. Pajutęs neišvengiamą žūtį, atsitraukiau. JIE NE. Jie žuvo sutraiškyti tanko. Gatve prie televizijos bokšto vienas paskui kitą lėtai ropojo „žvynuotų“ tankų kolona. Sukrėstas nežmoniškai žiaurios bendraminčių mirties, supratau – atėjo mano eilė. Užstojau kelią iš tamsos išnirusiai T-72 pabaisai. Abu sustingome – aš ir tankas stovėjome vienas prieš kitą ir žiūrėjome vienas į kitą. Atrodė, kalbėjomės, siuntėme ir skaitėme vienas kito mintis... Tai truko amžinybę. Ko gero, mūsų dialoge mano žinia buvo stipresnė, teisingesnė. Tąsyk aš laimėjau, nes tanke sėdėjęs Žmogus mane išklausė ir suprato. Jis lėtai apgręžė tanką ir nuvažiavo. Mes laimėjome žmonių vienybe ir susitelkimu, nes turėjome tikrą lyderį, to meto valstybės vadovą, profesorių Vytautą Landsbergį. Mums pavyko, ir tai buvo pasiekta paprastų žmonių, kurie buvo tikri herojai, gyvybės aukos kaina.

– Tad Jūsų laisvės supratimas visai kitoks... Kaip reagavote į 2022 vasario 24-osios ir šių metų spalio 7 d. įvykius Ukrainoje ir Izraelyje? Ar Jus, savo tėvynėje mačiusius tuo metu sunkiai suvokiamus žiaurumus, šių šalių karai paveikė stipriau?

– Tą 2022 m. vasario 24-ios rytą nuėjau į Šaulių būstinę Vilniuje ir parašiau prašymą mane priimti. Esu šaulys, baigiau bazinį šaulio įvadinį kursą, esu ypač laimingas galėdamas bendrauti su šviesiausiu ir labiausia motyvuotu, patriotišku Lietuvos jaunimu. Mes galime būti įvairių tautybių, tačiau tvirtai susieti meile savo Tėvynei Lietuvai. Karas Ukrainoje, Izraelyje gali įžengti į III pasaulinio karo preliudiją. Lietuva taip pat stovi griūvančios imperijos kelyje, todėl turime būti budrūs ir pasirengę, mažiau bambėti ir skųstis.   

– Jei vėl kalbėsime apie Jus, kaip apie mediką, savo srities profesionalai dažnai viliojami į užsienį: geresnėmis darbo sąlygomis, didesniais atlyginimais. Jums nei karto nebuvo kilusi mintis kurti gyvenimą kitoje valstybėje?

– Pradėti kurti savo gyvenimą visur yra sunku ir sudėtinga. Tik jaunam atrodo „jūra iki kelių“, o aš gerai žinau ir patyriau, kad nėra rojaus užsieniuose. Doras, darbštus žmogus visada gali rasti daug galimybių savame krašte. Nereikia susižavėti tik gero pradinio atlyginimo vilione, nes gyvenimas yra daug sudėtingesnis, ir jį sudaro daugybė įvairių komponentų. Žmogaus laimės formulėje turtas nėra pirmoje vietoje. Savame krašte esi pats šeimininkas, kalbi gimtąja kalba, artimai (ne telefonu) bendrauji su brangiais žmonėms, naudojiesi visomis galimybėmis. Svetimoje šalyje lengvai „neprigysi“ ir niekada nesijausi „savas“.

 – Ar „kraujo šauksmas“ Jus grąžino į Lietuvą ir iš Alžyro 1990-aisiais? Kaip suprantu, tai buvo pirmoji Jūsų darbo vieta užsienyje? Pirmasis išvykimas iš SSRS... Ar grįžote dėl kitų priežasčių?

– XX a. 9-tą dešimtmetį sovietų imperijai reikėjo valiutos, o gamino tik patrankas ir užsieniui galėjo parduoti tik žaliavas. Todėl po Černobylio tragedijos SSRS ėmėsi „eksportuoti“ savo specialistus:  nusavindavo jų uždarbį ir jiems palikdavo tik darbo užmokesčio dešimtąją dalį. Grįžau pasibaigus kontraktui Alžyre, Tiareto ligoninėje, ir kaip iš dangaus nukritau tiesiai į Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 dieną įvykius. Nors dirbdamas Afrikoje praleidau nemaža Atgimimo metų įvykių, kuriuos gyvai sekiau ir jais džiaugiausi, vis dėlto spėjau prisidėti prie bendros kovos. Pamačiusi mano nuotrauką prieš tanką, mano žmona nenustebo ir ramiai pasakė: „Būk ramus. Dabar tu išpirkai savo kaltę, kad Atgimimo metais nebuvai Lietuvoje“. Norėčiau pritarti, nes tas apmaudas dažnai graužė sielą.  

– Kiek metų jau gyvenate Vilniuje? Ar tai – Jūsų kraštas? O gal turite „pasislėpusią“ mintį kada nors, pensijoje, grįžti į Rokiškio kraštą?

– Tikras vilnietis esu jau 55-ti metai, mano namai, darbas šalia. Dėl didelio užimtumo augančio Vilniaus maža matau, išskyrus Antakalnio gatvę. Sumažinus darbų apimtis turiu svajonę kompensuoti daug praleistų kultūros įvykių, pakeliauti po Lietuvą, aplankyti jos miestelius, pamatyti Pasaulio, aplankyti Čikagoje gyvenančią dukrą Mariją-Elžbietą. Savaitgaliais būnu savo kaimo sodyboje prie Kaltanėnų, tačiau, kaip minėjau, pradėjau naują projektą, kurį pats finansuoju Lingavos sodyboje prie Aleksandravėlės. Tai kaip neužsuksi į šalia esančius Rokiškį ir Pandėlį? O Rokiškyje pastaruoju metu šalia „Arkos“ aptikau dar ir... puikią kirpyklą, į kurią, turėdamas progą, kartais užsuku pasigražinti.

– Gal trumpai papasakosite apie šeimą: kaip susipažinote su žmona? Koks buvote tėtis savo dukrai ir sūnui, kiek anūkų turite? Ar dažnai su jaus būnate ir kokių veiklų prisigalvojate kartu? Koks esate senelis?

– Su žmona susipažinau vakarėlio Vilniaus Universitete metu. Ji buvo tuometinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) pirmakursė. Dėmesį patraukė šypsena ir grakščiu šokiu. Išsiskyrė ir savo pačios nusimegzta geltona suknele, kokių nebuvo jokioje sovietinėje parduotuvėje. Tai buvo iš lietuviškos vėliavos dingusi spalva – nepageidaujama niūrioje gyvenimo tikrovėje. Vėliau mus suartino jau daug svarbesni dalykai, tarp jų ir meilė aukštaičių peizažui, Rokiškio kultūrai bei kraštui. Savo vaikams nebuvau nei griežtas, nei reiklus stengiausi skatinti būti tobulais. Turiu 4 ir laukiu netrukus gimstančio 5-to anūko. Tai penki sūnaus, taip pat mediko kelią pasirinkusio Dainiaus vaikai. Penkiolikmetė Ūla griežia smuiku, yra laimėjusi jojimo varžybų, Bernardas žaidė futbolą ir krepšinį, dabar lanko lauko teniso treniruotes, Leonas – „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, o ir Vincentas atsikėlęs dainuoja – jam eina treti metukai. Kaip suprantu, senelio paskirtis – ne tik padėti, mokyti gyvenimo išminties, bet ir lepinti vaikaičius. Tikiuosi, kad šias funkcijas nuoširdžiai vykdau.

 –Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!