Moterys „išvairavo“: nuo Rokiškio dvaro vištidžių iki šiuolaikinių muziejaus erdvių (0)

Publikuota: 2023-03-17 Kategorija: Susitikime Rokiškyje
Moterys „išvairavo“: nuo Rokiškio dvaro vištidžių iki šiuolaikinių muziejaus erdvių
G. Kujelio nuotr. / Rokiškio krašto muziejaus direktorė N. Šniokienė

Šiais metais Rokiškio krašto muziejus mini 90-uosius veiklos metus. Dvaras, kuris prieš kelis dešimtmečius buvo tapęs pastoge kelioms įstaigoms bei miestelėnų šeimoms, su kieme lankstančiomis vištomis bei kitais žemės ūkio „atributais“, šiandien stebina ekspozicijų erdvėmis ir yra vienas išdidžiausių tarp savivaldybių muziejų. Apie pokyčius, kurie prikėlė dvarą naujam gyvenimui bei jubiliejiniams metams skirtus renginius kalbėjomės su Rokiškio krašto muziejaus direktore Nijole Šniokiene.

 Gyveno ūkiškai

„Direktoriauju nuo 60-ojo muziejaus gimtadienio, ko gero, sulauksiu ir 90-ojo, – pokalbio pradžioje juokavo pašnekovė. – Kai 1974 m. atėjau dirbti į muziejų, dvaro centriniuose rūmuose buvo tik pora ekspozicijų kambarėlių, visi koridoriai buvo nudažyti tamsiai žaliais aliejiniais dažais, priminė tamsų niūrų aptrupėjusį kalėjimą. Buvome jauni, kūrėme, nepametėme optimizmo ir sulaukėme dienų, kai gyvename su gražiomis menėmis ir džiaugiamės, kad prie to prisidėjome“.

 Kai vyko virsmas, prie muziejaus vairo stovėjo moterys – Onutė Mackevičienė, Marytė Mieliauskienė, Nijolė Šniokienė (apie metus muziejui vadovavo Olga Grumbinienė).

 Dvaro rūmuose, kur glaudėsi muziejus, buvo įsikūrusi ir biblioteka, kultūros centras, vairavimo mokykla, bufetas, amatų mokykla, gyveno šeimos. Dvaro gyventojai buvo ūkiški žmonės ir visi kažką laikė, kieme stovėjo vištidės, mėsų rūkyklos.

Pastatas prie ežero buvo apstatytas tvarteliais, malkinėmis, daržinėmis, žmonės laikė ir karves.

 Menės atidarymas

Maždaug nuo 1985 metų prasidėjo dvaro atgimimas, iš pastato po truputį pradėjo iškeldinti gyventojus, įstaigas. N. Šniokienė, tuomet jau vadovavusi muziejui, prisimena, kad 1996 m.  muziejaus tvarkymo darbus pradėjo finansuoti tuometinis Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamentas. Situacija smarkiai pasikeitė, restauravimas įgavo pagreitį. Iki to laiko centrinė rūmų menė gal 10 metų buvo paramstyta pastoliais, laikė supuvusias perdangas, pusė dvaro buvo nenaudojama. „Dvaro aikštė buvo netvarkinga, išmindžiota takeliais, apjuosta pigių medelių gyvatvore. Sutvarkėme aikštę, buvo įrengti takai. Muziejus net neturėjo sanitarinių mazgų,  eidavome į lauko tualetą... 

1997 m. įsimintini kaip didžiausias įvykis muziejaus gyvenime –  balandžio mėnesį daugiau nei po 40 metų mes atidarėme lankytojams restauruotą didžiąją menę, kuri dar 1954 m. buvo pakeitusi savo pirminę išvaizdą, pritaikyta kultūros namų reikalams. Atnaujintos menės atidarymas buvo šventė rokiškėnas. Pirmą kartą šioje menėje skambėjo garsaus ansamblio „Musica Humana“ koncertas, kraštiečiai surengė parodą. Menė netalpino rokiškėnų, nes visiems tai buvo stebuklas“, – permainų laikotarpį prisimena įstaigos vadovė.

 Tarp didžiausių

 Rokiškio krašto muziejus buvo vienas pirmųjų Lietuvoje įkurdintas dvaro rūmuose. Dar čia gyvenant grafams, prasidėjo dvarų nacionalizacija, buvo paimtos kelios salės muziejui. Miesto valdžia nutarė ir iš kitų Rokiškio rajono dvarų suvežti vertingus daiktus, baldus, indus, paveikslus ir įkurti kultūros muziejų. Bet prasidėjo karas, dvare įsikūrė Raudonosios armijos kariai, muziejus turėjo išsikelti, o vėl sugrįžo į dvarą tik 1947 m.  Pasak N. Šniokienės, vėtytas ir mėtytas, tačiau dabar muziejus savo erdvėmis, ekspozicijų plotais yra tarp didžiausių Lietuvos savivaldybių muziejų. „Mūsų darniam kolektyvui sekasi darbuotis, turime labai daug lankytojų. Pandemija buvo pakoregavusi tuos srautus, tačiau dabar jie atsigauna. Parko teritorija traukia ir vestuvininkus, ir abiturientus, ir filmų kūrėjus. Džiaugiuosi, kad visos rajono valdžios suprato, kad šį dvarą reikia prikėlinėti. Galbūt ne visiems merams tai sekėsi tai daryti“, – sakė pašnekovė.

Jubiliejiniai metai

Šie metai Rokiškio krašto muziejui išskirtiniai, minint solidžią sukaktį, numatoma daug renginių.   Jubiliejinės iškilmės startuos sulig muziejų naktimi gegužės pabaigoje. „Ruošiame išskirtinę parodą iš muziejaus fondų, skirtą muziejaus 90-mečiui, kurioje eksponuosime unikaliausius kūrinius,  žmonių dovanotus daiktus, kalbėsime apie muziejaus istoriją, pristatysime autentiškus dokumentus. Pagerbsime visus buvusius muziejaus direktorius, nuo pat pirmojo Petro Bliūdžiaus, kuris buvo vienas iš muziejaus įkūrėjų.  1941 m. išvežtas į Sibirą jis nebegrįžo iš tremties. Dviem buvusioms vadovėms – Onutei Mackevičienei ir Marijonai Mieliauskienei atiduosime emeritų pažymėjimus. Emeritų vardai paskelbti jau 2022 m., tačiau pačių regalijų neatidavėme, nes susiklostė tokios aplinkybės. Pirmą kartą muziejaus istorijoje net dvi muziejininkės atitiko kriterijus muziejų emerito vardui gauti“, – apie planuojamus renginius pasakojo direktorė.

 Ketinama atgaivinti 1863 m sukilimui skirtą edukaciją, šiltuoju metų laiku ji vyks parke. Bus rengiami susitikimai su kraštiečiais ir muziejaus bičiuliais, kurie dovanoja didžiules meno kolekcijas. Bus padėkota ir rėmėjams, kurie gelbsti įvairiuose darbuose, ne tik muziejiniuose, bet ir tvarkant parką, prižiūrint gulbes, danielius.

 Restauruojami pastatai

 Anot pašnekovės, muziejus – kaip tas aruodas, į kurį kraštiečiai sunešė po kruopelytę, šiuo metu  rinkinių fonduose saugoma120 tūkst. eksponatų.

 „Pasitinkame muziejaus jubiliejų su džiugia nuotaika, nes daromos didžiulės paveldo objektų rekonstrukcijos, restauracijos. Restauruota buvusi dvaro virtuvė, ten įrengta moderni saugykla eksponatams, edukacinė erdvė, suremontuotas kluono stogas. Suremontuoti dvaro centrinių rūmų fasadai. Uždengtas administracinio pastato stogas. Krošinskių pilaitei suteikta pagalba. Labai džiaugiamės išgirdę gerą naujieną iš mero lūpų, kad jis dės dideles pastangas tam, kad būtų restauruotas didysis kumetynas, dabar stovintis užkaltais langais ir kad galėsime ten įgyvendinti savo seną svajonę – įkurti meno galeriją mūsų krašto menininkams, dovanojantiems didžiules kolekcijas muziejui. Menininkai ir mes, muziejininkai, labai laukiame to momento, kad įvyktų stebuklas ir kad šis gražus pastatas įgautų gyvybę“, – apie nuveiktus darbus ir lūkesčius kalbėjo N. Šniokienė.

Įgauna vertę

 Rokiškio krašto muziejus išsaugojo daug dvaro autentiškos, iki šių dienų į dvarą sugrįžta su juo susiję daiktai. Šalies Prezidentas dovanojo muziejui dvi Sofijos Tyzenhauzaitės XIX a. viduryje rašytas knygas. Buvusių dvaro šeimininkų palikimas – ne tik paveikslai, baldai, bet ir, atrodytų, nereikšmingi daiktai, kuriantys istoriją. „Mes turime išsaugoję net grafienės kojines ir grafo naktinius marškinius, vaikų žaislelius, krikšto rūbelius, gausybę fotografiją. Net jeigu eksponatas atrodo kaip menkniekis, tarkime, virbalai, kuriais mezgė grafaitė, tai autentiškas daiktas ir tampa labai unikaliu ir vertingu dalyku. Arba krepšelis, su kuriuo grafaitės ėjo grybauti – toje aplinkoje jis įgauna kitokią vertę, į jį žiūrima kaip į dvarų gyvenimo reliktą“, – sako direktorė.

  Dovanoja kolekcijas

Senelių, prosenelių išsaugotas relikvijas muziejuj dovanoja paprasti žmonės, dar labiau muziejų praturtina meno kūrėjų kolekcijos. Garsiausia Lietuvos juostų audėja Palmira Daminojaitienė, kilusi iš Rokiškio krašto, patikėjo muziejui didžiulę per gyvenimą nuaustų juostų kolekciją – kelis šimtus darbų, stakles, siūlus. Rimantas Bičiūnas, dailininkas tapytojas, dovanojo savo ir mamos – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje išgarsėjusios tapytojos primityvistės Monikos Bičiūnienės geriausius darbus. Fonduose kitų kraštiečių menininkų dovanoti kūriniai, laukiantys naujos ekspozicijų erdvės. 

„Neapsiribojame vien muziejine veikla, nes dabar  muziejus – tai vieta, kuri turi tikti įvairaus amžiaus, potyrių, norų žmonėms. Jeigu nesistengsime, lankytojas negrįš. O dabar daug renginių, pristatymų, parodų ir tie patys žmonės grįžta į kitą erdvę, kitą veiksmą ir vėl tampa mūsų lankytojai“, – kalbėjo Rokiškio krašto muziejaus direktorė N. Šniokienė.

 Virtualūs lankytojai

 Prasidėjus skaitmenizavimo procesus, muziejaus eksponatai tapo labiau pasiekiami ir matomi. Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS) sukurta prieš 10 metų, ji urėtų ištraukti į viešumą daugiau nei 5–6 proc. dabar muziejuose eksponuojamų vertybių. LIMIS  pirmieji pradėjo naudotis nacionaliniai muziejai, vėliau prisijungė ir kiti. Virtualūs muziejų lankytojai – smalsuoliai, istorijos tyrinėtojai, mokslininkai, leidėjai, menotyrininkai. Pasak direktorės, pamatę virtualioje erdvėje, kad muziejus turi juos dominantį daiktą, jie atvažiuoja į muziejų, prašo panaudoti fotografijas leidiniuose. Dabar reikia tik žmogiškųjų išteklių, kad skaitmenizavimo procesas įgautų pagreitį.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video