Bajorų lėlių teatras „ČIZ“ – prakalbinęs gandrus ir besmegenius (0)

Kovo 25 d. Šakiuose vyksiančioje 18-oje mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatrai“ bus išdalinti  apdovanojimai labiausiai nusipelniusiems spektaklių kūrėjams. Šiemet net 5 nominacijoms pristatytas Rokiškio rajono Bajorų lėlių teatras „ČIZ“. Su kitais mėgėjų teatrais jis varžosi dėl ryškiausio spektaklio (nominuotas spektaklis „Pasakėčios kaip akėčios“), režisieriaus (Nijolė Knečiūnaitė-Čirūnienė), lėlių teatro dailininko, lėlių teatro aktorių ansamblio ir mėgėjų teatrų festivalio („JonvabalisVI“).

Trys viename

Laukdami įvertinimų, lėlių teatro kūrėjai turi dar vieną progą švęsti – kovo 21-ąją minima  Tarptautinė lėlininkų diena. Bajoruose nuo „Šuniškų istorijų“ prasidėjęs lėlių teatras „ČIZ“ veikia jau daugiau kaip du dešimtmečius. Lygiai tiek pat laiko nesuardomas šio teatro aktorių trio: Nijolė Knečiūnaitė-Čirūnienė, Nadiežda Ivanova ir Dalia Ziemelienė, jų pavardžių pirmosiomis raidėmis ir pavadintas teatras. Spektaklių kūrėjos pasakojo, kaip prakalbinti personažus ir žiūrovus.

Iki to laiko, kol atsirado vienas kūrybinis darinys, visos jau turėjo vaidybinės patirties: N. Ivanova, tuomet dirbusi miestelio bibliotekoje, buvo sukūrusi lėlių teatrą. D. Ziemelienė vadovavo Bajorų kultūros centro vaikų teatriukui, o N. Čirūnienė po Lietuvą gastroliavo su „Mamos Nijolės teatru“, jame vaidino su savo 4 dukromis. Šeimos teatras sėkmingai gyvavo, kol vaikai užaugo. Iš tų laikų liko istorinė prijuostė ir geri prisiminimai. Nijolė juokauja, kad tolimos ateities tikslas – sukurti močiutės teatrą ir pasiimti „Aukso paukštės“ plunksną…

Lėlininkų mažėja

2000 m. priimtas sprendimas visoms aktorėms susiburti ir sukurti lėlių teatrą pasiteisino, rokiškiečių spektaklius turėjo galimybę pamatyti Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos žiūrovai, be kitų apdovanojimų, lėlių teatras sulaukė ir aukščiausio įvertinimo – „Aukso paukštės“. D. Zemelienė neslepia, kad vienu metu, kai buvo nusprendusi išvykti dirbti į užsienį, labiausiai liūdino mintis, kad teks atsisveikinti su teatru „ČIZ“. Tai paskatino apsigalvoti ir pakeisti planus dėl emigracijos.

Aktorės prisimena, kad prieš du dešimtmečius buvo didelis lėlių teatrų pakilimas ir daug entuziazmo vaidinti. Mėgėjiškai vaidindavo vos ne kas antroje šalies ugdymo ir švietimo įstaigoje. Dabar lėlininkų šeima labai sumažėjusi, Rokiškio rajone likę vos du lėlių teatrai.  

Vyras – tik per Kalėdas

Patalpose, kuriose „ČIZ“ spektaklių kūrėjos veda edukacijas, repetuoja, daugybė įvairių spektaklių personažų, dekoracijų. Po pirmojo spektaklio „Šuniškos istorijos“ apie šunį, kuris nemokėjo loti, suvaidinta pasaka apie kvailą žąsį, kitame spektaklyje meilės istorija mezgasi tarp Besmegenės ir Senio Besmegenio, scenoje atgyja Varlė Karalienė, Gražuolė ir Pabaisa, Kristijono Donelaičio pasakėčių personažai bei kiti herojai. Aktorės vadina trise, tačiau turi vieną taisyklę – šventiniuose spektakliuose Kalėdų senelius vadina tik vyrai, pačios šio vaidmens nesiima. Deja, du Kalėdų seneliai jau iškeliavo į Anapilį, o dabar į laukiamą vaikų herojų persikūnija Ramūnas Traškinas.

Gamina pačios

Ar lėlių teatras skirtas tik vaikams?  Režisierė N. Čirūnienė sako, kad čia panašiai kaip toje reklamoje: subalansuota vaikams, bet tinka ir suaugusiems. Žiūrėdami aktorių vaidybą džiaugiasi visi. Suaugusieji pastebi potekstes, lėlių gamybos būdą. Kurdamos personažus lėlininkės panaudoja  senus daiktus, pvz., vilkas padarytas iš bidonėlio, gandras – iš grėblio, lape „aprengtas“ suoliukas.   „Per edukacijas žmonės pamato, kad čia tikras idėjų bankas, po to namuose jie patys gali susikurti įdomių daiktų. Visos lėlės pasiūtos mūsų rankomis. Medines konstrukcijas daro Nadeždos vyras Sergejus, kuris yra teatro meistras. Mes leidžiame vaikams paliesti lėles, nebijome, kad kažkas nulūš, nutrūks – pačios jas pagaminome, sugebėsime ir pataisyti“, – kalba režisierė.

Kokios bebūtų lėlės ir dekoracijos, yra geležinė taisyklė – vykstant į gastroles visos aktorės ir teatro rekvizitas  turi tilpti į vieną automobilį. Į jį išradingai sutalpina ir lentynas, ir kopėčias ir jau minėtą sparnuotą grėblį.

Su moralu

Naujausias „ČIZ“ spektaklis, pretenduojantis į apdovanojimus, „Pasakėčios kaip akėčios“, pagal K. Donelaičio kūrybą, papildytas keliomis pasakėčiomis, išaugo iš anksčiau sukurto trumpo vaidinimo „Lapės ir gandro čėsnis“. N. Čirūnienė sako, kad auga ir keičiasi visi jos pastatyti spektakliai: išlieka tik kūrinio šerdis, pagrindinė tema, kuri aplipdoma liaudiškais posakiai, patarlėmis, nutikimais.

„Mes esame improvizacinis teatras, prisideriname prie vaikų reakcijos. Yra pagrindinė spektaklio gija, o visa kita gali keistis. Spektaklyje „Kvaila žąsis“ pradžioje pasakojame nutikimus apie lietuviškas žąsis, jų auginimą, tada pasekame tą pasaką ir finalas. „Gilės nuotykiai“ – knygoje aprašytos istorijos ir kelių pasakų miksas.  Mūsų visi spektakliai pamokomi. Vien Šarlio Pero pasakose koks moralas…“, –  juokiasi režisierė.

Rekordininkas

Spektaklių kūrėja pabrėžia, kad vaidindami aktoriai turi matyti žiūrovų akis, kad užmegztų ryšį su žiūrovais. Kelis kartus teko vaidinti šviečiant į akis prožektoriams, tai buvęs ne gyvas vaidinimas, o repeticija be atgalinės žiūrovų reakcijos. Aktorių netrikdo tai, kad mažieji žiūrovai vaikšto ar  veržiasi į sceną pačiupinėti lėles. Tačiau būta pora atvejų, kai pasijuto išmuštos iš vėžių. Vienas tokių nutiko Pandėlyje, kaip per atlaidus vaidino „Kvailą žąsį“. Spektaklis prailgo, dauguma žiūrovų išsiskirstė, liko vos keli.

„Buvo nejaukumas, bet pabaigėme vaidinti. Iki šios dienos tas nejaukumas jaučiasi. Kartą vaidinome darželio darbuotojams, jie buvo nenusiteikę žiūrėti spektaklio, jautėsi pašaipi reakcija. Tai vienetiniai atvejai, dažniausiai pasikrauname pozityvia energija“, – pasakojo pašnekovės.

Per daugelį metų susigyvenusios su spektakliais, aktorės nebijo, kad pamirš tekstą. Štai „Šuniškas istorijas“ žiūrovams papasakojo jau 170 kartų, o kalėdinis spektaklis apie besmegenių nuotykius – rekordinis, jį suvaidino daugiau kaip 300 kartų.