J. Vienožinskis ir L. Žuklys – kūryba, maištas ir bendras aukštaitiškas genas (0)

 Praėjusią savaitę Rokiškio krašto muziejus kvietė į neeilinę popietę – skulptoriaus Leono Žuklio 100-mečiui skirtos parodos atidarymą ir ekskursiją po Justino Vienožinskio paveikslų ekspoziciją. Iškilių Rokiškio krašto menininkų darbuose aukštaitiško geno ieškojo prof. Arvydas Šaltenis, apie kūrybinį palikimą  kalbėjo menininkų palikuonys – vaikai ir anūkė, pokalbiui „Menas mokytis meno“ kvietė muziejininkė Santa Kančytė.

 Staigmena

Studijų laikų aktai, nuo laiko patamsėję peizažai, natiurmortai, sovietinio laikotarpio portretų era – muziejaus salėse fragmentiškai galima susipažinti su įvairių laikotarpių J. Vienožinskio kūryba. Menininko anūkė Nijolė Šiaučiūnienė pabrėžė, kad J. Vienožinskio gyvenimas neužsibaigė daile, tapyba. Didelę jo gyvenimo dalį užėmė pedagoginis darbas, dailės kritika, dailėtyra, o didžiausias tapytojo nuopelnas – Kauno  meno mokyklos įkūrimas. Nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo pirma aukštoji dailės mokykla.

Vieno žymiausių šalies dailininkų darbų galima pamatyti ir Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje, esančiame Rokiškio rajone, Obelių sen., Dačiūnų kaime. Prof. Arvydas Šaltenis ragino būtinai aplankyti unikalų muziejų ir pateikė staigmeną šią sodybą puoselėjančiai menininko anūkei N. Šiaučiūnienei – įteikė jai paskutinį J. Vienožinskio paveikslą, kuriame nutapyta Nijolės mama.

 Buvo maištingas

 Pasak prof. A. Šaltenio, geriausi ir gražiausi J. Vienožinskio peizažai nutapyti iki karo, iškart po karo jis nutapė rašytojų P. Galaunės, K. Borutos ir kitus portretus.

 Menininkas buvo maištingas vyras, valdžiai nepatiko. Kai iš Kauno meno mokyklos buvo ištremtas mokytojauti į Zarasus, nutapė peizažų iš to krašto. Karo metais Vilniuje dėstė tapybą su savo mokiniais Gudaičiu, Vizgirda. Per karą užėjus sunkmečiui visi važiuodavo pas Vienožinskį į tėviškę lašinių pavalgyti, o kai prasidėjo stalinistinės represijos, atvažiavę iš Maskvos akademikai „auklėjo“ lietuvių dailininkus. Už gerus atsiliepimus apie Čiurlionio kūrybą, kuri buvo laikoma  buržuaziniu menu, J. Vienožinskį išmetė iš akademijos.

 Ieškojimai

„Aš, kaip ir mano mokytojai jaučiu postimpresionistinės Sezano įtakos atspindį. Išdraikytas spalvines vizijas tvarkau į formalias kompozicines dėmes. Ieškau savitos, mūsų gamtai artimesnės spalvų harmonizacijos. Į tapybą žiūriu kaip į muzikinį sielos išgyvenimą, apsireiškimą. Tačiau vaizduojamasis menas nėra muzika, todėl per spalvą ir formų ritmą, harmoniją, kontrastus, dinamiką vaizduodamas gamtą ir žmogų bandau prisilaikyti jiems privalomų charakteringų bruožų. Tuo būdu eidamas ir tuos principus savo mokiniams skiepydamas, siekiu savito stiliaus, kuris atitiktų mūsų tautos ir epochos estetinius reikalavimus“, – apie savo kūrybinius ieškojimus rašė J. Vienožinskis.

 Amžinybės būsena

 Vos prieš mėnesį amžinybėn iškeliavęs skulptorius Leonas Žuklys, kuriam kovo 19 d. būtų sukakę 100 metų, kaipir J. Vienožinskis,  iš to paties – Rokiškio krašto kilęs menininkas, tad ieškota bendro vardiklio, jungties,  aukštaitiško geno tarp šių dviejų kūrėjų.

„Kaip menininkų darbuose atsiranda visuomeninės temos, tokios kaip patriotiškumas, kiek lemia šeimos aplinka, kad menininkas imtųsi svarbių tėvynei temų ir darbų? Gal užtenka tik šeimos portreto?“ – diskusijai provokavo prof. A. Šaltenis. Anot profesoriaus, nuo šeimos portretų, nuo tų žmonių, kuriuos myli, pažįsti, kurie tau artimi, prasideda tikroji kūryba. „Tai menininko tikslas: keičiasi rūbai, technologijos, telefonai, bet mes gimstame, mokomės vaikščioti, bręstame, mokinamės, kuriame šeimas, senstame ir iškeliaujame į amžinybę. Ir menininkas privalo užčiuopti tą vidinę – amžinybės būseną. Šie du aukštaičiai ją užčiuopė“, –  kalbėjo profesorius.

 Kūrė sulaukęs  99-erių

 Pristatydama Rokiškio krato garbės piliečio, ilgamečio Vilniaus Dailės akademijos profesoriaus  skulptoriaus Leono Žuklio  parodą, Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyr. fondų saugotoja Dalia Kiukienė sakė, kad jis nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Būsimo skulptoriaus vaikystė praėjo Degučių kaime, ten žmonės buvo labai draugiški, gamta nuostabi, namų durų niekas nerakindavo. Tokioje aplinkoje susiformavo Leono Žuklio pasaulėžiūra. Jam nuo vaikystės buvo lemta tapti menininku, kūrybinę gyslelę turėjo jo tėvas ir dėdė. iš 5 Žuklių berniukų net 3 pasirinko skulptoriaus kelią. Brolius Vladą ir Leoną į menus išvedė brolis Albertas, kuris jau mokėsi Kauno dailės institute, deja, bebaigiąs institutą susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Broliai tęsė skulptoriaus kelią.

L. Žuklys viską pasiekė savo darbštumu ir talentu. Nebūdamas komunistų partijos naru, jis tapo profesoriumi, užėmė aukštas pareigas Vilniaus dailės akademijoje. Dėstytojavo 45 metus, dailės akademijoje dėstė piešimą. Sukūrė daug paminklų įvairiuose Lietuvos miestuose, rokiškėnams žinoma „Arka“, pastatyta su sūnumi Gediminu.

 Per gyvenimą sukūrė daugiau nei pusantro šimto monumentalių skulptūrų, portretų. Muziejus saugo per 30 skulptoriaus darbų, taip pat buvusio direktoriaus Alfonso Krasausko susirašinėjimo su skulptoriumi medžiagą. 

  Daug išmoko

 Renginyje dalyvavo L. Žuklio sūnus Gediminas, taip pat skulptorius, bei dukros Gražina ir Rūta, kurios dalinosi įžvalgomis apie šeimos vertybes formavusią aplinką.  G. Žuklys prisiminė, kad tėvelis iki paskutinių dienų norėjo veiklos, vis prašydavo atnešti nuotraukų, kad galėtų kurti.

Pasak Gedimino, tėvelis dirbo visose skulptūros srityse, kūrė monumentus, temines kompozicijas, memorialines lentas,  portretus, bareljefus, medalius ir antkapius. Ilgi metai kūrybos ir pedagogikos davė didelius vaisius. Atskirą L. Žuklio kūrybos sritį sudarė žymių žmonių portretai, dažniausiai bareljefai. Tų portretų labai daug, ir ypač didelę reikšmę įgauna tie, kurių pozuotojai jau iškeliavę: J. Marcinkevičius, S. Sondeckis, L. Gudaitis, V. Mykolaitis-Putinas. Pastarasis visiems atsisakydavo pozuoti, tačiau sutiko papozuoti jaunam skulptoriui. Būdamas 99 metų L. Žuklys nenuleido rankų ir vis kūrė. Paskutiniais gyvenimo metais įamžino savo mokytojus: Juozą Mikėną, Vytautą Kašubą, Juozą Kėdainį, Juozą Zikarą.

Skulptoriaus sūnus prasitarė, kad kai kuriuos tėvelio darbus tenka nudažyti, tai darydamas daug ko išmoko, vedžiodamas teptuku, pradėjo pastebėti skulptūrinius niuansus.