Juozo Keliuočio literatūrinė premija įteikta rašytojai Aldonai Ruseckaitei (0)

Rokiškyje įteikta 17-oji literatūrinė Juozo Keliuočio literatūrinė premija. Šiemet laureatės diplomas ir Gintaro Varno skulptūra atiteko poetei, prozininkei, muziejininkei Aldonai Ruseckaitei. Gruodžio 19 d. J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje vyko premijos įteikimo iškilmės ir susitikimas su autore.

Klaidą ištaisė

Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro vadovė Alicija Matiukienė sakė, kad šiųmetinė premija įteikiama už lietuvių literatūros klasikų gyvenimo ir kūrybos atvertis biografiniuose romanuose, archyvų tyrinėjimus, jų priartinimą visuomenei, už dokumentinio ir meninio žodžio jungtį autorinėje kūryboje. Pasak A. Matiukienės, tai vienintelė literatūros srities premija Rokiškio rajone visais istoriniais laikotarpiais. Rokiškio kraštas garsėja literatais, pradedant Antanu Strazdeliu baigiant šiuolaikinės literatūros kūrėjais, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais, tačiau įsteigti premiją anksčiau iniciatyvų nebuvo. 2007 m. Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro nevyriausybininkai šią klaidą ištaisė. J. Keliuočio premija skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, literatūros kritikos, vertimų, publicistikos, Juozo Keliuočio kūrybos nagrinėjimo, ir kitus originalius, prasmingus kūrybinius darbus, tęsiančius  Juozo Keliuočio diegtų kultūrinių vertybių ir tradicijų aktualizavimą bei sklaidą.

Klasikų biografijos

Prozininkė, poetė, eseistė A. Ruseckaitė gimė Prienų rajone. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dėstė lietuvių kalbą, o nuo 1976 m. pradėjo muziejininkės kelią Maironio lietuvių literatūros muziejuje, jam vadovavo. 1994 m. debiutavo Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“. Profesionalus literatūrinis kūrybos kelias prasidėjo 1995 m. su lyrikos knyga „Liūdesys kaip sekmadienis“. Vėliau rašytoja išleido apysakų ir novelių knygas, 1999 m. įstojo į  Lietuvos rašytojų sąjungą. 2010 m. A. Ruseckaitė sukūrė pirmąjį romaną „Marios vandens“. 2012 m. didelio skaitytojų dėmesio sulaukė romanas „Šešėlis“, kurioje – Maironio gyvenimo meniniai ir biografiniai etiudai. Knygos tiražas buvo papildytas  tris kartus, o 2016 m. dar pakartotas. 2014 m. dienos šviesą išvydo dar vienas romanas „Kaip žaibas“, taip pat eilėraščių knyga, o 2015 m. autorė grįžo prie biografinių romanų, išleido knygą „Žemaitės paslaptis“. Po dviejų metų pasirodė romanas apie poetą Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“, 2019 m. dar viena biografija, kurią, kaip sakė pati autorė, parašė iš pykčio –  apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“. Pro skaitytojų akis nepraslydo 2022 m. išleistas romanas „EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo motery“, sulaukęs trijų pakartotinių leidimų, susitikimuose autorė pristatė jį  60 kartų.

Bendraklasių susitikimas

Rašytoja pasakojo niekada nemaniusi, kad kurs romaną, kuriam reikia daug turinio, įdomaus siužeto. Kūrė eilėraščius ir trumpus prozos gabaliukus, tačiau po vieno iš klasės susitikimų, primenančių balių, kuriame daug maisto, alkoholio ir mažai kalbų, kuo dabar gyvena buvę bendraklasiai, atsirado romanas „Marios vandens“. Jame taip pat susitinka klasės draugai, cituoja Seneką, autorė grįžta į herojų paauglystę, sovietinę tikrovę.

Ne simbolį, o žmogų

Rašydama biografinius etiudus apie Maironį, autorė studijavo jo laiškus, tyrinėjo muziejuje saugomą medžiagą, lankėsi vietose, kuriose studijavo, dirbo, ilsėjosi poetas. Bandymas sukurti ne simbolį, o žmogų, kuris išgyveno kūrybos ir meilės kančias, sulaukė nevienareikšmių reakcijų, kai kurios skaitytojos priekaištavo, kad žymusis klasikas pažemintas, nes nukeltas nuo pjedestalo, pavaizduotas paprastai ir žmogiškai.

Sulaukė priekaištų

A. Ruseckaitė, su malonumu tyrinėjusi Žemaitės gyvenimo faktus, prisipažįsta, kad lygiai taip pat mielai parašytų biografijas apie kitas to meto lietuvybės puoselėtojas. „Myliu Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdas – seseris Sofiją ir Mariją. Tai domios moterys, atėjusios iš sunkių, skurdžių gyvenimų, kurios sirgo Lietuva, lietuvybe“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.
Kalbėdama, rašydama apie Salomėją Nėrį, autorė sakė sulaukdavusi priekaištų, kad ją gina, tačiau norėjusi parašyti apie sunkiausią laikotarpį, dėl kurio daugiausiai diskutuojama ir dėl kurio poetė puolama. „Aš nieko negyniau“, – sakė autorė, ir juokavo, kad pristatant knygą niekas kiaušiniais ar obuoliais nemėtė.