Legendinio aktoriaus V. Tomkaus duktė Rokiškyje pristatė autorinę parodą (foto) (0)

Rokiškio kultūros centre (KC) buvo atidaryta kino ir teatro aktoriaus Vytauto Tomkaus dukters, dailininkės ir grafikės Dovilės Tomkutės paroda „Autoportretas tėkmėje“, kurioje – trijų skirtingų ciklų paveikslai. Parodą pristačiusi menininkė mieste praleido vos dieną, bet spėjo aplankyti svarbiausius objektus, susirasti naujų draugų ir suprasti, koks ypatingas yra Rokiškis.

Atkeliavo atsitiktinai

Žinomos menininkės, daugiau nei 30 metų dirbusios dailės parodų rengimo srityje Lietuvoje ir užsienyje, parodą į Rokiškį atviliojo KC kultūrinės veiklos ir komunikacijos organizatorė Audronė Vainauskaitė bei švietėjo Jono Katelės paramos ir labdaros fondo valdytojas Leonardas Šablinskas. Vilniuje aplankę galeriją, kurioje tuo metu buvo eksponuojami D. Tomkutės darbai, rokiškėnai pasiūlė surengti parodą Rokiškyje ir pristatyti savo darbus mieste, kuriame ne vieną vaidmenį teatro scenoje žiūrovams padovanojo jos tėvai, aktoriai V. Tomkus ir Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė.

„Į mano darbų parodą Vilniuje atėjo du inteligentiški, nelabai kalbūs ponai, kurie parodė ypatingą dėmesį mano darbams. Paklausė, ar esu buvusi Rokiškyje ir mes išsikalbėjome, kad personalinės parodos čia neturėjau. O po geros savaitės sulaukiau skambučio ir patikinimo, kad mano darbai laukiami Rokiškyje“, – susitikimą prisiminė D. Tomkutė ir pridūrė, kad, neskaičiuojant vaikystėje vykusių teatro gastrolių su tėvais aktoriais, Rokiškyje pirmą kartą apsilankė tik 2021 m., kai Zarasuose su kolege rengė bendrą darbų parodą.

Trys skirtingi ciklai

Šiandien autorė skaičiuoja, kad yra atidariusi daugiau nei 900 Lietuvos ir užsienio menininkų parodų: pristatydavo autorius, sakydavo prakalbas, ruošdavo tekstus spaudai; pati dalyvavo daugiau nei 70-yje bendrų parodų ir surengė jau 27 personalines parodas.

KC fojė D. Tomkutė pristato net tris paveikslų ciklus: „Vienas iš ciklų – „Mano deklaracija“. Jis buvo sukurtas tokio pat pavadinimo parodai. Ilgai galvojau, kaip galiu šią temą atspindėti. Pasirinkau baltą lapą, kuriuo prisidengiu, o į lapą įdėjau savo piešinius iš ciklo „Seserys“, kuriuos sukūriau man itin sunkiu laikotarpiu. Tai – tarsi „deklaracija“ iš mano širdies. Kitas eksponuojamas ciklas yra Ukrainos tematika. Jis atsirado prasidėjus karui. Palangoje turėjau rengti parodą, bet kai tai atsitiko supratau, kad negaliu rodyti vien tų taikių darbų, vien mergaičių ir debesėlių. Galvojau, kad reikia sukurti nors vieną darbą, parodantį karo baisumus. 2019 m. lankiausi Kyjive, ten padariau labai daug nuotraukų: miesto vaizdų, cerkvių, vienuolynų, varpinių, aukso kupolų, altorių, šventųjų ikonų, paveikslų iš muziejų – pradėjau jas po truputį dėlioti. Tie 6 darbai, mano nuomone, yra pavykę, bet toliau karo temos tęsti nebenoriu. Karas yra destrukcija, tad už taiką žemėje geriau kovokime kitais žmogiškais būdais“, – kiek tramdydama jaudulį kalbėjo parodos autorė.

Anot jos, pagrindinė parodos dalis yra „Taikos darbai“, sukurti 2006-2023 m., kuriuose dar jaunos jos dukros Elenos ir pačios autorės autoportretai, įvairios jų kompozicijos. Bet, pasak menininkės, visi parodoje eksponuojami darbai tarpusavyje „kalbasi“ ir visuma yra išbaigta.

Atvežė daug, atrinko, kas tinka

Pristatydama parodą „Autoportretas tėkmėje“, D. Tomkutė juokėsi, kad yra iš tų autorių, kurie nenori, kad darbai gulėtų nenaudojami. Pasak jos, skirtingose vietose darbai atrodo vis kitaip.

„Niekada nebuvo, kad parodos būtų surengtos iš tokių pat darbų. Visada pasižiūriu, kur kas labiau tinka, kokiose erdvėse eksponuojami, kur, kas, su kuo labiau „draugauja“. Nutarėme Rokiškyje nerodyti klasikinės grafikos technikomis sukurtų darbų, priešinių, litografijų. KC parodų erdvė labai didelė, aukštomis lubomis, čia gerai atrodo dideli, giminingo formato darbai. Kai kurie atvežti darbai netilpo: paaiškėjo, kad reikia antros tokios salės, kad tilptų viskas. Labai malonu, kad mano darbai kabo greta jaukios teatro salės, kurioje vaidino daugybė įspūdingų Lietuvos ir ne tik, teatro kolektyvų, talentingų garsių žmonių, tame tarpe ir abu mano tėveliai“, – viešnage Rokiškyje buvo patenkinta D. Tomkutė.

Kūrėjos tikinimu, teatro fojė išeksponuoti dideli jos darbai atrodo palankiausioje šviesoje.

Šiuolaikinis menas kartais trikdo

Kalbėdama apie save ir savo kūrybą, D. Tomkutė neslėpė savo požiūrio: jei yra erdvė, o menininkas turi ir nori parodyti, lai rodo: „Aišku, penkiais aukštais eksponuoti gal nereikia, bet kai užeini į didelę parodų salę, kur stovi tik vienas objektas, tai net nereikia varginti kojų jį apžiūrint – pasukiojai galvą ir gana. Man atrodo, kad meno kūrinys turi tave kažkaip pagauti: pritraukti akis, priversti pajausti emociškai ir pagalvoti, kaip tai atlikta. Jei tie trys komponentai suveikia, kūrinys yra paveikus“.

Idėjų darbams grafikė semiasi iš savo aplinkos, spontaniškai pamatytų ir sugalvotų vaizdinių bei neišsemiamos gamtos, jos nuotaikų, spalvų ir faktūrų.

Norėjo, bet sulaikė

O prisiminusi savo, kaip grafikės kelio pasirinkimą, D. Tomkutė neslėpė norėjusi eiti tėvų pėdomis – būti aktore.

„Mano abu tėvai buvo aktoriai, tad teatras visada buvo šalia manęs. Aš augau teatre su daugybe dabar garsių aktorių, ne kartą su jais vykau į gastroles. Laimė, mano tėveliai buvo gan nuovokūs ir nusprendė, kad užtenka dviejų aktorių šeimoje. Pasakė man: „Aktoriaus profesija yra labai sunki ir primena loteriją: rezultatas priklauso nuo vaidmenų, o jie – nuo režisieriaus – pasirinks tave svajonių vaidmeniui ar ne. Gal geriau tu eik į dailę ir piešk“. Jie matė, kad man labai gerai sekasi valdyti pieštuką. Tad baigiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklą, Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, nors teko pabūti ir rampų šviesoje. Teatras visą laiką labai traukė ir buvo greta. Visgi, aktoriais liko mano tėveliai, o aš pasukau kitu keliu“, – šypsojosi menininkė.

Autorė apie parodą

„Žmogaus veidas ar figūra padeda man išreikšti emociją. Neretai modelis savo darbams esu pati, o jei ir nesu, personažai dažnai tampa panašūs į autorių. Juk kiekvienas menininkas, piešdamas modelį, visada nupiešia dalį savęs. Dar studijų metais greta tradicinės grafikos kūrimo pamėgau fotografiją: gaudau atspindžius, debesis, vandens raibulius, įdomius medžius ir augalus, įvairias gamtos faktūras“, – sako autorė.

Anot D. Tomkutės, skaitmeninė fotografija praplėtė įprastas grafikos išraiškos priemonių ribas ir leido įžengti į platesnę vizualią dimensiją: „Kažkada vykusiai parodai apie tradicinės ir šiuolaikinės grafikos ryšį ėmiausi perkurti savo ankstesnius darbus, sukurtus oforto ir litografijos technikomis. Taip gimė ištisi darbų ciklai, kuriuos su tęsiu iki šiol. Darbus kuriu ilgai ir kruopščiai, naudoju daug foto sluoksnių, piešiu kompiuterio pagalba. Kartais naudoju savo piešinių fragmentus, o anksčiau sukurtus grafikos darbus eksponuoju greta. Pritariu nuomonei, kad skaitmeninė grafika negali visiškai atstoti pieštuko ar teptuko, gyvo menininko rankos prisilietimo. Tačiau šiuolaikinės technologijos yra tik papildoma priemonė, padedanti autoriui kūrybos procese įgyvendinti savo idėjas“.

Asmeninei sukakčiai paminėti

Paroda „Autoportretas tėkmėje“, pasak menininkės, yra skirta asmeninei ir kūrybos sukakčiai paminėti. Parodoje eksponuojami įvairiais laikotarpiais ir įvairiomis technikomis sukurti darbai, daugiausia – autoportretai.

„Iš visų pasaulio žmonių geriausiai pažįstame save, kasdien matome daugybėje atspindžių ir situacijų, pažįstame save tikrąjį ir regimąjį. Šiuo metu visi mes išgyvename sudėtingą, pilną nerimo ir iššūkių laiką. Pasaulyje daug agresijos, griūna gyvenimai, žūsta žmonės. Kur link eina pasaulis, kaip mes galime jį įtakoti? Kiek prasmingas tokiomis aplinkybėmis yra menas? Viliuosi, kad mano darbai neša susikaupimą, šviesą ir ramybę. Kviečiu žiūrovus pasidalinti emocijomis, apmąstyti žmogiškąsias vertybes“, – iki sausio 29 d. KC II a. fojė veikiančią parodą aplankyti kvietė D. Tomkutė.

O Kalėdų ir Naujųjų metų belaukiant, visiems palinkėjo taikos, ramybės ir sveikatos, dalintis gerumu, skleisti kuo daugiau šviesos, optimizmo ir džiaugsmo savo aplinkiniams.