Sąjūdžio pirmieji žingsniai Rokiškyje – „gimęs“ pirtelėje išaugo iki daugiatūkstantinių mitingų (foto) (0)

Birželio 3 d. šalyje vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 35-mečiui skirti renginiai.

Minėdami sukaktį, Rokiškyje prie Nepriklausomybės paminklo būrėsi pirmieji sąjūdiečiai, rokiškėnai, nepanorę likti pasyviais stebėtojais tų pokyčių, kurie buvo neišvengiami, buvę rajono merai ir dabartiniai vadovai  – meras Ramūnas Godeliauskas, vicemerė Audronė Kaupienė. Į susirinkusiuosius kreipėsi vieni iš Sąjūdžio veiklų pradininkų Rokiškyje Leonas Jankauskas, Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, kiti sąjūdiečiai.

Pagarba išėjusiems

Po minėjimo renginio dalyviai Rokiškyje apsilankė neseniai Sąjūdžio vardu pavadintą aikštę šalia Kultūros centro, senosiose ir naujosiose kapinėse pagerbė išėjusius bendražygius, neišsigandusius tiems laikams drąsių idėjų. Nedidelis rokiškėnų būrys rinkosi į sąjūdiečių bendrystės popietę kaimo turizmo sodyboje „Miško vila“, kurioje pristatyta Rokiškio krašto muziejaus istorikų parengta medžiaga apie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą Rokiškyje.

1988 m. Sąjūdžio idėjos žaibo greičiu sklido po Lietuvą, kūrėsi rėmimo grupės. 1988 m. rugpjūčio 15 d. į IIekio pirtį prie Vyžuonos ežero susirinko keliolika rokiškėnų ir nusprendė įkurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Rokiškio iniciatyvinę grupę. Rugsėjo 9 d. pirmą kartą organizuotas mitingas, kuris vyko šalia Rokiškio kultūros centro, tuomet į jį susirinko 10 tūkst. žmonių.

Nebuvo tikrumo

Dalis žmonių atsargiai reagavo į naujus vėjus, tačiau ne visi. Vienas iš aktyvių tuometinių sąjūdžio dalyvių – rokiškėnas Leonas Jankauskas pasakojo, kad gyvenant sovietų melo imperijoje, nedaug reikėjo, kad suprastum, kad pasaulis ne taip sutvertas.

„Mokykloje nebuvau nei pionierius, nei spaliukas, nesuprasdavau klasės draugų pionieriškos veiklos, trenkdavau durimis ir bėgdavau namo padėti motinai, kurią labai mylėjau. Stebėjau aplinką, toje sistemoje nebuvo tikrumo, dauguma jautėsi bevaliai, turėjo vykdyti įsakymus be jokių diskusijų. Kai man suėjo18 metų, atsimenu vieną dieną viriau cepelinus ir ateina moteris, sako – reikia eiti balsuoti. Pasakiau, kad eitų ir įmestų tą lapelį patys. Manęs priprašė nueiti, bet nesupratau to veiksmo, kai paduoda popieriuką ir parodo, kur įmesti. Kam aš tada reikalingas? Metams bėgant suvokiau, kad negalima taip gyventi. Aplinka formavo žmogų, neturintį sąmoningumo, mąstymo, jaučiau, kad tai ne mano planeta“, – tuometinę savo vidinę būseną prisimena L. Jankauskas.

Ieškojo bendraminčių

1988-ieji buvo pilni vilties. Rokiškėnas prisimena liepos 8 d. su žmona, kuri buvo mokytoja, važiavęs į pasitobulinimo kursus Vilniuje, abu  nuėjo į paskaitas.

„Prof. Kazlauskas pradėjo aiškinti, kad mes buvome okupuoti, kalbėjo apie Molotovo-Ribentropo paktą (apie tokius dalykus buvau girdėjęs iš motinos, ji buvusi partizanų ryšininkė). Profesorius pasakė, kad rytoj bus didelis mitingas Vingio parke. Žinoma, tądien namo nebevažiavau, pernakvojau Vilniuje ir kitą dieną atsidūriau pirmajame garsiajame mitinge. Ten tvyranti dvasia, kalbos – viskas buvo man priimtina, galvojau, čia šneka tai, ką aš galvoju“, – pasakojo L. Jankauskas.

Tuo metu vyras dirbo transporto įmonėje. Grįžęs po mitingo troško permainų, ieškojo bendraminčių. Įmonėje tuo metu dirbo apie 400 žmonių, tačiau nei vieno bendraminčio neatsirado, visi bėgo nuo jo kalbų.

Kūrė valstybę

Vis tik Rokiškyje pavyko surasti bendražygių, su kuriais sukūrė laisvas profsąjungas, dabar jos vadinasi „Solidarumas“.

„Susipažinau su Kazimieru Uoka, jis buvo tų profsąjungų vadovas, kai reikėjo kandidato į Aukščiausią tarybą, aš jį parvežiau į Rokiškį, jis tapo signataru. Į Sąjūdį mane pakvietė Irena Ratkienė. Vieni pirmųjų aktyvistų buvo Petras Blaževičius, Eugenijus Mikaliūnas, Pavlius Gaigalas, R. Stankevičiūtė-Vilimienė, Algis Kazulėnas, Kęstutis Vyšniauskas, Algis Kuolas. Aš buvau paskutinis Sąjūdžio grupės pirmininkas, ta tematika domiuosi iki šiol“, – kalbėjo L. Jankauskas.

Prieš 15 metų Obelių laisvės kovų istorijos muziejui jis atidavė Sąjūdžio archyvą, dalis jo dingo, kai buvo paslėptas dėl galimų karinių veiksmų. Užsimezgus bendradarbiavimui su istoriku Valium Kazlausku, sąjūdiečių veikla tęsėsi, buvo pastatyta paminklų, nuveikta kitų darbų. Sąjūdžio aikštė Rokiškyje atsirado irgi grupės sąjūdiečių iniciatyva, kuomet šie kreipėsi į merą. 

„Džiaugiamės pokyčiais, nes toje aikštė vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas ir daug istorinių įvykių. Dabar Sąjūdžio veiklą traktuoju kaip prisiminimą, istoriją, susirenkame, pašnekame kaip broliai,  seserys, nes didelę savo gyvenimo dalį paaukojome valstybės kūrimui. Valstybė tapo kitokia. Mes skiepijome demokratiją, dabar ji veikia ir turime tuo džiaugtis“, – kalbėjo vienas tuometinių Sąjūdžio Rokiškyje lyderių L. Jankauskas.

Be sentimentų

Obelių laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjas V. Kazlauskas  sako, kad muziejui dovanoti Sąjūdžio archyvai, kuriuose sukaupta daug nuotraukų, dokumentų, galėtų būti gilesnių tyrinėjimų objektas, juolab, kad dar yra gyvų amžininkų. 

Rokiškio krašto muziejaus muziejininkai Simona Strumskytė ir Justinas Malcius sukūrė interaktyvų žemėlapį, jame sužymėtos vietos, kuriose veikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Rokiškio iniciatyvinė grupė.

„Kadangi ta tema domėjausi, norėjosi, kad jaunimas pažvelgtų į tą istorijos tarpsnį iš savo pozicijos. Su Sąjūdžio asmenybėmis mus sieja dešimtmečių ryšys. Norėjosi pasižiūrėti, ar jaunoji karta sugebėtų vertinti istorinius įvykius, asmenybes objektyviai ir kaip per jų prizmę skleistųsi tas laikotarpis, nepažymėtas sentimentų. Džiaugiuosi, kad muziejininkai padėjo aktualizuoti tą medžiagą“, – sakė V. Kazlauskas.

Autoritetas išaugo

Istorikas pasakoja, kad pirmasis mitingas Rokiškyje paskubino ir kitus pokyčius. Į mitingą rokiškiečiai pakvietė atvažiuoti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atstovus. Atvyko architektai Nasvyčiai, Arvydas Šaltenis, Alvydas Medalinskas, K. Uoka, kuris vėliau tapo signataru, Rokiškio rinktu atstovu. Jie savo kalbomis tiesiog užbūrė susirinkusiuosius. Kalbos buvo drąsios, bet nepriklausomybės idėjos dar nebuvo. Po šio mitingo prasidėjo kiti įvykiai: Vėlinių minėjimas Červonkoje, įvairių organizacijų kūrimas. Sąjūdžio autoritetas išaugo, valdininkai pamatė, kad Sąjūdis yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Vėliau Sąjūdis labai greitai kėlė naujus tikslus ir jau po Baltijos kelio pradėjo kalbėti apie nepriklausomybės paskelbimą. Labai greitai Lietuva atsirado tarp lyderių, kuri pirmoji sulaužė tą langą ir tapo nepriklausoma.

Išminties pamokos

Pasak V. Kazlausko, Rokiškio sąjūdis visada buvo tarp lyderių, šiandien irgi dalyvauja pilietinėje veikloje. Sąjūdiečių gretose buvo charizmatiškų, maištingų žmonių, jie užtikrino veiklos tęstinumą.

„Rusijos agresijos akivaizdoje mes turime prisiminti sąjūdiečių pamokas, kurios parodė, kiek reikėjo išminties, ryžto, nusiteikimo, kad to meto sovietinėje imperijose sugebėtum išlaviruoti į nepriklausomybę. Koks didžiulis parengiamasis darbas buvo atliktas, kad laisvės idėja taptų ne grupės žmonių, o visuomenės dalimi. Šios pamokos labai reikalingos dabartinei kartai. Kai pasaulis pilnas karinės agresijos, reikalingas susitelkimas. Didžiausia vertybė turėti valstybingumą, atstovavimą ES ir NATO, tokius tikslus ir kėlėme. Dabar, kai visuomenė įsivaizduoja, kad pasiekus politinius tikslus galima nusiraminti, toli gražu, taip negalima kalbėti, nes imperiniai interesai visada yra toli siekiantys, ta nepriklausomybė yra labai trapi, o Lietuva geografiškai yra tame interesų kelyje“, – kalbėjo istorikas V. Kazlauskas.