Vaikydami žiemą aukštaičiai kviečiasi Žemaitijoje klaidžiojančius personažus (0)

Pavasario budindami žemę aukštaičiai jau įprato pasikviesti anksčiau tik Žemaitijoje klaidžiojusius personažus, pasiskolino ir kitas Užgavėnių tradicijas. Tačiau senieji rokiškėnai prisimena, kad  švęsdami Užgavėnes, neapsieidavo be pasivažinėjimų po laukus, o Gavėną sutikdavo nebent ties Kupiškiu. Nežiūrint to, ar verta skolintas tradicijas grąžinti žemaičiams?

Gamino pasislėpę

Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė-archyvarė Vilė Sarulienė sako, kad pasklaidžius tarpukario spaudą ir ieškant kitų tyrinėtojų atsakymų, matyti, jog Rokiškio krašte ir link Panevėžio, kaukių nebuvo, paprastai linksmuoliai suodžiais išsitepdavo veidą. Tautosakoje minima, kad reikėdavo kuo daugiau laukų apvažiuoti, būtinai iš vežimo ar rogių išvirsti, pasivolioti sniege – taip sužadinti, pabudinti žemę, o linai būsią tokia, kokį atstumą nuvažiuosi. Gal ne visi žmonės žinojo, kodėl reikėdavo važiuoti per laukus, tačiau jie žinojo, kad reikia tą daryti iš savo tėvų, senelių.

„Mes bandome prisijaukinti žemaičių kaukes, advento vainikus, kurių mūsų krašte taip pat nebuvo. Tarpukariu etnografinės bendruomenės buvo uždaresnės, šios tradicijos labiau paplito dabar. Žemaičiuose Užgavėnių kaukių tradicija yra labai gili, kaukes gamindavosi pasislėpę, kad  niekas nepamatytų. Kitoms Užgavėnėms kaukes perdažydavo, perdarydavo, kad būtų vėl nauja“, – pasakoja V. Sarulienė. 

Briedis ir meška

Gamta, žemės darbai diktavo gyvenimo ritmą, todėl  nesunku atrasti kalendorinių švenčių tradicijų sąsajų. Pvz. per  rugiapjūtę laukuose palikdavo nenupjautų rugių sruogą, iš jos nupindavo kasą ir  nulenkdavo link namų. Tą kasą vadindavo jievaro tiltu ir tikėdavo, kad dvasios, saugojusios pasėlius, tuo tiltu pereis saugoti aruodų. Per Užgavėnes žemę pabudindavo, kad vėlės ruoštųsi grįžti į lauką saugoti pasėlių. 

Pasak V. Sarulienės, pagrindiniai personažai Kanapinis ir Lašininis – krikščionybės reliktas, jie sukurti ir pritaikyti šiam laikmečiui. Kadangi žmonių pasaulėjauta, žinios keičiasi, jie tradicijas pritaiko savo dabarčiai. Pagal senąją tradiciją žiemos valdovas buvo briedis, jis ateina į valdžią lapkričio pradžioje, maždaug tuo metu, kai meška eina miegoti. Kai meška pabunda, būna šių dviejų miško žvėrių – pavasario ir žiemos grumtynės. Žmonės senąją tradiciją pritaikė savo dienų aktualijoms, atsirado  komiški, šmaikštūs personažai.

Linksminosi prieš pasninką

Rokiškio krašto muziejuje saugomi 1979 metais vykusios etnografinės ekspedicijos užrašai, kuriuose surašyti šio krašto žmonių atsiminimai apie kalendorines šventes. Prisiminimai apie Užgavėnes – taupūs, dažniausiai užsimenama apie pasivažinėjimus kinkytu arkliu ir būsimą pasninką. Pateikiame keletą prisiminimų fragmentų.

„Per Užgavėnes supdavosi 5–6–7 žmonės. Važiuodavo važinėti su arkliais, tėvai vežiodavo vaikus, tai didelis pasilinksminimas, nes 7 savaites bus liūdna, nebus vakaruškų. Per Užgavėnes valgydavo 12 kartų, kad prisivalgytų“. Rokiškio rajonas, Nevieriai. Marijona, g. 1901 m.  ir Kazimieras, g.  1896 m.

„...važinėdavosi arkliais, važiuodavo net į miestą, pavyzdžiui, į Panemunėlį. Valgydavo per dieną apie 12 kartų“. Jurkupių kaimas, Pretkuvienė Anelija. g. 1894 m.

 „Per Užgavėnes iki 24 val. šokdavo ir sakydavo, kad reikia tą dieną daug kartų valgyti su mėsa“.  Stukas Jonas, g. 1906 m. Jurkupių kaimas.

Išvirtai – banda derės

„Per Užgavėnes važinėdavosi arkliais, rinkdavo pinigus, nežinau kam ir dėl ko, ir kur dėdavo, eidavo persirengę čigonais. Išsipaišindavo, apsirengdavo išvirkščius kailinius, apsijuosdavo rankšluosčiu ir eidavo“. Mačiulis Juozas, g. 1904 m. 

„Per Užgavėnes kaimuose klojimuose kabindavo supeklas (sūpynes) ir supdavosi. Sueidavo daug žmonių, nes ne visur kabindavo supeklas. Tėvas vaikams pakinkydavo arklį ir pavažinėdavo. Išgriūti reikšdavo gerai“. Mažeikienė Ona, g. 1904 m. Panemunėlio apyl. Vilių kaimas.

 „...važiuodavo pasivažinėti berniukai ir mergaitės, net roges sulaužydavo, jeigu išvirsdavo iš vežimo, sakydavo, kad bunda (banda) derės...“ Šešelgienė Uršulė, g. 1892 m. Jurkupių kaimas.

„Tą dieną reikia gerai valgyti, nes per Gavėnią 7 savaites negalima valgyti mėsiškų patiekalų. Valgydavo burokus, grybus, šustinius“. Peldžiuvienė, g. 1905 m. Pandėlio parapijoje.

Grumtynių nebuvo

Paprašyta pasidalinti savo prisiminimais, 85-erių Stefanija Čypienė iš Bajorų kaimo pasakojo, kad  kaukėtų personažų grumtynių ar deginimų per Užgavėnes jos vaikystės laikais nebūdavo, tik vienas kitas kaimynas su išdrožta nosimi ir linine barzda į namus užeidavo – tuomet vaikai ant krosnies slėpdavosi.  Stefanijos šeima gyveno kaime, netoli Obelių. Užgavėnių linksmybes labiau mėgo vaikai.

„Vaikystėje eidavom pasipuošę čigoniukais, aplankydavome kaimynus. Tėvelis pavakary kinkydavo arklį, mus su broliu susisodindavo į roges ir pavežiodavo. Vaikai persirengę žydukais eidavo, puodą pasiimdavo, kai kuriems ant veido kojinę užtraukdavo, užmaukšlindavo seną senelio kepurę. Mums su broliu neleisdavo labai išdykauti, sakydavo: jeigu išdykausit, per Velykas sėdėsit po kubilu. Jaunystėje, kai paaugome, nebeidavom čigonuos, laukdavome, kada bus šokiai, jeigu niekas neorganizuodavo, tai susirinkdavome namuose, kur didesnis kambarys, atsinešdavo kuris nors armoniką ir švęsdavome Užugavas“, – prisimena S. Čypienė.

Švęsti – į Žemaitiją

Folklorinio ansamblio „Gastauta“ vadovė Nida Lungienė įsitikinusi, suniveliuodami tradicijas, užmirštame tikrąją jų prasmę, o šventė tampa labiau panaši į folklorininkų surengtą spektaklį.

„Gal jau būtų metas išgryninti tradicijas ir važiuoti švęsti Užgavėnių į Žemaitiją, kur jos tikros, su įspūdingomis drožtinėmis medinėmis kaukėmis ir kitomis tradicijomis“, – sako pašnekovė. 

Anot jos, tik kai kurios iš dabar švenčiamų Užgavėnių tradicijų iš tiesų yra būdingos  Aukštaitijai. Kaimuose aukštaičiai turėjo važinėjimo, svečiavimosi tradiciją, būtinai – išėjimo iš namų tą dieną. Reikėdavo kuo toliau nueiti, nuvažiuoti, judėti, nes tai lėmė gerą linų augimą – linas rengė žmogų.  Persirengėliai, t. y. kalėdotojai šiame krašte vaikščiodavo nuo Kalėdų iki Trijų Karalių, kai kur net iki Pelenų dienos, jie persirengdavo čigonais, ubagais, demoniškomis būtybėmis, užsidėdavo gyvulines ožio, arklio – kaukes. Dabar kai kurie dalykai pritemti, pavyzdžiui, blynų valgymas per Užgavėnes, nors jie nebuvo kaip pagrindinis patiekalas. Buvo valgomi riebūs, mėsiški valgiai, spurgos, virtos taukuose.

Pavirto spektakliu

N. Lungienė abejoja, ar išvis reikalinga organizuoti didžiulį renginį šiame krašte, kur tokių tradicijų net nebuvo, galbūt užtektų smagaus renginio su dainomis, šokiais.

„Pavyzdžiui, kupiškėnai Užgavėnių proga organizuoja renginį su retro dainomis ir šokiais.  Labai drąsus žingsnis ir gražus pavyzdys, kuriuo reikėtų pasekti. Ar tikrai mums reikia didžiulės šventės, kur į suplukusius šokėjus žiūrėtų blynų valgytojų būrys?“, – svarsto pašnekovė.

Folkloriniam ansambliui vadovaujanti rokiškietė pasakoja, kad dabar į šventes žmonės ateina ne dalyvauti, o pažiūrėti, tuomet atsiranda nepasitenkinimas, kad kažkas negerai, neįdomu ir pan.  Seniau šventėse nebūdavo žiūrovų, visi būdavo šventės dalyviais. Pasirengimas šiam įvykiui, bendravimas ir būdavo didžioji šventė.

„Sovietmečiu mes šventėme viską iš eilės, nes reikėjo kažkaip tradicijas išsaugoti, taip parodydavome savo patriotiškumas, bet kai esame laisvi, mums nereikia daryti to, ko nebuvo mūsų krašte. „Gastautoje“ turime gražią tradiciją, tais metais, kai didelių švenčių nedarydavome, mes vaikščiodavome: lankydavome savo senuosius ansambliečius, pažįstamus, palinkėdavo jiems gerų metų, padainuodavome, patriukšmaudavome. Ir taip per visą Rokiškį, ir į parduotuves užeidavome. Anksčiau irgi vaikščiodavo prašytojai, melstuvininai: jie ateidavo į namus su palinkėjimai: gausaus derliaus, gerų metų, už tai būdavo pavaišinami“, – sako N. Lungienė. 

 Geriau nei Helovynas

Triukšmo kėlimas, juokas, laistymasis vandeniu žadinant gyvybines galias, išvarant sąstingį – visa tai neatsiejama nuo Užgavėnių. Kaukių, tradicijų simbolika neretai šventės dalyviams lieka antrame plane – jos arba nežino, arba ji yra neaktuali. Kaukėmis persirengėliai pasišaipydavo iš blogųjų savybių, o jas nusiimdami, simboliškai atsikratydavo ir ydų. Kalendorinės šventės būdavo susiejamos su derliumi, todėl jų simbolika irgi nebetenka pirminės prasmės.

„Kai persirengę vaikai ateina prašyti pinigų, tiesia ranką, net nežinodami, kodėl atėjo – čia yra tragedija. Jie nesupranta, kad tai ne pasipinigavimo, ne saldumynų prašinėjimo šventė, tai yra atėjimas linkėti gerų metų ir išvaryti žiemą… Tradicijų simbolikos dauguma nežino, to galima pradėti mokyti jau darželiuose, mokyklose, o jeigu jau yra noras švęsti, tada geriau Užgavėnes, bet ne Helovyną. Puolėme helovynus rengti kaimuose, bendruomenėse. Baltiškoji pasaulėžiūra yra taikoje su mūsų vėlėmis, artimųjų sielomis,  tokia pati ir katalikiškoji linija, o mes vieną dieną vaikome savo artimųjų dvasias tolyn tomis baisiomis kaukėmis ir šviečiančiais moliūgais, o kitą dieną bėgame  į kapus, bažnyčias ir nuolankiai deginame žvakutes. Trūksta sakralumo, supratimo, kas čia vyksta iš esmės“, – apie švenčių tradicijas kalbėjo N. Lungienė.