Ko norėjot, tą ir gavot: popierinis pišpasis ir popieriniai skiepai (25)

Publikuota: 2021-11-05 Kategorija: Sveikata
Ko norėjot, tą ir gavot: popierinis pišpasis ir popieriniai skiepai
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Jau antroji savivaldybė – Akmenės – kelia pagrįstų įtarimų, kad žmonės nuo covid-19 ten buvo skiepijami ne į ranką, o į kempinę ar kriauklę. „Popierinis“ skiepas popieriniam galimybių pasui gauti. Popieriuose – tvarka ir ramybė, gražūs skačiukai portalų skaičiuoklėse, o realybėje – plūstantys sergantieji, kurie teoriškai paskiepyti, o praktiškai – be imuniteto. Žinoma, visada galima nubausti „iešmininkus“ – slaugytojas, vietoj peties suleidusias vakcinas į kriauklę. Ir toliau apsimesti, kad nieko neįvyko, kad reikia keisti tik apsikyšinusius eilinius darbuotojus, kurie susigundė ilgesniu euru, o ne visą iš esmės ydingą skiepijimo politiką.

Kodėl atsirado noras skiepytis į kriauklę? Todėl, kad, įvardinkime tiesiai šviesiai, kvailiausybė nesupranta paprastos ekonominės naudos principo. Sumokėtas 50 ar 100 Eur slaugytojai į kišenę yra kur kas pigiau, nei dabar „giliaminčių“ valdžios besmegenių priimtas (laimei, prezidento vetuotas) sprendimas priverstinai testuoti nesiskiepijusius darbuotojus jų pačių lėšomis. Skiepas už 100 Eur į kriauklę ar kempinę yra kur kas pigiau, nei nuolatos testuotis. Kaip sakoma, yra įstatymas, yra ir apstatymas. Norėjot popierinių pišpasių – žmonės nusipirko. Testuoti visus pasiskiepijusius ir pažiūrėti, ar jie turi antikūnių, išdidumas neleidžia. O juk testavus paskiepytuosius ir išlįstų ne viena yla iš maišo: kodėl kai kuriuose rajonuose kur kas daugiau skiepytųjų neturi imuniteto, nei populiacijos vidurkis. Skiepytųjų vienkartiniam testavimui pinigų ir noro valdžia neturi, išdidumas neleidžia. O užkimšti ligonines sergančiaisiais, aukoti kitomis ligomis sergančiųjų gydymą yra viskas gerai.


Aš juk ne kartą ir ne du sakiau: popiergalis ir popierinės priemonės nuo užsikrėtimo nesaugo ir ligos negydo. Nekas nepaklausia žmonių, kodėl jie nesiskiepija? Ko jie bijo? Baimių yra visokių: vyresnieji bijo, kad skiepų šalutinis poveikis bus sunkiai ištveriamas, nėščiosios bijo pakenkti kūdikiui, jaunimas baiminasi skiepų įtakos vaisingumui. Bet apie tai – tyla. Niekas nesivargina kalbėti su žmonėmis, sąžiningai ir atvirai diskutuoti su jais apie skiepus, jų galimus šalutinius poveikius. Juk jei motina bijo, kad pasiskiepijusiam vaikui bus pakenkta vaisingumui, ji kryžiumi guls, kad savo mokiniuko ar studenčioko neskiepytų. Jei žmogus bijo išsigalvotų šalutinių poveikių, jis mieliau sumokės už skiepus į kriauklę, nei skiepysis ar tikrinsis iš savo kišenės. Todėl ir atsiranda skiepai į kriauklę ar į kempinę.


Klaidinga pati skiepijimo agitacijos taktika. Pirmiausia, reikia įvertinti, nuo ko didesnė rizika tapti kultūrinio renginio su daug žvakių, su gelėmis ir gyva liūdna muzika, pagrindiniais veikėjais? Nuo covid-19 skiepo ar nuo pačios ligos? Atsakymėlis, manau, aiškus. Galbūt 85-erių ar vyresniems ta rizika mirti nuo šalutinio poveikio ir yra apčiuopemesnė. Tačiau įskaitant tai, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje yra 71 m. vyrams ir 81-eri moterims, kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų, tikimybė, kad į duris pabels ponia su dalgiu, yra net labai nemaža. Ar su skiepu, ar be jo. Visiems kitiems gi, noromis ar nenoromis, derėtų skiepytis. Pagalvoti, kad visgi geriau dieną prasivolioti su temperatūra, nei dvi savaites sirgti, ar, dar baisiau, būti kultūringai nugiedotam.


Kaip sako profesorius epidemiologas Saulius Čaplinskas, jei žmogus abejoja skiepais, nereikia jo kvailinti. Reikia išsklaidyti jo abejones. Jis kelia aktualias problemas: iki šiol net medikai menkai mokomi ape covid-19 skiepų ypatumus, apie komunikavimo galimybes. Kai viskas kol kas suvedama į gąsdinimą, vertimą skiepytis, natūralu, kad žmonės ima priešintis. O pasiskiepiję į kriauklę, gauna visas privilegijas ir dar sutaupo.


Suvokime: galimybių paso už kyšį netikriems skiepams seniukai neperka. Perka jauni, darbingi žmonės, tiksliau tie, kuriems jis bus reikalingas. Kurie nesėdi namuose, tik retkarčiais nueidami į polikliniką, krautuvę, vaistinę ir bažnytėlę. Perka jauni, darbingi, judrūs žmonės. Ką reiškia darbe sąžiningai deklaruojantis, kad yra neskiepytas, žmogus? Darbdavys ir bendradarbiai žino, kad jis gali užnešti ligą. O ką reiškia neskiepytas žmogus su galimybių pasu? Tai reiškia, kad jo, kaip potencialaus ligos nešiotojo ir skleidėjo niekas nevertina. Ach, jis sloguoja ir kosti? Gi skiepytas, maža ką, tulpes sodindamas persišaldė. Ir persišaldėlis pasidalina savo „turtu“ su nepasiskiepijusiais ir dalimi pasiskiepijusių, kuriems nesusiformavo imunitetas. Kam nuo to geriau? Darbdaviui, kuriam išguldyta pusė kolektyvo? Kultūrinių renginių organizatoriams ir žiūrovams, kurie labai apsidžiaugs sužinoję, kad tris valandas spektaklį prastai vėdinamoje salėje žiūrėjo su popieriniai paskiepytu? Ligoninei, kuriai sukti galvą, kur sukišti šituos popierinių pišpasių pirkėjus? Ar mūsų vargo politikieriams valdžioje, kurie sau patys ploja, kad jų epidemijos kontrolės politika veikia. Kas kad popieriuje. O juk prisiminkime, kad visai neseniai galimybių pasas leido visiems patalpose be kaukių uostytis.


Ką duoda popierinės epidemijos valdymo priemonės, matėme ir praėjusią savaitę. Kaip yra daina „duok cigaretę šmėklai“, taip liaudis sugebėjo išimti tarptautinį galimybių pasą... Adolfui Hitleriui. Visiškai puikų, galiojantį galimybių pasą... Hitleriui. Kaip suprantate, niekas nehakins sistemos vien dėl to, kad pažvengtų dėl galimybių paso ūsuotam vokiečiui. Iki tol, kol internete paplito galimybių pasas Hitleriui, buvo paimta dievai žino kiek galimybių pasų Hansams, Jarekams, Jakobams ar Achmedams. Ir jie jais ramiausiai naudojasi.


Veiksmas visada sukelia atoveiksmį. Vertimas skiepytis sukelia pasipriešinimą. Tą atvirai konstatuoja ir vienas garsiausių šalies epidemiologų Saulius Čaplinskas, kuris nuo epidemijos valdymo buvo, švelniai tariant, nufutbolintas. Jis labai aiškiai analizavo Didžiojoje Britanijoje atliktus tyrimus, kurie rodo, kad namų aplinkoje virusą platina tiek skiepyti, tiek neskiepyti žmonės iš esmės panašiai. Jis akcentavo, kad reikia pagaliau baigti gėdinimo, kvailinimo, gąsdinimo retoriką. Profesorius akcentavo ne tik skiepijimą, bet ir greitos sergančiųjų diagnozės nustatymą. Vadinasi, reikia testuoti. Ir ne tik pajutus simptomus, bet ir kontaktavusiems su sergančiais žmonėmis. Kad žmonės norėtų testuotis ir testuotųsi. Jis pabrėžia: namų aplinkoje net visiškai paskiepyti apsikrečia nuo visiškai paskiepytų, todėl reikia naudoti kompleksą priemonių. Tas kompleksas: ir testai, ir kaukės, ir dezinfekcija, ir patalpų vėdinimas. Ir pišpasis nėra jokia indulgencija nuo jų.


Kiek dar laikysimės įsikibę neveikiančių priemonių? Kada pagaliau bus pradėta kalbėti su žmonėmis, suprasti juos, įsiklausyti į jų baimes, dvejones, priimti su pagarba jų jausmus ir atsakyti ne „visi nesiskiepijantieji – durniai ir noriu, kad jie numirtų“, o ramiai, skaidriai ir argumentais, o ne emocijomis bus kalbama apie skiepų privalumus, šalutinius poveikius ir kitą svarbią informaciją. Valstybė neturi baidyti, versti žmogaus, jį engti. Pradėkime pagaliau kalbėtis vieni su kitais, su derama pagarba vieni kitų argumentams.
Gal tada ir visuomenė supras, kad skiepijamasi ne dėl revoliucinės laimės ir taikos visame pasaulyje. Kad petys atkišamas ne už laisvę. Skiepijamasi pirmiausiai ne dėl lozungų, ne dėl popiergalių. O dėl savo sveikatos ir gyvybės. Nes pišpasis gulinčiam reanimacijoje ar ant grabo lentos tiek pat veiksmingas, kaip ir trauklapis. Kai šitai suvoksime, gal praeis vieniems noras gąsdinti ir engti žmones, o kitiems pirkti popiergalius į tariamą laisvę ir tariamas galimybes. Kurios kai kam jau baigėsi ne kino teatrais, ne restoranais ir žiemos festivaliais, o mediniu nameliu iš šešių lentų.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video