Apie reiškinių prigimtį, arba katės ir paukštelio dilema (18)
Publikuota: 2020-04-25
Kategorija: Švietimas
Kuo skiriasi mūsų karta nuo ankstesnių? Jei ankstesnės kartos stengėsi pažinti pasaulį ir prisitaikyti jame gyventi, tai mūsų karta ėmė ir nusprendė, kad pasaulis sutvertas neteisingai, ir reikia jį perdaryti. Tokių pasaulio keitimo temų Klondaikas – facebook erdvė. Jei anksčiau kokiai kvailystei parašyti reikėdavo laiko ir pastangų (pavyzdžiui, susirasti tvorą, dažų ir dar baimintis, kad tepliotojo nepagautų tvoros šeimininkas ar policija), tai dabar nesąmones galima paskelbti vienu mygtuko paspaudimu. Jei anksčiau pasaulio santvarkos keitimo planai plačiajai visuomenei buvo pristatinėjami kur nors aludės kampe stovint ant bačkos ir rizikuojant gauti į kaktą kiaušinį, tai dabar vienintelė rizika – kad posto apačioje laikų skaičių viršys susierzinusio snukučio ikonėlių skaičius.
Taigi, facebook tapo erdve, kur suaugę žmonės, rimtais veidais valandų valandas gaišta laiką, spręsdami neegzistuojančias problemas. Jūs pasižiūrėkite į kiekvienos didesnės diskusijos ilgį ir apimtį laiko atžvilgiu, ir pasiskaičiuokite, kiek pastangų ir žmogiškųjų išteklių tam buvo išeikvota. Žinoma, yra vertingų, prasmingų diskusijų, lavinančių protą, suteikiančių peno apmąstymams. Tačiau jos paskęsta foninio triukšmo sraute. Kuriame žmonės valandų valandas nuo patogios sofos nepakeldami sėdynių diskutuoja apie tai, kaip pakeisti nepakeičiama.
Štai, pavyzdžiui, kasmetinė privaloma diskusija kačių ir paukštelių klausimu. Tema beviltiškai kiaura. Mūsų objektyvios žinios apie pasaulį sako ką? Katė yra mažas plėšrūnas. Iki tol, kol po II Pasaulinio karo buvo išrastas kačių maistelis pakuotėse, tūkstančius metų šitie mieli pūkų kamuoliukai sau maistą užsidirbdavo patys, medžiodami graužikus ir paukščius. Gamta šitą padarą apdovanojo įspūdinga klausa, gebėjimu orientuotis erdvėje ir milžiniška kantrybe. Mano katinas tris valandas ištupėjo nejudėdamas už mašinos rato, kol neatsargus žvirblis pernelyg priartėjo prie jo. Mama katė kaip moko savo mažylius? Medžiodama, į lizdą tempdama iš pradžių negyvas, vėliau gyvas bet kiek apniurkytas peles. Ir kai mažiai sugeba su jomis susidoroti, seka paskutinė stadija: mažiesiems medžiotojams patiekiama sveika gyvybinga pelė. Netgi be mamos augę kačiukai vėliau išmoksta medžioti: tai išgyvenimo instinktas.
Tačiau gailiaširdžiai žmonės „Man paaaukščiuuuko gaaaila“ nusprendė apversti pasaulį aukštyn kojom. Uždrausti katei medžioti. Tai negerai, negražu, neetiška. Ir rašo jie kilometro ilgio graudžius postus apie tai, kokie neatsakingi šeimininkai, leisdami katei medžioti. Ir labai įsižeidžia, kai kas nors neiškentęs tokiems parašo, kad pliušiniai katinai parduodami prekybos centrų žaislų skyriuose.
Sekant tokia logika, reiktų uždrausti ežere lydekas, kurios gaudo karosus ir mažus ančiukus. Vilkus, kurie naikina stirnas, lapes, iš namų velkančias vištas. Ką duoda tokia diskusija? Katės kaip medžiojo paukštelius ir peles, taip ir medžios. Jos yra tobulas efektyvumo pavyzdys: plėšrūnas neeikvoja jėgų niekams. Tam, kad rastų ir įveiktų grobį, jis turi būti pailsėjęs, akylas ir greitas. Netgi katės regėjimas sutvertas taip, kad ji spalvas mato prislopintas, užtat šešėliuose akies mirksniu išgirsta ir pamato menkiausią judesį. O mes, žmonės, apdovanoti gausybe talentų, savo laiką ir žinias švaistome vėjais.
Tokių nekonstruktyvių diskusijų įvairiomis temomis pilnas facebookas. Ir bandymų pakeisti daiktų ir reiškinių prigimtį atsižvelgiant į rašytojo sugedimo laipsnį tik daugėja. Kaip sako vienas mano labai gerbiamas bičiulis, nuomonė yra aukščiausia nekompetencijos forma, ir aš su juo kuo toliau, tuo labiau sutinku. Ką reiškia dalyvavimas niekinėje diskusijoje apie katę ir paukštelį? Ką gali pakeisti posto gale parašyta kažkieno nuomonė?
O ji pakeičia daug. Kol žmogus facebooke įnikęs į svetimas problemas, namuose paprastai kaupiasi savosios. Kurioms išspręsti trūksta to stebuklingo ištekliaus – laiko. Laiko pabūti su šeima, paskaityti knygą, kažkuo pasidomėti iš esmės, o ne prašokamai. Karantinas tapo lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu, kaip mes nesaugome savo brangiausio ištekliaus – laiko.
Štai nuotolinis mokymas. Tėvai skundžiasi, kad jie kartu su savo mažaisiais grįžo į mokyklą. Tą paduok, aną įjunk, šitas neveikia. Kai kurie tėvai skundžiasi: greičiau jau toji mokykla atsidarytų, nes vaikai namuose... tiesiog užkniso. Užkniso triukšmas, netvarka, peštynės, mažųjų įkyrus lindimas ir klausimai. Pasirodo, tie maži padarėliai namuose moka kai ką daugiau, nei išardyti televizoriaus pultelį. Ir reikia jiems šiek tiek daugiau nei tiesiog panosėn numesti planšetę ar nešiojamąjį kompiuterį. Paaiškėjo įdomūs dalykai: tėvų pagalbos vaikams reikia tiesiog perskaityti užduotį, suvokti tekstą. Nuotolinis mokymas smarkiai išaugino savarankiško darbo kiekį. Ir atskleidė mokymo bei auklėjimo spragas. Kol tėvai laimingi sprendė neegzistuojančias problemas facebooke, palaimingai nematydami, ką veikia jų vaikai ten pat savo pokalbių grupelėse, kokia informacija keičiasi, koks jų leksikonas, viskas buvo gerai. Kai vaikai nuotolinio mokymo būdu ėmė paišyti, dovanokite, viešai nerodomus daiktus, kilo lengvas šokas. Jūs naiviai manote, kad jie pirmą kartą taip padarė?
Dabar tėvai staiga atsigodojo, kad jų vaikai moka keiktis, bet nemoka skaityti. Jie čia ką, per karantiną tuos skaitymo įgūdžius prarado? Bėda ta, kad skaityti, o jau tuo labiau suprasti teksto esmę, dažnai nebesugeba ne tik vaikai. Jau ir kai kuriems jų tėvams trūksta tokių įgūdžių. Pasižiūrėkite į savo, draugų, artimųjų namų erdves. Kur iš jų dingo knygų spintos su visomis knygomis? Skaitymas tapo fragmentiškas, didžiąją dalį lektūros sudaro būtent postai facebooke, geresniu atveju, straipsniai. Knygoms nebėra laiko. Kada vaikas matė tėvus, skaitančius knygą? Kaip kačiukas mokosi iš mamos medžioti, taip ir mažieji žmonės mokosi iš suaugusiųjų. Ir jei suaugusysis pleškina visą vakarą komentarus facebooke, tai kodėl jo atžala turi imti staiga ir skaityti? Jis nejaučia poreikio ir nemato pavyzdžio. Kas savo namuose laikė katę su kačiukais, puikiai žino, kokios kantrios ir pavyzdingos jos motinos. Ką reiškia mažam plėšrūnui surasti, sumedžioti ir į lizdą perdien atitempti po kelias peles, kantriai kęsti, kol mažieji bando sumedžioti jos uodegą ar apkandžioti ausis. Mažasis gyvūnėlis stengiasi, kad jos atžalos taptų tokiais pat puikiais plėšrūnais, kaip ir ji pati.
Žmogus gi savo atžalų auklėjimą stengiasi atiduoti kitiems: darželiui, mokyklai, visuomenei. Suaugusieji skundžiasi: nėra laiko. Nėra laiko mažajam paskaityti pasaką. Bet palaikinti visų draugių gelinius nagučius jo yra. Nėra laiko pažaisti stalo žaidimą, bet valandą ar dvi ginčytis apie kates ir paukštelius – laiko pakanka. Nėra laiko prisėsti prie vaiko, kantriai su juo paieškoti interneto platybėse, kaip išlyginti chemijos lygtį ar susirasti pagreičio formulę – jūs ką? Kartu su mažuoju pažvejoti, paskaityti, pažiūrėti gerą filmą nėra laiko. O štai nuo sofos nuotoliniu būdu drausti katėms medžioti – pats tinkamiausias ir produktyviausias užsiėmimas suaugusiam žmogui.
Mano kartos žmonėms nėra laiko daugeliui dalykų. Tobulėjimui, hobiams. Štai daug kas stebisi mezgimo prabanga: kaip galima valandų valandas sėdėti su virbalais, plonyčiais siūlais mezgant staltiesę? Kaip galima visą balkono erdvę užkišti pomidorų daigeliais. Kaip galima džiaugtis pasiskolinus mokslinę knygą? Iš kur tam laiko? Atsakymas paprastas: mažiau laiko leisti bandant pakeisti nekintamus dalykus. Pastebėti, kad šalia esantiems žmonėms, o ne hipotetinėms katėms, paukšteliams ir jų šeimininkams, reikia laiko, meilės, dėmesio, rūpesčio.
Ir laiką, kurį karantinas skyrė būti kartu, išnaudoti pažinti, suprasti, iš naujo pamilti sau artimus žmones. Tyrinėti savo sielas ir namus, o ne facebook erdvę. Spręsti savo, o ne svetimas, ne hipotetines ir ne virtualias problemas. Pradėti reikalauti pirmiausia iš savęs. Būti pavyzdžiu.
Štai, pavyzdžiui, kasmetinė privaloma diskusija kačių ir paukštelių klausimu. Tema beviltiškai kiaura. Mūsų objektyvios žinios apie pasaulį sako ką? Katė yra mažas plėšrūnas. Iki tol, kol po II Pasaulinio karo buvo išrastas kačių maistelis pakuotėse, tūkstančius metų šitie mieli pūkų kamuoliukai sau maistą užsidirbdavo patys, medžiodami graužikus ir paukščius. Gamta šitą padarą apdovanojo įspūdinga klausa, gebėjimu orientuotis erdvėje ir milžiniška kantrybe. Mano katinas tris valandas ištupėjo nejudėdamas už mašinos rato, kol neatsargus žvirblis pernelyg priartėjo prie jo. Mama katė kaip moko savo mažylius? Medžiodama, į lizdą tempdama iš pradžių negyvas, vėliau gyvas bet kiek apniurkytas peles. Ir kai mažiai sugeba su jomis susidoroti, seka paskutinė stadija: mažiesiems medžiotojams patiekiama sveika gyvybinga pelė. Netgi be mamos augę kačiukai vėliau išmoksta medžioti: tai išgyvenimo instinktas.
Tačiau gailiaširdžiai žmonės „Man paaaukščiuuuko gaaaila“ nusprendė apversti pasaulį aukštyn kojom. Uždrausti katei medžioti. Tai negerai, negražu, neetiška. Ir rašo jie kilometro ilgio graudžius postus apie tai, kokie neatsakingi šeimininkai, leisdami katei medžioti. Ir labai įsižeidžia, kai kas nors neiškentęs tokiems parašo, kad pliušiniai katinai parduodami prekybos centrų žaislų skyriuose.
Sekant tokia logika, reiktų uždrausti ežere lydekas, kurios gaudo karosus ir mažus ančiukus. Vilkus, kurie naikina stirnas, lapes, iš namų velkančias vištas. Ką duoda tokia diskusija? Katės kaip medžiojo paukštelius ir peles, taip ir medžios. Jos yra tobulas efektyvumo pavyzdys: plėšrūnas neeikvoja jėgų niekams. Tam, kad rastų ir įveiktų grobį, jis turi būti pailsėjęs, akylas ir greitas. Netgi katės regėjimas sutvertas taip, kad ji spalvas mato prislopintas, užtat šešėliuose akies mirksniu išgirsta ir pamato menkiausią judesį. O mes, žmonės, apdovanoti gausybe talentų, savo laiką ir žinias švaistome vėjais.
Tokių nekonstruktyvių diskusijų įvairiomis temomis pilnas facebookas. Ir bandymų pakeisti daiktų ir reiškinių prigimtį atsižvelgiant į rašytojo sugedimo laipsnį tik daugėja. Kaip sako vienas mano labai gerbiamas bičiulis, nuomonė yra aukščiausia nekompetencijos forma, ir aš su juo kuo toliau, tuo labiau sutinku. Ką reiškia dalyvavimas niekinėje diskusijoje apie katę ir paukštelį? Ką gali pakeisti posto gale parašyta kažkieno nuomonė?
O ji pakeičia daug. Kol žmogus facebooke įnikęs į svetimas problemas, namuose paprastai kaupiasi savosios. Kurioms išspręsti trūksta to stebuklingo ištekliaus – laiko. Laiko pabūti su šeima, paskaityti knygą, kažkuo pasidomėti iš esmės, o ne prašokamai. Karantinas tapo lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu, kaip mes nesaugome savo brangiausio ištekliaus – laiko.
Štai nuotolinis mokymas. Tėvai skundžiasi, kad jie kartu su savo mažaisiais grįžo į mokyklą. Tą paduok, aną įjunk, šitas neveikia. Kai kurie tėvai skundžiasi: greičiau jau toji mokykla atsidarytų, nes vaikai namuose... tiesiog užkniso. Užkniso triukšmas, netvarka, peštynės, mažųjų įkyrus lindimas ir klausimai. Pasirodo, tie maži padarėliai namuose moka kai ką daugiau, nei išardyti televizoriaus pultelį. Ir reikia jiems šiek tiek daugiau nei tiesiog panosėn numesti planšetę ar nešiojamąjį kompiuterį. Paaiškėjo įdomūs dalykai: tėvų pagalbos vaikams reikia tiesiog perskaityti užduotį, suvokti tekstą. Nuotolinis mokymas smarkiai išaugino savarankiško darbo kiekį. Ir atskleidė mokymo bei auklėjimo spragas. Kol tėvai laimingi sprendė neegzistuojančias problemas facebooke, palaimingai nematydami, ką veikia jų vaikai ten pat savo pokalbių grupelėse, kokia informacija keičiasi, koks jų leksikonas, viskas buvo gerai. Kai vaikai nuotolinio mokymo būdu ėmė paišyti, dovanokite, viešai nerodomus daiktus, kilo lengvas šokas. Jūs naiviai manote, kad jie pirmą kartą taip padarė?
Dabar tėvai staiga atsigodojo, kad jų vaikai moka keiktis, bet nemoka skaityti. Jie čia ką, per karantiną tuos skaitymo įgūdžius prarado? Bėda ta, kad skaityti, o jau tuo labiau suprasti teksto esmę, dažnai nebesugeba ne tik vaikai. Jau ir kai kuriems jų tėvams trūksta tokių įgūdžių. Pasižiūrėkite į savo, draugų, artimųjų namų erdves. Kur iš jų dingo knygų spintos su visomis knygomis? Skaitymas tapo fragmentiškas, didžiąją dalį lektūros sudaro būtent postai facebooke, geresniu atveju, straipsniai. Knygoms nebėra laiko. Kada vaikas matė tėvus, skaitančius knygą? Kaip kačiukas mokosi iš mamos medžioti, taip ir mažieji žmonės mokosi iš suaugusiųjų. Ir jei suaugusysis pleškina visą vakarą komentarus facebooke, tai kodėl jo atžala turi imti staiga ir skaityti? Jis nejaučia poreikio ir nemato pavyzdžio. Kas savo namuose laikė katę su kačiukais, puikiai žino, kokios kantrios ir pavyzdingos jos motinos. Ką reiškia mažam plėšrūnui surasti, sumedžioti ir į lizdą perdien atitempti po kelias peles, kantriai kęsti, kol mažieji bando sumedžioti jos uodegą ar apkandžioti ausis. Mažasis gyvūnėlis stengiasi, kad jos atžalos taptų tokiais pat puikiais plėšrūnais, kaip ir ji pati.
Žmogus gi savo atžalų auklėjimą stengiasi atiduoti kitiems: darželiui, mokyklai, visuomenei. Suaugusieji skundžiasi: nėra laiko. Nėra laiko mažajam paskaityti pasaką. Bet palaikinti visų draugių gelinius nagučius jo yra. Nėra laiko pažaisti stalo žaidimą, bet valandą ar dvi ginčytis apie kates ir paukštelius – laiko pakanka. Nėra laiko prisėsti prie vaiko, kantriai su juo paieškoti interneto platybėse, kaip išlyginti chemijos lygtį ar susirasti pagreičio formulę – jūs ką? Kartu su mažuoju pažvejoti, paskaityti, pažiūrėti gerą filmą nėra laiko. O štai nuo sofos nuotoliniu būdu drausti katėms medžioti – pats tinkamiausias ir produktyviausias užsiėmimas suaugusiam žmogui.
Mano kartos žmonėms nėra laiko daugeliui dalykų. Tobulėjimui, hobiams. Štai daug kas stebisi mezgimo prabanga: kaip galima valandų valandas sėdėti su virbalais, plonyčiais siūlais mezgant staltiesę? Kaip galima visą balkono erdvę užkišti pomidorų daigeliais. Kaip galima džiaugtis pasiskolinus mokslinę knygą? Iš kur tam laiko? Atsakymas paprastas: mažiau laiko leisti bandant pakeisti nekintamus dalykus. Pastebėti, kad šalia esantiems žmonėms, o ne hipotetinėms katėms, paukšteliams ir jų šeimininkams, reikia laiko, meilės, dėmesio, rūpesčio.
Ir laiką, kurį karantinas skyrė būti kartu, išnaudoti pažinti, suprasti, iš naujo pamilti sau artimus žmones. Tyrinėti savo sielas ir namus, o ne facebook erdvę. Spręsti savo, o ne svetimas, ne hipotetines ir ne virtualias problemas. Pradėti reikalauti pirmiausia iš savęs. Būti pavyzdžiu.
Rekomenduojami video
Senamiesčio progimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, puoselėja šventišką tradiciją: kasmet gamina laisvę simbolizuojančius trispalvius paukščius, kuriais papuošia progimnazijos aplinką.
Laisvės paukš
2024-03-13
Konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ finalininkų dešimtuke – Rokiškio profesinio mokymo centro mokinių sukurtas filmukas „Mono meila un Pondėlio grindinio gulia“.
Kelių minučių filmukas sugrąžina į praeitį, Laisvės kovų laikotarpį,
2024-03-12
Nuo 2006-ųjų, kai VšĮ Pilietinės minties institutas pirmą kartą pakvietė lietuvius pasitikrinti gimtosios kalbos žinias ir rašyti Nacionalinį diktantą, praėjo jau 14 metų. Kasmet šioje iniciatyvoje dalyvauja apie 30 tūkst. žmonių, gyvenančių tiek Lietuvoje, tiek išsibarsč
2024-03-10
Trečius metus Rokiškio lopšelio-darželio „Nykštukas“ bendruomenė rūpinasi tais, kurie patys savimi pasirūpinti negali. Vasario mėnesiais šioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vyksta socialinis projektas „Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname
2024-03-06
Po truputį rajono ugdymo įstaigose startuojant švietimo pažangos programoje „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) numatytoms veikloms, joje dalyvaujančių mokyklų bendruomenėms, konkrečiau – tėveliams, ima kilti klausimų.
Trumpai
Vieni pirmųjų praėjusios savaitės pabaigoje pagal p
2024-03-06
