Igoris Skripka – bandymuose iš šlako kurti keramiką, juvelyriką bei išgauti rubiną (0)

Rokiškis, nors ir ne didmiestis, tačiau savyje talpina nemažą kiekį žmonių – deimančiukų. Vienas jų – chemikas, juvelyras, dizaineris, vitražistas, tautodailininkas bei verslininkas Igoris Skripka. Nors pakalbintas apie naujausius savo tyrinėjimus, menininkas ir tyrinėtojas atsakė: „Ai, tai kad ir taip visi žino“, drįsome tuo suabejoti ir sugalvojome paviešinti. Paskutiniai Igorio Skripkos tyrinėjimai vyko Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete – vyko kūrybinės dirbtuvės su produktu „Cinivitro“ – iš termofikacinės jėgainės šlakų ir nerūšiuojamų stiklo atliekų sudarytu medžiagų deriniu. Užsiėmimų metu buvo atlikti praktiniai ir teoriniai eksperimentai, siekiant išsiaiškinti medžiagos gamybos esmines savybes, tirti jos panaudojimo galimybes juvelyrikos bei keramikos srityse. Kūrybinės dirbtuvės pasiteisino. Perspektyvų tokiam medžiagos panaudojimui yra. Dabar, pasak I. Skripkos, vyks kūrybinės dirbtuvės, bandant iš šlako išgauti rubiną.

- Kur gimėte ir augote? Ir po kuriuos Lietuvos kampelius likimas nešiojo?

- Gimiau Vilniuje. Iki 5 metukų gyvenau Lentvaryje, toliau, jei nesigilinant į smulkmenas - 2 metus gyvenau Krasnodare. Grįžęs iš Krasnodaro, vienerius metus gyvenau Alytuje, tada 2 metus gyvenau Kaune, tada 4 metus gyvenau Prienų rajone Popsių kaime, tada vėl grįžau į Kauną. Po 8 klasės išvažiavau 3 metams į Vilnių. Vidurinę mokyklą baigiau Vilniuje. Grįžau į Kauną ir pabaigiau P. Mažylio medicinos mokyklą, įgijau klinikos laboranto specialybę. Susituokiau ir nuo 1991 metų gyvenu Rokiškyje. Kartu su žmona Loreta užauginome 2 vaikus,  Karolį ir Domantą.

- Tikriausia Jūsų biografija būtų gana įspūdinga, pabandykime ją bent šiek tiek apžvelgti.

- Vienuolika metų dirbau Rokiškio rajono ligoninės laboratorijoje. 1997 metais baigiau Maskvos kinematografijos instituto kompiuterinės grafikos kursus ir tais pačiais metais įkūriau individualią įmonę, kurioje iki dabar dirbu leidybos, reklamos, dizaino bei juvelyrikos srityse. Juvelyrikos amato išmokau paauglystėje pas garsų Kauno juvelyrą Joną Varkalį. Jis buvo mano tėvų artimas draugas. Nuo to laiko juvelyrika tapo mano hobiu. Nuo 1997 m. teikiu juvelyro paslaugas Rokiškio rajono gyventojams. Nuo 1999 metų iki 2003 metų dirbau laikraštyje „Rokiškio pragiedruliai“ dizaineriu - maketuotoju. Nuo 2003 metų iki 2005 metų dirbau Latvijos kompanijoje SIA „Krauklitis“ dizaineriu. Kūriau pramoninį dizainą kanceliarijos produkcijai (sąsiuvinių viršelius, įpakavimą, teminį stilių). Nuo 2007 m. esu Rokiškio rajono verslininkų asociacijos prezidentas. Nuo 2010 m. vykdau įvairią projektinę veiklą Rokiškio rajone bei mieste. Dalyvauju įvairiuose tarptautiniuose projektuose. 2013 m. baigiau vitražų gamybos ir stiklo apdirbimo kursus ir nuo to laiko dalyvauju pleneruose, vedu juvelyrikos bei vitražo darbų edukacinius užsiėmimus. 2015 m. baigiau Šiaulių universiteto organizuotus pedagogikos pagrindų kursus ir įgijau teisę vesti vaikų užklasinės veiklos būrelius ir mokymus. 2017 m. padariau vitražus Skėmų koplyčiai ir Pakruojo sinagogai. 2018 m. iš uosio medienos sukūriau ir pagaminau Skėmų pensionato koplyčiai altorių, sakyklą, sakralinius Kristaus kančios kelio stotelių rėmų raižinius. 2019 m. Skėmų pensionate plenero metu iš žalvario sukūriau ir pagaminau medį – fontaną, skirtą vidaus interjerui puošti. Nuo 2019 m. esu Rokiškio tautodailininkų asociacijos valdybos narys. 2020 m. Skėmų pensionate plenero metu sukūriau vitražinį pano „Geroji žinia“. 2020 m. man buvo skirta Lietuvos kultūros tarybos individuali stipendija. Jos dėka ne tik rajono, bet ir kitų rajonų gyventojai, dalyvavo edukaciniuose juvelyrikos užsiėmimuose. 2021 m. dalyvavau Biržų muziejaus organizuotame tarptautiniame archeologijos dienų projekte, kurio metu vedžiau bronzos liejimo edukacinius užsiėmimus. Liejome bronzinius strėlių antgalius senovine technologija... Ir tai - ne viskas.

Lietuvių ir rusų kalba vedu dvi edukacines programas (juvelyrikos ir vitražų gamybos), skirtas įvairaus amžiaus žmonėms. Jų metu mokau žmones juvelyrikos amato bei vitražų gamybos pagrindų. Dirbu su tauriaisiais, spalvotais ir juodaisiais metalais, akmeniu, medžiu, oda, polimerais bei kitomis medžiagomis.

Dalyvavau arba vykdžiau įvairią projektinę veiklą, kurioje bendradarbiauta su Latvija, Estija, Lenkija, Baltarusija. Visus projektus apžvelgti būtų sudėtinga. Vienas paskutinių - 2021 ir 2022 metais Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete buvau kūrybinių dirbtuvių vadovas. Kartu su studentais bei dėstytojais dirbome elektrochemijos bei antrinių žaliavų perdirbimo srityse. Projekto iniciatorius bei vykdytojas - Vilniaus dailės akademija.

- Domitės įvairiausiais dalykais. Kaip save apibūdintumėte, kas vis dėlto esate - chemikas, dizaineris, juvelyras, vitražistas, tautodailininkas – visi viename ar nė vienas iš jų?

- Apibūdinčiau taip: gyvenu labai turiningą gyvenimą, mėgstu iššūkius. Niekada nesidairau atgal ir niekada nieko neplanuoju į priekį. Specialybė ar amatas - tai tik raktas, kuris atrakina duris bei padeda geriau pažinti pasaulį.

- Naujausias klausimas, kurio ėmėtės – šlako panaudojimo galimybės. Paaiškinkite nežinantiems, kas tai yra šlakas?

- Šlakas - kitaip tariant, pelenai, kurie susidaro termofikacinėje elektrinėje, deginant šiukšles prie 1050 laipsnių Celsijaus. Tai atlieka, kurios susidaro dideli kiekiai ir iki šiol nėra technologijos, galinčios šią atlieką pakartotinai panaudoti. Ji tiesiog pilama į kalnus. Klaipėdos termofikacinė elektrinė kartu su Vilniaus dailės akademija ieškojo galimybės šią medžiagą panaudoti mene bei pramonėje. Aš buvau pakviestas pravesti kūrybines dirbtuves.

- Kokiose srityse matote galimybę panaudoti šlaką?

- Kūrybinių dirbtuvių metu pavyko atrasti tokį medžiagos apdirbimo būdą, kuris leidžia šią medžiagą plačiai naudoti statybų sektoriuje (gaminant grindų bei apdailos plyteles), keramikos gaminių gamybos sektoriuje (indai, vazonai, aukštatemperatūriniai šamotiniai gaminiai), meno dirbinių gamybos sektoriuje (čia medžiaga labai tinka dėl savo savybių). Taip pat - nuotekų bei kenksmingų medžiagų filtravimo sektoriuose.

Iš karto po kūrybinių dirbtuvių, vykusių šių metų balandžio pabaigoje, I. Skripka pažymėjo: „Reikia galvoti apie eksperimentų tęsimą. Atlikti seriją bandymų dėl medžiagos toksiškumo, atsparumo klimato sąlygoms bei UV spinduliams. Taip pat, jau su turimu šių kūrybinių dirbtuvių įdirbiu būtų galima sukurti meninių darbų kolekciją iš šlakų ir pristatyti Lietuvoje bei užsienyje. Tokiu būdu atkreiptume dėmesį į šiukšlių rūšiavimo bei ekologines problemas, pritrauktume investicijas naujiems produktams kurti“.

- Kas iš to patirtų naudos?

- Pirmiausia tai sumažėtų gamtos tarša atliekomis, be to, galutinis vartotojas turėtų labai kokybišką produktą, kuris gerokai pranašesnis savo savybėmis bei kaina už analogus rinkoje.

- Vedėte kūrybines dirbtuves Telšiuose apie šlako panaudojimo galimybes. Ką pavyko tuo metu nuveikti, kas paaiškėjo?

- Sukūrėme naujus principus antrinių žaliavų perdirbimo technologijoje. Analogų šiai dienai nėra. Rezultatais labai susidomėta. Bus dirbama toliau, atliekami laboratoriniai tyrimai, ruošiama rinkos analizė, medžiagos studija. Dabar skaičiuojami gamybos kaštai, tobulinama metodika. Jeigu neatsiras biurokratinių ar kitokių kliūčių - planuojama pritraukti verslo sektorius.

- Ar, Jūsų žiniomis, jau yra priimta konkrečių sprendimų dėl šlako panaudojimo?

- Šiai dienai Europoje šlako antrinis perdirbimas - didžiulis galvos skausmas. Yra bandymų daryti grindinio trinkeles bei asfaltą iš šios medžiagos. Tačiau šlako procentinis santykis gaminyje - tik 20 procentų. Mūsų atrasta metodika leidžia panaudoti šlaką iki 75 procentų viso gaminio masės.

- Su kokiomis idėjomis dirbate dabar?

- Šiuo metu baiginėju pradėtus darbus ir užsiimsiu kūryba.

- Galbūt turite dar kokių kitų rokiškėnams nežinomų hobių?

- Gal kiek mažiau rokiškėnams žinomas hobis - dalyvauju įvairiuose pėsčiųjų žygiuose.