Internetą išmainė į... žygį partizanų takais (3)

Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos mokiniai įrodė – kelios dienos be išmaniųjų telefonų ir interneto ne tik įmanomos, bet ir be galo įdomios. Kartu su ne vieną dešimtmetį keliaujančiu geografijos mokytoju Algirdu Paliūniu ištvermingiausi mokiniai nusprendė susipažinti su Dzūkijos apylinkėmis ir žygiuoti Lietuvos pietuose esančiais partizanų keliais. Per 5 dienas pėsčiomis mokiniai sukorė net 102 kilometrus.

Pirmąją dieną – dvigubai daugiau kilometrų

Visos Lietuvos mokytojams ir mokiniams skirtoje rudens turistinių pėsčiųjų žygių programoje skirtai Adolfui Ramanauskui-Vanagui, mokiniams buvo sukurta net penkių dienų programa skirta pažinti Dzūkijai, žygiuoti Lietuvos partizanų išmintais takais. Spalio 27-osios rytą Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijoje vykusios vadovų sueigos metu aptarta programoje nurodyta programos eiga, susipažinta su vietiniais keliautojais, saugos instruktažu.

Vėsią šeštadienio popietę prasidėjusios ekskursijos metu buvo aplankytas Dzūkijos nacionalinis parkas, kultūros objektai, o žygio metu nueiti planuota 17 kilometrų. “Aplankėme Alytuje įsikūrusią A. Ramanausko-Vanago gimnaziją, du muziejus ir pasileidome į žygį, kurio programoje buvo numatyta nueiti 17 kilometrų. Tačiau nuėjome bene dvigubai daugiau – beveik 30 km,” – pasakojo į keliautojos. Jų teigimu toks skaičius kilometrų susidarė keletą kartų pasukus ne visai ten, kur reikėjo: „Teko nemažai klaidžioti. Atrodo, eini, eini, o po kiek laiko žiūri, kad čia jau buvai. Todėl maršrutą įveikėme dvejomis valandomis vėliau nei buvo numatyta ir grįžome ne prieš temti pradedant, o jau visiškoje tamsoje“.

Kaip pasakojo žygyje dalyvavusios progimnazijos moksleivės, nors visos žygiavimo dienos nebuvo itin lengvos, sunkiausia buvo pirmoji diena. „Pirmą dieną įskaudo kojos, keliems vaikams prisitrynė pūslės, daug kam dingo noras keliauti. Nors žygio metu atrodydavo, kad rytoj niekas neprivers žygiuoti vėl, tačiau sugrįžus į mokyklą, kurioje apsistojome, pasimiršo visi sunkumai: ėmėme žaisti kamuoliu, dainuoti ir laukti kito ryto, kito žygio, kitos pažintinės ekskursijos,“ – atviravo keliauninkės.

Dešimtys lankytinų objektų

Kaip pasakojo iš kelionės partizanų takais grįžusios keliauninkės, ekskursijos metu ne tik „sekė“ Lietuvos partizanų pėdsakais, bet ir lankė istorinius, kultūrinius objektus, tarp kurių bažnyčios, apžvalgos bokštai, muziejai, nacionaliniai parkai.

Nors aplankytų objektų - daugybė, tačiau jauniesiems keliauninkams labiausiai įsiminė Perlojos bažnyčia, kurioje esančias dekoracijas mokinės apibūdino lyg vis dar būdamos joje. „Ant bažnyčios sienų, lubų nutapyti angelai buvo išmarginti rojaus ir mūsų trispalvės spalvomis, – nuostabos neslėpė mergaitės pridurdamos, jog tiek daug tautiškumo bažnyčioje matė pirmą kartą, - Bažnyčioje kabėjo Vytauto Didžiojo paveikslas, pastebėjome labai daug tautinių Lietuvos motyvų“.

Dzūkiją naršiusiai grupelei įsiminė ir gyvūnų eksponatai – iškamšos, gipsiniai pėdų įspaudai, skruzdžių bendruomenė. „Dzūkijos nacionalinio parko revervato muziejuje buvo labai įdomi mokymosi medžiaga pateikta stenduose, žaidimuose, todėl pramogaudami sėmėmės daug įdomių žinių apie gyvūnus, gamtą. Čepkelių rezervato gamtos muziejuje sužinojome apie kurtinio ir tetervino patelės mišrūną gargatūną, apie kurį girdėjome pirmą kartą,“ – įspūdžiais dalijosi pašnekovės.

Svečiuose pas gyvą legendą...

Kadangi žygis skirtas 100-tosioms A. Ramanausko-Vanago gimimo metinėms paminėti, keliauninkai nepamiršo ir progos susipažinti su partizanų vado istorija – aplankė buvusį Vanago ryšininką Dainavos apygardos partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą. Žygio „vadas“ A. Paliūnis apie savo sodyboje muziejų įkūrusį Tigrą atsiliepė tik geriausiais žodžiais. „Nors muziejaus įkūrėjui jau 94 metai, vyriškis ne tik labai šviesaus proto, bet ir be galo šiltas, įdomus žmogus,” – komentavo geografijos mokytojas.

Jaunieji geografai apsilankę pas buvusį partizaną sužinojo apie partizaninį judėjimą, atsidavimą šaliai, vartė nuotraukų albumus, apžiūrėjo eksponatus.

Žygiuoti padėjo… vaizduotė

5 dienas trukusio žygio metu grupę keliautojų “džiugino” ir geri, ir ne itin motyvuojantys žygiuoti orai. “Dienomis, kuriomis planuodavome nueiti daug – visuomet lydavo, būdavo šalta. Jei žygiuodavome nedaug, apie dešimt kilometrų – nei vėjas, nei lietus nepasirodydavo,” – juokėsi mergaitės.

Pastarosios prisiminė, kad žygio kelių įvairovė buvo be galo didelė – teko eiti ir tvarkingais, išmintais takais, ir sunkiosios technikos purvynais paverstais keliais. Tačiau tokiomis, ar nuovargiu aplietose situacijose keliauninkams padėdavo… vaizduotė. “Kurdavom istorijas, kad keliaujam džiunglėmis, lyg kokiame filme. Palaikydavome vieni kitus, sakydavome, kad būna ir blogiau, šitos “džiunglės” nėra jau tokios sudėtingos” – šypsojosi pašnekovės.

Deja, keliems mokiniams vaizduotė nepadėjo – dėl pritrintų pūslių mokiniai “pasirinko” sausą ir šiltą mokyklinio autobusiuko sėdynę. Viso “nukentėjo” keturi mokiniai. Kiti maršrutą įveikė pėsčiomis. Ir ne veltui – atsižvelgiant į įveiktus kilometrus bei įvykdytas tam tikras užduotis mokiniai rinko taškus, buvo reitinguojami.

Rūpėjo ir mokyklų sąlygos

Jaunosios tyrinėtojos pasakojo, kad per penkias dienas trukusią kelionę nakvoti apsistodavo įvairiose mokyklose. Kaip teigė daugiau nei trisdešimtmetį atostogas kelionėms aukojantis A. Paliūnis, akivaizdu, kad mokyklos tobulėja – dabar bene kiekvienoje ir dušą rasti nesunku. “Kiek dušų esu mokyklose aptikęs per ankstyvąsias savo keliones? Du,” – pasakojo mokytojas.

Progimnazistės pasakojo, kad nors dėmesį į “apgyvendinimo” sąlygas mokyklose dėmesį atkreipdavo, tačiau to itin nesureikšmindavo. “Kai kuriose mokykloje nebūdavo dušų, kai kur būdavo be galo šalta. Tačiau tokias problemas imdavomės spręsti kūrybiškai – žaisdavome kamuoliu, sportuodavome net ir po sunkiausių žygių,” – atviravo mokinės.

„Keliaujantys geografai“

Kaip pasakojo A. Paliūnis, Juozo Tūbelio progimnazijos keliautojų grupė vadinasi „Keliaujantys geografai“, į kurią prisijungti gali kiekvienas savo jėgomis pasitikintis mokinys. Šiuo metu grupę sudaro 17 pastovių bei keliolika „kintamų“ narių. Kaip teigė A. Paliūnis, mokiniai labai noriai ruošiasi į žygius ir panašaus tipo ekskursijas. „Labai baisu tik tada, kai vaikai į žygį keliauja pirmą kartą. Bijau, kad nepatiks,“ – atviravo mokytojas.

Į tokio tipo kelionę keliavusios mokinės pasakojo, jog prisitaikius prie naujos rutinos buvo be galo smagu. “Nors ir kojas skaudėjo, ir keliauti nebenorėjome, tačiau vakarais dainuodavome, žaisdavome, bendraudavome, sportuodavome. Tarpusavyje taip susibendravome, jog tapome lyg giminės. Taipogi susipažinome ir su kitų miestų mokiniais,” – šypsojosi pašnekovės. Mokinės pridūrė, jog po tokių didelės ištvermės reikalaujančių žygių namuose net nebebuvo ką veikti ir nei internetas, nei išmanusis telefonas potyrių neatstojo.

“Reikia nebijoti ir nepasiduoti pirmomis dienomis. Nors pirmą dieną viskas atrodo siaubinga, tačiau dienos pabaigoje suprasdavome, kiek įvairių įspūdžių bei naujų žinių įgavome,” – pokalbį užbaigė jaunosios keliauninkės.