Ekologiško maisto filosofija: kiekvienas pomidoras, duonos riekė kuria savo istoriją (0)

Nesaikingas ir neatsakingas vartojimas seniai tapo didžiosios visuomenės dalies kasdienybe. Visgi jau daugėja ir tų, kurie grįžta prie sąmoningo vartojimo, šiuo principu vadovaudamiesi ne tik kalbant apie buitinius dalykus, tačiau ir apie mitybą. Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos (RRŪS) įgyvendintas Valstybės lėšomis iš dalies finansuotas projektas „Eko – vaikams ir jų tėvams“ jau ne kartą parodė, jog sąmoningas vartojimas liudija atsakingą žmonių pasirinkimą, padedantį saugoti aplinką, tausoti išteklius ir kurti prasmingesnį ryšį su viskuo, kuo žmonija naudojasi.

Galvoti ne tik apie save

Sąmoningo vartojimo sąvoka glaudžiai koreliuoja su ekologiškumu. Tiek viena, tiek kita kalba apie atsakingą sprendimų priėmimą, kai atsižvelgiama ne tik į asmeninius poreikius, bet ir į ilgalaikį poveikį aplinkai, visuomenei, net – ekonomikai. Svarbu suprasti, kad sąmoningas vartojimas nekalba apie perfekcionizmą. Tai – kelionė, kurioje yra svarbus kiekvienas, net pats mažiausias žingsnis, pavyzdžiui, sprendimas atsisakyti plastikinio maišelio ar pasirinkimas vartoti ekologiškus produktus suprantant ir tvarumo efektą: vietiniai produktai mažina transportavimo taršą ir skatina ekologinį ūkininkavimą.

Tai – ne tik tvaru, bet ir stiprina bendruomenę, ypač tada, kai sprendimas siejasi su vietos ūkininkais. Juk pažinodamas ūkininką ar gamintoją, vartotojas kuria atsakingą ryšį.

Maisto filosofija

Kalbant apie ekologiją ir sveiką mitybą, dažnai kartojama frazė: „Nuo lauko iki stalo“. Ši filosofija, anot ekologiją plėtojančių ūkininkų, yra kvietimas grįžti prie žmonijos „šaknų“ – pažinti, iš kur ateina maistas, kas jį augina ir kaip visa tai dera su gamta.

„Kai žinome produkto kelią nuo lauko iki lėkštės, valgymas tampa ne tik fiziniu, bet ir emociniu, kultūriniu aktu. Kiekvienas pomidoras ar duonos riekė turi savo atsiradimo istoriją: dirvožemį, jį lietusias rankas, orą, laiką. Ekologija yra harmonija – kai maistas gaminamas pagarbiai gamtai, jis ne tik yra sveikesnis, bet ir „skamba“ mūsų vertybėmis“, – sako ekologinio ūkio puoselėtoja Daiva Mickūnienė, šiais metais dalyvavusi RRŪS projekte „Eko – vaikams ir jų tėvams“ ir mažiesiems Rokiškio krašto gyventojams pasakojusi apie naminės duonos kelią į žmonių rankas „Trumpos istorijos apie ekologišką grūdą ir mus“.

– Kiek metų su vyru esate ekologinio ūkio šeimininkais?

– Sertifikuoto ekologinio ūkio (nuo 2005-ųjų) tikrasis šeimininkas yra mano tėtis. Ūkininkauti pradėjome 1993 m., Mikniūnų kaime, senelių žemėje, kur gyveno, dirbo ir mano šeima, augo visi trys mūsų vaikai.

– Kodėl pasirinkote būtent šią ūkininkavimo kryptį?

– Sunku atsakyti, kaip ir sudėtinga būtų pasakyti, kodėl šią veiklą vis dar tęsiam. Tiesiog, mums atrodo prasminga mylėti savo žemę ir ja rūpintis taip, kaip mokame geriausiai. Kai perteklinė biurokratinė našta, keisti valdžios sprendimai ar gamtos išdaigos pakiša koją galvojam, kad laikas baigti, bet paskui persvarstom ir vėl dirbam.

– Gal pasidalintumėte savo pranešimo projekte „Eko – vaikams ir jų tėvams“ svarbiausiomis įžvalgomis ir kaip vaikai priėmė Jūsų pateikiamą informaciją? Kas jiems buvo aktualiausia, įdomiausia?

– Pirmoji mano specialybė – žemės ūkio: 1988 m. baigiau tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) ekonomikos fakultetą, o nuo 1999 m. iki 2016 m. dirbau mokykloje pedagoge. Dabar, jau beveik dešimtmetį, esu tik ekologinio ūkio saugotoja. Apsilankiusi rajono mokyklose kaip projekto partnerė galiu drąsiai teigti, kad per šį laikotarpį mažai kas pasikeitė. Mokyklų aura – skirtinga, bet vaikai – vis dar be galo žingeidūs, smalsūs, išradingi, linksmi. Jiems nepatinka „sausa“ teorija, jie nori viską pažinti per patirtis ir pojūčius: stebėdami, liesdami, uostydami, ragaudami. Nerealus jausmas stovėti prieš pilną salę smalsučių, kurie tariasi, svarsto, ginčijasi ir kuriems viskas įdomu: ir grūdą išlukštenti, ir sužinoti, kas per stebuklas ta spelta, iš kurios projekto personažai Keksiukas su Spurgyte picą kepė, ir skirtingų rūšių miltų, sėlenų paragauti, užsiraugti duonos raugą, pasigaminti stebuklingo gėrimo iš vandens, medaus ir duonos plutelės. Tikrai žinau, kad kai žmogus, kokio amžiaus jis bebūtų, pamato, kiek laiko, jėgų, meilės reikia tam, kad užaugintas produktas pasiektų stalą, jis visai kitaip viską vertina. Tada su juo lengva kalbėti ir apie taupymą, ir apie tvarumą, ir apie tai, kad mažiau kartais yra daugiau. Kai rimti dalykai pristatomi per žaidimą – dar paprasčiau. Ir vaikai, ir suaugusieji iš manęs gavo namų darbų užduotis. Nuoširdžiai tikiu, kad gausiu laiškų iš jų su pasakojimais, kaip sekėsi jas atlikti, o gal kuris ir savo receptų knygą rašyti pradės. Sutarėm ir dėl naujų susitikimų, nes mums skirtas laikas tiesiog išgaravo.

– Ekologinio ūkio esmė – sąmoningas vartojimas. Ar pavyksta realiai visa tai įgyvendinti ir viskuo apsirūpinti savo pačių ūkyje?

– Stengiamės vartoti sąmoningai. Viskuo savo ūkyje neapsirūpinam, nes mūsų ūkis –ekologinis augalininkystės ūkis. Bet turim daug draugų ekologų, su kuriais užaugintais/pagamintais produktais keičiamės. Ir etiketes dažniau paanalizuojam.

– Jūs pristatote ir savo pačios keptą naminę ekologišką duoną (jei nesuklysiu, ja vaišinote ir vaikus): ar visi jos ingredientai yra ekologiški?

– Daug metų kepu savo duoną senaisiais, šimtmečio senumo receptais ir senuoju būdu: raugiu mediniame duonkubilyje ir kepu malkomis kūrenamoj krosnyje, miltus duonai malu girnomis (tiesa, malūnėlis – elektrinis). Rugius, kviečius, speltą, avižas, bulves auginame patys. Medus – draugų, cukrų, druską perkame. Mūsų sukurtas „Galukiemis“ – vieta edukacijoms, atradimams, pažinimui. Tai yra galimybė papasakoti apie žemę ir jos dovanas iš pirmų lūpų ir savo patyrimais pasidalinti. Kiekvienas susitikimas kitoks, bet kai su savo svečiais pasikeičiam žinojimais, praturtėjam visi.

– Ar siūlote dar ką nors ekologiško?

– Tėčio ekologinis ūkis užsiima tik gamyba, todėl užauginti, išvalyti, sudžiovinti grūdai per tarpininkus daugiausia iškeliauja į užsienį arba parduodami vietinėms įmonėms, dažniausiai, kaip įprastinės gamybos produktas. Pati gaminu ekologinių avižų dribsnius, miltinius patiekalus ruošiu tik iš savo užaugintų rugių, speltos miltų, iš jų ir sausainius bei pyragus kepu. Turiu daugybę receptų iš vaikystės, eksperimentuoju su skoniais džiovindama, liofilizuodama šeimos užaugintus vaisius, uogas, daržoves ir prieskonius. Darau tai todėl, kad patinka ir man, ir mano šeimai bei draugams. Degustuojam, vertinam, mokomės vieni iš kitų ir tai dažnai tampa dar viena galimybe pasimatyti.

– Kaip į Jūsų produkciją reaguoja ekologinių produktų vartotojai: ar jie domisi produkto kilme: kokiomis sąlygomis auginama, kaip tręšiama, kepama ir pan.?

– Manau, kad vartotojams kuo toliau, tuo labiau svarbu ne tik produkto kilmė, bet ir jo gamybos/paruošimo sąlygos, augintojo/gamintojo patikimumas. Kuo daugiau kalbamės, tuo daugiau klausimų kyla. Visiems. Ir atsiranda dar didesnis poreikis sužinoti, išbandyti, daryti kitaip – gal greičiau, gal geriau, o gal tiesiog kažko atsisakyti.

– Kaip apskritai žmonės atranda tą ekologiškumo terpę: „savo“ ūkininką, savo maisto tiekėją?

– Mūsų atveju geriausia reklama iš lūpų į lūpas. Kartais mums visiems trukdo elementarus nežinojimas (juk visko žinoti negali), juolab, kad informacijos srautai milžiniški ir ji taip greit keičiasi. Kartais koją pakiša baimė suklysti. Kalbantis, diskutuojant, ieškant atsakymų ir geriausių sprendimų, atsiranda tas „savo“, kuriuo tiki ir pasitiki, arba tiesiog supranti, kad tai „ne tavo“.

– Teko girdėti gražų pasisakymą, kad filosofija „nuo lauko iki lėkštės“ tampa istoriniu pasakojimu ir atskleidžia kiekvieno pomidoro ar duonos riekės asmeninę istoriją – apie dirvožemį, orą, laiką, lietusias žmogaus rankas. Ar tikrai ekologijos principu auginamas maistas turi kažką daugiau, nei tas chemizuotas?

– Žinoma, kiekvienas susitikimas, kiekviena patirtis – jau istorija. Ekologiškam produktui užauginti tikrai reikia daugiau rūpesčio ir meilės, o kai iš vaiko lūpų girdi: aš galiu tai pats padaryti, nes jūs mums tai rodėt, - ar gali būti geriau?

– O kaip per ekologiją kuriamas ūkio ir vartotojo santykis? Remkimės Jūsų pavyzdžiu: ar daug žmonių pas Jus atvyksta, perka, domisi, gal net nori dalyvauti procesuose?

– Santykis ir turi būti kuriamas per emociją. Arba pasitiki, arba renkiesi kitą žmogų, kitą vietą ir kitą kelią.

– Dėkoju už tokią įdomią edukaciją.

Užs. nr. 3305.