Įstaigos 40-metį planuojanti direktorė: „Aš matuoju ne mokyklą baigusiais garsiais asmenimis, o tuo, kas apskritai čia vyksta ir kaip čia jaučiamės mes“ (0)

Jau šį ketvirtadienį Rokiškio dailės mokyklos bendruomenė švęs apvalią, 40-ąją, įstaigos veiklos sukaktį. Šventės akcentus dėliojanti Rokiškio jaunimo centro (JC), po kurio pavadinimu slepiasi ir dailės mokykla, direktorė Inga Vagonė sako, kad jai nėra svarbu, kiek garsių ar aukštumas meno srityje pasiekusių asmenų baigė Rokiškio dailės mokyklą. Jai svarbu, kad ateinantys mokiniai ir centro bendruomenė čia jaustųsi gerai. O paklausta, kokie linkėjimai, vizijos ir lūkesčiai sukasi jos, kaip vadovės, galvoje įstaigai kopiant į brandžią penktąją dešimtį, I. Vagonė atsako dar paprasčiau: „Noriu, kad mes būtume ta vieta, apie kurią žmonės sakytų – čia faina“.

Prieš pat jubiliejų – iškilmingą parodos „4 dešimtmečiai: mokytis, kurti, dalintis“ atidarymą Rokiškio krašto muziejuje (lapkričio 7 d., 16 val.) – dvejus metus įstaigai vadovaujanti I. Vagonė prisiminė savo, kaip moksleivės, kelią dailės mokykloje, papasakojo, ką jai davė ir ką dabar ji stengiasi duoti čia ateinantiems moksleiviams.

– Dailės mokykla – neformalus ugdymas. Kaip šiais laikais mokiniai žiūri į visa tai: noriu einu, nenoriu – ne ar, visgi, požiūris yra atsakingas?

– Visaip būna. Jei neserga, tai eina sąžiningai. Būna net tokių atvejų, kad neturi įkvėpimo: nesilipdo, nesitapo, o vis tiek sėdi klasėje. Aišku, kartais matosi „draugystės“ – tu neini šiandien tai ir aš neisiu. Bet mokiniai, kurie yra aktyvūs, jie aktyvūs visur. Jų dienotvarkėje: ir muzikos mokykla, ir sportas, ir dailė. Deja, kuo toliau, tuo sunkiau būna viską susiderinti: kai užsiėmimai vienoje mokykloje vyksta tris kartus per savaitę, vaikai „nebetelpa“ dienoje ir, neretai, mūsų atsisako. Sportas ir muzika tėvams atrodo rimčiau, o čia – tik „papiešimas“ (juokiasi – aut. past.). Bet išleisdama juos aš nesakau „Atia“, visada sakau „Iki“.

– Į JC direktorės postą atėjote iš mokyklos. Sakykite, ar skiriasi mokinių elgesys, bendravimas čia, neformaliojo ugdymo užsiėmimuose, nuo to, kokie jie yra mokykloje?

– Skiriasi. Čia yra daugiau artimo santykio: jaunimo darbuotojai, mokytojai yra vaikų draugai. Kai kuriuos mokytojus vaikai vadina vardais. Vyksta kitoks kalbėjimasis, nėra tokio stipraus formalumo. Su vyresniaisiais pasikalbame ne tik apie mokslus, bet ir apie gyvenimą. Mėgstu tokį santykį, kai gali vaiką pakalbinti, pasidomėti juo. Aš direktoriauju nepilnus dvejus metus. Deja, su pirmosios mano išleisto laidos moksleiviais to glaudaus santykio pajausti nespėjau, nes atėjau sausį, o jau birželį jie išėjo. Bet su dabartiniais, kurie „auga“ kartu su manimi, mes esame gerai pažįstami. Nesu vien tik direktorė, įteikianti oficialius raštus: jau ir grauduliukas kutena, jie mane apkabina. Visai kitaip jau

– Jūs irgi baigusi dailės mokyklą: kokia buvo Jums, mokinei, ir kokia yra dabar, direktorei?

– Aš į dailės mokyklą neidavau mokytis dailės. Tai nebuvo mano prioritetas (juokiasi – aut. past.). Aš eidavau, nes čia buvo „faina chebra“ ir žinojau, kad mes „fainiai“ pasibūsim. Susirinkdavom anksčiau, nei prasidėdavo pamokos ir kartu leisdavome laiką. Prisiminus pačių pamokų struktūrą, skirtumas tikrai jaučiasi. Su Žilvinu (Ž. Vaičiūnas baigė dailės mokyklą, o dabar čia dirba mokytoju – aut. past.) kažkada kalbėjome, kad dabar – visai kitoks mokymas: mokytojai aiškina vaikams kaip, kas, kur, apie ką ir ką piešti. Pateikiamos technikos, aprašymai, paaiškinimai, viskas yra. Mūsų laikais tiek daug nebuvo. Pamenu a.a. Petrovas išvis retai būdavo pamokose. Padėtas koks natiurmortas, visi piešiam, o jis tik pereina per klasę, apžiūri visus ir beveik kiekvienam sako: blogai. Nieko neaiškina – nei kas blogai, nei kodėl blogai. Ir jei nors vienas mūsų iš jo išgirsdavo: „Normaliai“, visi subėgdavom prie jo su savo piešiniais ir klausimu: „Kas pas tave gerai ir kodėl pas mus blogai?“. Prasidėdavo savianalizė.  

– O gal tai net geresnis mokymo(si) būdas?

– Dabar kai visa tai vertinu, buvo visai įdomu. Tu gauni ne tik žinias, bet ir socializaciją, nes būni grupėje, būni bendruomenėje. Prieš tai aš lankiau muzikos mokyklą ir man netiko tas asmeninis mokytojo-mokinio santykis. Man trūko bendruomenės. Mečiau muzikos mokyklą ir pradėjau lankyti dailę. O tada galvoju: „Čia aš atsigavau“. Vedina šios minties, norėdama padaryti, kad pas mus atėję vaikai jaustųsi gerai, komfortiškai, susirastų draugų, ir atėjau vadovauti Jaunimo centrui. Kaip bebūtų, žmonės „prie meno“ yra kiek kitokie. Be jokių neigiamų konotacijų, tiesiog, jie – uždari, mažai kalba, mokyklose turi mažiau draugų. O čia jiems sudaromos visos galimybės atrasti į save panašius. Tik dar turime sugalvoti kažkokį įdomesnį būdą save pateikti. Pavyzdžiui, muzikantams yra paprasčiau:  scenoje pagrojo, padainavo, ir jau puikus koncertas. Kai mes pakviečiame į parodos atidarymą, tuoj visų veidai nutįsta (juokiasi - aut. past.)... 

– Bet muzika irgi yra menas, teatras –  menas, ir apie visus tuos žmones galima sakyti: „prie meno“.

– Taip. Bet dailininkai yra tylūs. Teatre tu eisi į sceną, turi būti žmogumi, kuris mėgsta pasirodyti/parodyti.

– Ir vis tiek įdomiai išeina: dailėje tu tapai sau vienas – stovi vienas prie molberto, jei užsiimi keramika, irgi žiedi pats sau vienas. Tai kaip atsiranda tada ta kompanija?

– Tarpusavio santykį gauni vis tiek. Bendravimą. Pavyzdžiui, mūsų mažieji, kurie ateina į pynimo būrelį, čia praleidžia daugiausiai laiko. Ir matom, kaip jiems čia gera: ateina su žaislais, su sumuštinių dėžutėmis, žaidžia namų po stalais, ant sėdmaišių dūksta. Stebėdama juos aš galvoju, kad būtent čia ir yra tai, kaip aš įsivaizdavau, jog turėtų būti – nenoriu namo. Ši mintis sukasi galvoje ir organizuojant plenerus vyresniems: bandome juos padaryti kitokius. Pamenu saviškius, kai būdavo duotos kūrybinės užduotys ir tu turi tiesiog daryti. Toliau – laisvas tavo pačios laikas. Mes darome daugiau grupinių darbų, o ir kūrybinės užduotys pateikiamos kitokio formato: tai, ko jie nedaro čia. Daug dirbame ties tuo, kad vaikai, besidomintys atskiromis disciplinomis, susibendrautų tarpusavyje.

– Ar kurdama įstaigoje namų jaukumą mėginate paneigti tą neigiamą Jaunimo centro stereotipą?

– Per visą Lietuvą užkabino tokią etiketę, nes yra įrašyta „... atskirtį patiriančiam jaunimui“. Deja, mieste atkirtį patiriantis jaunuolis yra viena ir visai kas kita yra rajone. Realiai, čia kiekvienas jaunuolis patiria atskirtį, lyginant su Vilniaus jaunimu, nes galimybės išeiti ir pasibendrauti su kitais – ribotos. Taip, tikrai gali ateiti jaunuoliai, kurie gal turi gilesnių problemų šeimoje ar su draugais. Bet tokių jaunuolių apskritai – vis daugiau ir jie lanko įvairius užsiėmimus. Jie eina į tą pačią mokyklą.... Tuo tarpu mūsų jaunimo darbuotojas prakalbina vaiką, „prajudina“, o dailės ir kiti plenerai, išvažiavimai šiame prakalbinime labai padeda. Galiu pasakyti, kad tie jaunuoliai, kurie mokykloje, klasėje sunkiai bendrauja, čia yra visai kitokie. Pamenu pirmuosius darbo mėnesius, kai atėjusi sutikau savo buvusių mokinių iš mokyklos. Pamačiau, kad jie kalba, dalyvauja, organizuoja, veda renginį, yra aktyvūs. Tada supranti, kad gal mokykloje jam kažkas nesiseka moksluose, bet vaikas nurašytas ir visame kame... Dailėje mes nesikoncentruojame į tai, kaip tau sekasi matematika. Taip, mes galime pagelbėti, jei išsikalbėsi ir pasakysi, kad tau nesiseka. Gal mes paieškosim kažkokių sprendimų. Bet mes neklausim, kiek tu gavai ir kodėl. Ir tu matai, kad tas pats žmogus čia yra visai kitoks. Pamačiau, kokia milžiniška nauda yra mūsų centro veiklos. Mokyklose socialiniai pedagogai „įkrenta“ į tą pačią sistemą: lankomumas, pažymiai, mokyklinės atsakomybės, o mūsų centre suaugusysis yra draugas.

– Ar neturėjote baimės, na, gal labiau – nerimo imdamasi šio darbo? Kodėl apskritai norėjote čia ateiti?

– Nuoširdžiai: po tų begalybės tvarkų ir pertvarkymų, dailės mokykla man atrodė atsdūrusi šešėlyje, nykstanti, tampanti tik dalele kažko kito. Kita vertus, manęs tikrai negąsdino nei darbas su jaunimu, nei ta Jaunimo centrui užklijuota neigiama etiketė... Aš neskirstau, nes etiketes mes patys vieni kitiems ir uždedam. Taip, esu sulaukusi klausimo ar tai pastabos, kaip, būdama direktore, atskirsiu Dailės mokyklą nuo Jaunimo centro... Likau nesupratusi, visų pirma, kodėl tą turėčiau daryti? Kodėl vaikai, kurie mokosi vienoje klasėje paprastoje mokykloje, neformaliame ugdyme turi būti „atrūšiuoti“? Juk ir įstaigos veikia po vienu pavadinimu. Atėjau čia, nes noriu, kad pasikeistų požiūris, kad žmonės suprastų, jog čia yra gera.  

– Ir užbaikime linksma, šventine tonacija: kokia vizija švenčiant dailės mokyklos 40-metį: prikelti, atrasti, parodyti, perdažyti..?

– Nežinau. Su pastato perdažymais greit čia viską „užgesina“ (juokiasi – aut. past.). Man vis užduoda klausimą: kiek garsių žmonių baigė šią mokyklą? Ir aš visą laiką galvoju – koks skirtumas? Aš vertinu viską ne taip: ne kiek garsių pas mus baigė, bet, apskritai, ar kiti supranta, kas čia pas mus vyksta ir kaip mes patys čia jaučiamės. Man tai yra svarbiausia. Jei vaikas dar po mūsų pasirinks savo kely kažką su daile – valio, džiaugsiuosi, nes gal mes buvom ta pagalba, kuri pastūmėjo siekti būtent šio tikslo. Bet kita pusė – jis neprivalo. Aš įsivaizduoju, kad dailė ir buvimas dailės mokykloje duoda bazinius pagrindus žmogaus vystymuisi: kaip bendrauti, kaip matyti pasaulį, moko išreikšti save. Kūrybiškumas yra viena iš TOP3 savybių darbinantis. Va čia mes ugdome kūrybiškumą, idėjų atradimą „savo galvose“ ir jų puoselėjimą. Tegul taip ir būna. Ir neskaičiuokim kiek architektų, dizainerių baigė šią mokyklą. Aš taip nematuoju, nes noriu, kad būtume ta vieta, kurioje yra „faina“. Aš ir savo strateginiame veiklos plane pasirašiau: „Erdvė saviraiškai kiekvienam“ ir mokytojui, ir jaunimo darbuotojui, ir jaunuoliui, ir mažiukui. Net ir suaugusiems kuriam programas, derinamės, ko jie norėtų, ir kviečiame prisijungti.

–Dėkoju už pokalbį ir linkiu linksmos šventės!