Keturi dešimtmečiai su Dailės mokykla – apie ką ji kalba ir ką reiškia Rokiškiui (0)

1984-ieji Rokiškiui ir rokiškėnams buvo įsimintini metai: mieste atidaryta Dailės mokykla. Per keturis dešimtmečius čia dirbę pedagogai išugdė ne vieną talentingą, puikų menininką, o bendruomenė didžiuojasi daugybe įvairiausių pasiekimų. Tačiau savo jubiliejų lapkričio 8 d. švęsianti mokykla šiandien yra šiek tiek užslėpta, pristatoma, kaip Jaunimo centro skyrius, o bendruomenė turi svajonę ateityje tapti vardine mokykla.

Idėja ir atsidavimas

Maždaug 1980-aisiais, tuometinei Švietimo ministerijai leidus, visoje Lietuvoje prie vaikų muzikos mokyklų buvo pradėti steigti dailės skyriai. Rokiškyje Dailės mokykla atsirado tik po 4-erių metų: 1984 m., o jos iniciatorius buvo Vaikų muzikos mokyklos direktorius Stasys Davydas.

Pradžioje mokykloje dirbo tik dvi dailės mokytojos: Skaistė Vaičienė ir Birutė Dudėnienė.

Pirmoji dailės skyriaus klasė glaudėsi dabartinės Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos piešimo kabinete.

Praėjus metams nuo įkūrimo (1985 m.) dailės mokytoju bei dailės skyriaus vadovu paskirtas Arūnas Augutis, o daugėjant mokinių ir užsiėmimams populiarėjant, po kurio laiko mokytojauti priimtas dar vienas pedagogas Edmundas Petrovas.

Susidarė keturios klasės, dirbančios pagal Dailės mokyklos programą, o išaugusi bendruomenė persikėlė į patalpas Šatrijos gatvėje.

Pirmoji jaunųjų dailininkų laida mokyklą baigė 1988 m.

Trejus metus, nuo 1990-ųjų, Dailės mokykla veikė kaip savarankiška įstaiga, tačiau vėliau buvo prijungta prie Rokiškio Moksleivių kūrybos ir darbo centro, kuris, 2008 m. rugsėjo 1 d. pertvarkytas į VšĮ Rokiškio jaunimo centrą. Po 12-os metų (2020 m.) VšĮ tampa biudžetine savivaldybės įstaiga.

Iš pirmų lūpų

Pirmasis naujai įsteigtos mokyklos direktorius A. Augutis ir po direktoriavimo Dailės mokyklos nepaliko. Šiandien vyras ugdo jaunuosius menininkus – yra dailės mokytojas-ekspertas.

A. Augutis prisiminė pirmąsias Dailės mokyklos gyvavimo dienas, kokių minčių ir idėjų vedini čia rinkosi žmonės.

– Teorinė ir praktinė Rokiškio dailės mokyklos atsiradimo istorija yra žinoma. Bet, manau, turėjo būti ir kažkokia idėjinė: kokia kryptimi eisite, ką duosite vaikams ir kodėl jiems to reikia...

– Mokiausi Pakruojo vidurinėje mokykloje. Dailės dalykų mokytis nebuvo kur. X ir XI klasėje mokytis piešti kas antrą sekmadienį važinėjau į Vilniaus inžinierinį statybos institutą, kur stojamiesiems rengė būsimus architektus. Keldavausi pusę penkių, kelionė į Vilnių, 7 valandos prie molberto, o tada – alkanas kaip vilkas – 22 val. grįždavau namo. Vargas, vargelis. Gal iš tų laikų atsirado noras padėti jauniems žmonėms, padėti atrasti dailės ir kūrybos pasaulį... Jau baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą papuoliau į labai geras rankas Dusetų Kazimiero Būgos vid. mokykloje, kur nuo pirmos iki vienuoliktos klasės buvo sustiprintas dailės dėstymas: dirbo nuostabūs dailės mokytojai Romualdas Pučekas ir Raimondas Gapšys. Tai, ko išmokau iš jų per 5 metus, norėjau pritaikyti savo kuriamoje Rokiškio dailės mokykloje. Pagrindiniai principai: atvira visuomenei, ieškanti naujovių, nebijanti eksperimentuoti mokykla ir, svarbiausia, kad tai būtų vieta, kur vaikai ir jaunuoliai gerai jaučiasi.

– Dažniausiai į naujoves, ypač – meno ir ypač – tuo metu, buvo žiūrima atsargiai. Kaip Rokiškis priėmė duris atvėrusią Dailės mokyklą? Ar didelis susidomėjimas ja buvo? Kokie buvo pirmieji Dailės mokyklos metai? Kuo jie pasižymėjo?

– Pradžioje, tai buvo ne dailės mokykla, o dailės skyrius prie Muzikos mokyklos. 1983 metais susitikome su Rokiškio muzikos mokyklos direktoriumi S. Davydu ir sutarėme, kad Rokiškyje reikia įkurti Dailės mokyklą. Kadangi pirmais metais man pamokų krūvio neužteko, pirmus metus naujai įkurtam dailės skyriuje dirbo mokytojos S. Vaičienė ir B. Dudėnienė., Gyventi ir dirbti į Rokiškį aš persikėliau tik po metų, 1985-aisiais. Pirmais ir antrais metais dailės skyrius net savo patalpų neturėjo... Tik palaipsniui, kai 1988 m. susirinko visos 4 dailės klasės, Dailės skyrius atsiskyrė nuo Muzikos mokyklos ir tapo Rokiškio dailės mokykla. Atskira mokymo įstaiga Dailės mokykla prabuvo iki 1993 metų, kol buvo sujungta su Moksleivių kūrybos ir darbo centru. Talentingų ir piešti norinčių vaikų Rokiškyje niekada netrūko. Nemažai dailės mokyklos mokinių pasirinko dailininko, architekto, dizainerio, dailės pedagogo, tautodailininko kelią. Nemažai iš jų gyvena Rokiškyje: Asta Keraitienė, Sigitas Daščioras, Žilvinas Vaičūnas, Dalia Varnaitė,  Vaida Matiukaitė, Jolanta Kareniauskienė, Virginija Skeirienė yra iš pirmųjų dailės mokyklos laidų.

– Ar įkūrus mokyklą nebuvo svarstoma ją pavadinti kokio nors garsaus/žymaus/ reikšmę turinčio dailininko vardu? Juk vardinės mokyklos buvo populiarios.

– Vardai suteikiami mokykloms tada, kai jos tampa ilgaamžėmis, savo tradicijas susikūrusiomis mokymo įstaigomis. Dailės mokykla kaip atskira mokymo organizacija egzistavo gana trumpai, o dabar yra  Rokiškio jaunimo centro padalinys, todėl vardo suteikimas yra problema. Gal kada nors Dailės mokyklą pavadins Raimondo Gailiūno vardu? Neabejotinai šis Dailės mokyklos mokytojas yra daugiausia pasiekęs tapybos srityje.

– Su Dailės mokykla esate jau ne vieną dešimtmetį – kada buvo sunkiausias laikas ir kuo?

– Sunkiausi laikai Dailės mokyklai buvo nepriklausomybės pradžia. Visuomet prisiminsiu ekonominę Rusijos blokadą, kai mokinių tėvai nešė į Dailės mokyklą po litrą benzino stiklainiuose, kad galėtumėm išvykti į piešimo praktiką-plenerą Salose. Visko trūko: dažų, teptukų, popieriaus, keramikos priemonių ir žaliavų. Akvarelės ir guašo važiuodavom pirkti į Daugpilį. Dirbti dailės mokytoju sunku buvo ir lito įvedimo metu. Pirmą algą 1993 m., eidamas dailės mokyklos direktoriaus pareigas, nacionaline valiuta gavau 120 litų. Kartais, už per vakarą pagamintą reklamą tuo metu gaudavai 3-4 kartus daugiau. Daugybė mano kolegų, dailės mokytojų tuo metu metė mokytojavimą, pasuko į verslus. Ne kartą apie tai pagalvodavau ir aš.

– Žiūrint šiandien į mokyklos formatą, vizijas ir išsikeltas užduotis, ar labai stipriai šie dalykai pasikeitė nuo pirmųjų?

– Keitėsi vadovai, keitėsi mokyklos adresas, mokiniai, laikmetis, bet pagrindiniai principai nesikeičia. Rokiškio dailės mokykla yra atvira visuomenei, ieškanti naujovių, nebijanti eksperimentuoti, padedanti pasirinkti veiklą ir specialybę, susijusia su daile.  Svarbiausia, kad tai yra vieta, kur vaikai ir jaunuoliai (o pastaraisiais metais ir suaugę žmonės, nes turime veiklos ir suaugusiems) gerai jaučiasi. Be to, Rokiškio dailės mokyklos misija yra ugdyti estetiškai, etiškai ir tautiškai išprususį jauną žmogų, kuris yra meno vartotojas, susipažinęs su Lietuvos ir pasaulio meno istorija ir žinantis šiuolaikinį meno kontekstą.

– Kiek stipri buvo Rokiškio dailės mokykla pirmąjį penkmetį/dešimtmetį?

– Kuo matuojamas tas stiprumas? Diplomais konkursuose, vietomis dailės olimpiadose, surengtų parodų skaičiumi? Diplomų, pagyrimo raštų, užimtų vietų nebesuskaičiuojame. Diplomus mums siuntė iš Japonijos, Lenkijos, Čekijos, Ukrainos, Latvijos, iš visokiausių respublikinių, tarptautinių konkursų ir parodų. Mano nuomone, mokykla visus 40 metų pasižymi tuo, kad nuosekliai dirba, ugdydama jaunąją kartą, kad susiformavo pastovus darbingas ir kvalifikuotas dailės pedagogų kolektyvas, kurio nariai patys yra aktyvūs menininkai, dalyvaujantys parodose ir kitokiose meninėse akcijose. Svarbiausia, kad Rokiškio dailės mokykla išugdė Lietuvai naujos menininkų kartos atstovus, kurie reiškiasi tapybos (Rūta Vadlūgaitė, Akvilė Valantinavičiūtė, Morkūnaitė Sigita, Diana Zviedrienė), skulptūros (Elinga Garuolytė), architektūros(Faustas Lasys - paminklo Tyzenhauzams Rokiškyje autorius), dizaino ir kitose srityse. 

– Dėkoju už pasidalintas mintis.

Dirbti grįžta buvę mokiniai

Garbingą jubiliejų šį rudenį mininčioje dailės mokykloje dirba ne tik nuo pirmųjų dienų su ja susiję pedagogai. Dalintis savo profesinėmis žiniomis čia grįžta ir buvę mokiniai. Vienas jų – Dailės vyresnysis mokytojas, mokyklos absolventas Ž. Vaičiūnas. Menininkas papasakojo, ką jam reiškė ir ką davė šį meno mokykla.

– Buvote šios mokyklos mokinys – kokia mokykla atrodė anuomet ir kaip ji pasikeitė per tą laiką, kol grįžote čia dirbti kaip mokytojas?

– Man mokantis dailės mokykla buvo visai kitame pastate: šalia – parkas, kieme augo kriaušės, kurias rudenį valgydavom. Į dailės mokyklą eidavom ne vien kurti, bet ir dėl ten tvyrojusios atmosferos, surastų geriausių draugų. Pastebiu, kad ir dabartinėje dailės mokykloje tęsiasi tos gero laiko praleidimo tradicijos, tik erdvė kita.

– Ar Dailės mokykla patenkino visus Jūsų, kaip mokinio, poreikius ir kokias perspektyvas šiai mokyklai matytumėte dabar, iš pedagogo pozicijos?

– Nuo mažens mėgau  piešti, todėl natūraliai užklasinei veiklai pasirinkau lankyti dailės mokyklą, o po to ir dailės studijas. Visais laikais buvo ir bus mokinių, kurie domisi menais, mėgsta piešti, tapyti, tereikia, kad ta galimybė visada egzistuotų.

– Kokius prisimenate Jums reikšmingus įvykius, susijusius su mokslo metais Dailės mokykloje?

– Visada prisimenu ne tik mokslus, bet ir šaunius draugus, gerą laiką, o ypač dailės stovyklas pavasariais, kai ne tik gamtoje piešdavom ir tapydavom, bet ir patirdavom įvairiausių nuotykių. Stovykloms pasibaigus, nesinorėdavo važiuoti į namus.

– Kodėl dėstyti dailę sugrįžote būtent į buvusią savo dailės mokyklą?

– Taip susiklostė aplinkybės: tuometinė direktorė Nijolė Gužienė pasiūlė man padirbėti dailės mokykloje, aš ir sutikau.

– Ar mokykla turėjo įtakos Jūsų specialybės pasirinkimui?

– Natūraliai nuo mažens ėjau link dailės srities, tad be jokios abejonės, mokykla ir joje įgautos žinios tik prisidėjo prie mano dabartinio kelio.

– Kokią matytumėte Rokiškio dailės mokyklą ateityje?

– Užklausiau šio klausimo klasėje piešiančių antrokų. Jie išsakė savo fantazijas: nuo skraidančio mokyklos pastato su daugybe technologijų iki šiuolaikinių gatvės menų... Mokykla nestovi vietoje, yra nuolat besikeičiantis organizmas, tokią ir matau ateityje, galbūt dar labiau besiplečiančią.

– Ačiū.

Nuotraukos: Rokiškio Jaunimo centro ir Krašto muziejaus.