Kreivas snukis veidrodžio šukėse, arba švietimo sistemos grimasos (20)

Gruodžio 8-ąją žurnalas „Reitingai“ turėjo skelbti šalies ugdymo įstaigų reitingus. Tema velniškai skaudi: mat po to prasideda „griaudžių verksmų“ sesija žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose. Skundžiamasi, kad eilinį kartą reitingai „ne tokie“: lyginamos mokyklos, kurios atsirenka mokinius, su tomis, kurios priima visus, didmiesčių mokyklos su kaimų ir miestelių, neatsižvelgiama į socioekonominį regiono ar konkrečios vietovės kontekstą. Žodžiu, kaip visada, veidrodis kaltas, kad snukis kreivas.

Šįsyk reitingų nekentėjai gali džiaugtis – veidrodį bent kuriam laikui pavyko išjungti. Mat Nacionalinė švietimo agentūra per pusę metų taip ir nesugebėjo pateikti įvairių dalykų valstybinių brandos egzaminų išlaikymo vidurkių. Todėl reitingai nebuvo sudaryti. Dideliam kai kurių mokyklų džiaugsmui. Mat visi pasirinkusieji matematikos egzaminą jį išlaikė tik septyniolikoje iš 322 abiturientus ugdžiusių mokyklų. Kai kuriose mokyklose valstybinio matematikos egzamino vidurkis – vos keliolika balų, kitaip tariant, visi abiturientai balansavo ant išlaikymo ribos. Trečdalis abiturientų šio egzamino išvis neišlaikė.

Bet verksnių tikslas pasiektas – veidrodį pavyko sudaužyti. Ką tai reiškia? Tai, kalbėkime tiesiai šviesiai, reiškia, kad švietimo sistema nemato reikalo visuomenei atsiskaityti už savo veiklos rezultatus. Kad ir kaip verktume, jog švietimas finansuojamas nepakankamai, visgi švietimui, mokslui ir sportui buvo skirta 1,6 milijardo Eur, arba 9,6 proc., ir tai buvo trečioji pagal dydį išlaidų eilutė valstybės biudžeto (įskaitant ir Sodros bei Privalomojo sveikatos draudimo pajamas) sandaroje. Daugiau lėšų buvo skirta tik socialinei apsaugai (37 proc.) bei sveikatai – 13 proc. (šaltinis: https://finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/2020%20m_%20biud%C5%BEetas%20glaustai.pdf).

Kad būtų aiškiau, kas kiek įneša į galutinį biudžeto bliūdelį, vėl gi žvilgtelkim: liūto dalį pajamų, net 47 proc., sudaro pridėtinės vertės mokestis. O dabar pasiimkite bet kurį kasos kvitą. Na ir kas ten parašyta, a? Teisingai, 21 proc. PVM. Štai mano vakarykštis apsilankymas viename iš prekybos centrų atsiėjo 72,6 Eur. Iš jų – 60 Eur už prekes, ir 12,60 Eur – PVM. Antroji pagal dydį biudžeto pajamų eilutė – 22,6 proc. – gyventojų pajamų mokestis. 18,2 proc. sudaro akcizo mokestis, kuris, aišku, arba tenka pačiam gyventojui, arba įskaičiuojamas į galutinę prekės ar paslaugos kainą. Taigi, mielieji, štai jums akivaizdus įrodymas to, ką aš daug kartų bandau išaiškinti – valstybė neturi jokių kitų pajamų, išskyrus mūsų, mokesčių mokėtojų sumokėtus pinigus.

O kai reikia atsiskaityti visuomenei, kaip naudojama beveik dešimtadalis iš mokesčių mokėtojų surinktų pinigų, tai, pasirodo, mūsų švietimo sistema – išdidus paukštelis. Kalbama apie misijas, vizijas, procesus ir prestižą, o kai reikia paaiškinti, į ką dvylika metų valstybės piliečiai investavo lėšas, tai parodyti nėra ką. Duomenų nėra, matote. Versle jei nebūtų duomenų apie suteiktas prekes ir paslaugas bei apie jų kokybę, nebūtų ir pinigų. Todėl verslas labai greitai sugeba įvertinti kokio nors reiškinio ar proceso efektyvumą.

O mes dar švietimą norime padaryti prestižiniu. Įsivaizduokite, kaip pavyktų padaryti prestižiniu prekės ženklą, kuriuo pažymėtas, pavyzdžiui, kas trečias automobilis tiesiog nevažiuoja. O kad kas trečią abiturientą į gyvenimą išleidžiame nemokantį spręsti paprasčiausių uždavinių, mums nieko tokio. Svarbu garsiau parėkti, kad trūksta pinigų. O atsiskaityti už darbo rezultatus, už ką tie pinigai mokami – špyga taukuota.

Kiek dar ruošiamės investuoti į nebeveikiančią sistemą? Kiek dar ruošiamės remti gamyklą, kurioje jau kas trečias gaminys – brokas? Spangstame apie inovacijų, aukštųjų technologijų valstybę, kai nebemokama tiesiog apskaičiuoti procentų ar išspręsti paprastučio trijų veiksmų kombinatorikos uždavinio? Kiek dar nuleisime kartelę?

Lyg tyčia, gruodžio 9-ąją, dieną po „Reitingų“ naujausio numerio pristatymo, žiniasklaidoje pasirodė Mišos Jakobo viešas laiškas Švietimo ministrei. Plačiajai visuomenei šis mielas žilagalvis senukas beveik nepažįstamas. Jis juk ne kokia „vasha“, „maša“ ar „justinka“, kurių gimtadienio dovanas, eglutes ir keksų receptus aprašinėja didieji žiniasklaidos portalai. Miša Jakobas sukūrė Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnaziją, kuri yra „etatinė“ visų įmanomų reitingų dešimtukų dalis.

Skaičiau jo laišką kelis kartus. Nuoširdžiai grožėdamasi, kaip iš teksto liejasi rašto tautos, davusios pasauliui dvi didžiąsias religijas, išmintis. Rašto ir minties kultūra, skaičiuojanti tūkstantmečius. Mokanti įžvelgti prasmę tūkstanmečių senumo pranašų tekstuose, davusi pasauliui daugybę išradėjų ir filosofų. Tuo tarpu kai mūsų tautos rašto istorija tik artėja prie 500 metų. Miša Jakobas nekalba apie mokytojo profesijos pavertimą prestižine, apie finansavimą. Jis kalba apie esmę. Švietimo turinį. „Mokytojas – šviesus žmogus ir asmenybė, kuris moka ieškoti, atrasti, degti ir uždegti. Privalome įteigti mokytojui absoliučią tiesą, kad rezultatų savo darbe jis sulauks tada ir tik tada, kai supras, jog svarbu yra ne tai, kiek pasakyta, o kaip pasakyta“, – teigia jis. Sunku nesutikti, kai inteligencija ir didžiulė vidinė kultūra skverbiasi iš kiekvienos teksto eilutės. Kai žmogus daro profesiją prestižine, o ne profesija – prestižinį žmogų. Kai filosofas kuria vertę barzdai, o ne barzda daro žmogų filosofu. Apie poną Jakobą kitaip, nei gerbiamas, sunku pasakyti.

Mandagiai ir švelniai, bet labai aiškiai šis Pedagogas įvardina tai, kas reformų metu buvo negrįžtamai pamesta. Tarp mokymo metodikų, paslaugų krepšelių ir visokių „mokymosi nesimokant“ teorijų buvo pamesta esmių esmė: mokslas ir mokymasis – tai ne pramoga, o kasdienis kruopštus ir nuoseklus darbas: „Manoma, kad mokykloje ne pamokos, o linksmi žaidimai, o loginis mąstymas jau seniai paliko mokinių protus ir išėjo pasivaikščioti po laukus. Būtina susigrąžinti. Kaip? Bus sunku ir vėl užduotis švietimo strategams. Ministre, mokytojų savišvieta, kūrybinė veikla pasiekė nulinę padalą“. Ir priduria: „Tad klausimas dabar jau politikams, visokioms daugumoms ir visokiems nacionaliniams susitarimams: kas paruoš mokytojus, kur paruošimo bazės, inventorius? Kas išmokys tuos jaunuolius dirbti ir būti rimtais mokytojais, o ne atėjus į klasę tapti pajuokos objektu, siekiančiu lengvai užsidirbti populiarumo ir vietoj Pitagoro teoremos pasakosiančiu visokius juokelius? O kokia teoremos pasaulinė reikšmė ir kur ji taikoma – paskaitysite „google“. Aha, taip ir bus. Ir prireikus suskaičiuoti, kiek gausime 2+2:2, vargu, ar sulauksime teisingo atsakymo, jei taip ir nesugebėsime įskiepyti, kad matematika yra griežtų taisyklių rinkinys“.

Ne kartą rašydama apie nuotolinį ugdymą, ne kaip apie kančią, o kaip apie galimybę, sakiau – dabar yra proga, kad geriausi šalies pedagogai būtų prieinami visiems mokiniams. Kad nuotolinis ugdymas trina konkrečios vietovės ir konkrečios pamokos laiko ribas. Malonu matyti, kad čia su ponu M. Jakobu esame bendraminčiai. Jis rašo: „Gerų mokytojų maža, štai tik čia nuotolinis mokymas privalo tarti savo žodį. O kodėl į rajonų centrus neatvykus žvaigždėms ir nepaskaičius ištiso ciklo sunkiųjų temų?“. Kita tema, kurioje nuomonės sutampa, tik aš į tai žvelgiu iš savo, kaip gabaus mokinio, o jis – tokius ugdančio pedagogo patirties, kad vienas didesnių trūkumų – sustiprintojo mokymo klasių atsisakymas. „Kiek kartų kalbėjau: kurkime regioninius internatus gabiesiems. Deja, kapų tyla ir tik dabar, tik dabar girdžiu, kad kažkas juda į priekį“, – rašo jis.

Laiške paliečiamas ir mokinio teisių bei pareigų disbalansas. „Pamokoje reikia sunkiai dirbti ir mokiniams taip pat. Kas nenori dirbti, kas trukdo mokytojui įgyvendinti pamokos tikslus, akiplėšiškai trukdo kitiems, yra drąsiai paprašomas palikti patalpas, kuriose dirbama ir ruošiamasi šviesiam rytojui. Griežtai, be išlygų, be teisės skųstis įtakingam tėvui arba isteriškai mamytei. Mokytoja pamokoje ne bubena, dirba sunkiai ir taip, kad išėję jos vaikai netartų tos siaubingos išvados „NIEKO NESUPRANTU“.

Sveikos švietimo sistemos koncentratas yra šis laiško sakinys: „Tik jaunoji karta yra mūsų šalies ateitis, o gerovės valstybės pagrindas, deja, kad ir kas bandytų man oponuoti, lieka išsilavinimas“.

Tai kodėl daroma atvirkščiai? Nes popierinė socialinė integracija, paukščiukai popierėliuose yra svarbiau už tuos, kuriems sistema turi dirbti. O ką gauname, kam rūpi? Kad išleidžiame į gyvenimą žmones, gyvenančius pagal principą: „kam tos knigos givianimas išmokis“. Kad tokie „givianimo išmokiti“ ateina į mūsų valstybės gyvenimą. Kai herojai yra „vashos“ ir „lietuviškosios Kim Kardašjan“, kurių, vienintelis, dovanokite, nuopelnas visuomenei, kad užpakalis didesnis nei mazo durelės. Su visa pagarba mazo durelėms. Prisigyvenom tiek, kad diplomatinėje tarnyboje, kuri visame pasaulyje laikoma viena prestižiškiausių veiklos sričių, kurioje išsilavinimas, kultūra ir reputacija yra viskas, dirbo žmogus, neturintis aukštojo išsilavinimo. Užsienio reikalų ministerijai buvo gerai, žmogus būtų dar dirbęs ir dirbęs, jei velnias nebūtų jo pakusęs pereiti į Krašto apsaugos ministeriją dirbti viceministru. Tiems „saldofonams“, kurių visi, pradedant leitenantais, turi aukštąjį išsilavinimą, stažavęsi daugelyje užsienio šalių, matote, beraštis viceministras netiko.

Kokį signalą siunčiame mūsų jaunimui tokiomis „vashų“, „agnių“ ir viceministrų istorijomis? Kad mokytis nereikia. Svarbu būti „prie chebros“, ir tavo gyvenimas bus čiki. O jaunimas ir tiki. Nes juos taip išmokė.

Norite pasižiūrėti, kas mus pakeis? Štai žinomas vlogeris Skirmantas Malinauskas neseniai pasidalino vieno paauglių pamėgto vlogerio jaunuolio (vardo neminėsiu, nes šlamšto reklamuoti nesinori) nufilmuotais vaizdeliais. Tai štai, mieli savaičių be patyčių, savaičių „Ne – patyčioms“ ir kitų vajų organizatoriai, būkite mieli, pasižiūrėkite, kokie yra jūsų darbo vaisiai. Visu gražumu.

Suaugęs žmogus atvirai tyčiojasi iš kažkokios mergaitės (gal ir labai negudri ta mergaitė, bet čia jau kitas klausimas), lenda į jos asmeninį gyvenimą (nagrinėja pletkų lygio nesutarimus su drauge, močiute, kačiuko įsigijimo ir dovanojimo istoriją), tyčiojasi iš tos mergaitės tokiomis frazėmis, kuriose ji paverčiama seksualinių „svajų“ (ačiū, kad bent veiksmais nepademonstravo) objektu. Ir normaliam, sveiko proto suaugusiam žmogui, dovanokit, bežiūrint į tai vemti norisi. Ir šita nesąmonė sulaukė... tadadam, 101 tūkst. peržiūrų. Spėkite, kas žiūri tokias ašaringas vaikučių „razborkes“? Paaugliukai. Ir jiems gerai.

Tai va – tas jaunuolis, kuriame nerasta nei išsilavinimo, nei kultūros, nei smegenų, yra mūsų švietimo sistemos produktas. Ir tie, kurie jį žiūri, yra tokie pat švietimo sistemos produktai. Palyginkite to jaunuolio žodyną, kalbos kultūrą, išsilavinimą su pono Mišos Jakobo. Ir suprasite, kokį „evoliucijos“ kelią mūsų švietimo sistema nuėjo. Ir gal jau laikas sukti ienas atgal? Kol nemokyti diplomatai, nepraustaburniai „influenseriai“ ir tiesiog „givianimo išmokiti“ netapo mūsų visuomenės dauguma? Ar ir toliau investuodami į švietimo sistemą kone dešimt procentų visų sumokėtų mokesčių, gausime tik tokius, atleiskite, „produktus“? Nes jei neklausysime Mišos Jakobo, ir į jį panašių, senatvėje teks klausyti va tokių vlogerių. Tad ką renkamės?