Lėlės kvietė jaunuosius rokiškėnus pažinti negalią ir priimti kitokius (foto) (0)

Rokiškyje įgyvendintas unikalus projektas, turbūt vienintelis toks šalyje, kurio metu dvi savaites keturios lėlės, turinčios negalios požymių, mokėsi kartu su jaunaisiais rokiškėnais. Meno projektas atskleidė, kad vaikai yra empatiški ir draugiški tiems, kurie yra kitokie: turi negalią, kitą odos spalvą, netekę namų ar nemoka lietuvių kalbos. 

Socialinio meno projektą vaikams „Mielas naujokas“ įgyvendino Irena Matelienė, su kuria šįkart kalbamės ne kaip su Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros ir komunikacijos skyriaus vedėja, bet kaip su lėlių teatro laboratorijos, skirtos diskutuoti apie negalios reiškinį pradinės mokyklos bendruomenėje, sumanytoja.

Atėjo iš JAV

– Kaip gimė šis projektas?

– Pradžia buvo 2021-ųjų ruduo, kai laimėjau stažuotę JAV, tačiau dėl Covid-19 pandemijos ji vyko nuotoliniu būdu, nors buvo galimybė visą mėnesį tos šalies kultūrinį grožį pamatyti ir su juo susipažinti gyvai. Tiesą sakant, dėl tokios permainos nusivilti neteko, nes amerikiečiai labai puikiai mums surengė stažuotę per atstumą ir sugebėjo pristatyti savo įstaigas, jų veiklas. Nuotoliniu būdu keliavome per Ameriką.

Stažuotė  „Socialinių pokyčių skatinimas per meną“ atskleidė  kaip menas ir kultūra gali pristatyti jautrias socialines temas, greičiau rasti atgarsį visuomenėje nei tiesiog kalbėjimas tomis temomis.

JAV nėra valstybinio kultūros finansavimo atitikmens, kaip pas mus. Ten tikras nevyriausybinių organizacijų ir laisvųjų menininkų knibždėlynas ir jiems išgyventi nėra lengva. Lėšas „gauna“  idėjos,  o kai kurios kultūros organizacijos išsilaiko iš privačių rėmėjų ar organizacijų-donorių, su kuriomis ilgus metus bendradarbiauja.

– Kodėl savo projektą pasirinkote, kaip lėlių teatro laboratoriją?

– Nuotoliniu būdu lankėmės Floridoje pas lėlininkus, kurie pasakojo apie savo spektaklius. Juos užsako įvairios organizacijos, kad lėlės neštų konkrečią žinią. Vienas iš tokių spektaklių, skirtų paaugliams, buvo apie priekabiavimą. Per lėlių teatrą ši problema, kartu dirbant ir psichologams, buvo pristatoma mokyklose.

Matėme ir kitą labai gražų pavyzdį, kai amerikiečiai lėlininkai spektaklyje rodė ežero dugną, su jame esančiomis didžiulėmis žuvimis. Vaidinimas skirtas ekologijai, šiukšlinimui, jame demonstruojama, kaip gamta ir žuvys kenčia dėl mūsų taršos. Tokie vaizdai vaikams padaro daug didesnį poveikį, negu įprastas paaiškinimas apie tam tikrą problemą.

Tada pamačiau vieną nuotrauką, o joje lėlę, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje. Teatro vadovei uždaviau klausimą, kaip į tokią lėlę reagavo vaikai. Pasirodo, reakcija buvo išskirtinė:  vaikai šią lėlę kalbino daugiau nei kitas, klausinėjo jos apie savijautą, siūlė pagalbą. 

Po šių nuotolinių mokymų gavome pasiūlymus pretenduoti į stipendiją kūrybinei idėjai įgyvendinti. Teikiau dvi idėjas, laimėjo ši. Projektą vykdau kartu su tarptautinės globalios lyderystės centru „Meridian International Center“ bei JAV valstybės departamento švietimo ir kultūros reikalų biuru Vašingtone.

Prieš atiduodama paraišką, kalbinau Rokiškio lopšelio-darželio „Pumpurėlis“ direktorę Skirmantę Krasauskaitę, „ČIZ“ lėlininkes, Švietimo ir sporto skyriaus kolegas. Buvo truputį neramu, ar Rokiškyje toks bandymas pavyks, ar mus apskritai įsileis į pamokas. Tada sužinojau apie artėjantį įtraukųjį ugdymą, kai 2024-aisiais neliks specialiųjų mokyklų neįgaliems vaikučiams ir pagalvojau – jei klasėje dar niekada nesimokė neįgalus vaikas, tegul ten pirmiau nueina lėlė. Juk ji gali priimti bet kokią reakciją, jai nebus skaudu. 

Scenarijaus nebuvo

– Ko tikėjotės pasiekti šiuo projektu?

– Tiesą sakant, mano tikslas nebuvo nei parodyti kažką stebuklingai naujo, nei kažką vertinti. Man tik rūpėjo, kad žmonės pasikalbėtų apie negalią. Juk vaikas, grįžęs iš mokyklos, užsimins apie keistą lėlę vežimėlyje ar uždengta akimi, ar su keistu prietaisu prie ausies. Truputį vyliausi, kad ir mokytojai šitaip atnaujins žinias. Juos iš anksto perspėjau, kad lėlė ne šiaip sėdės – ji irgi mokysis, tik jos gebėjimai atlikti mokytojo užduotis bus riboti dėl klausos, regėjimo, judėjimo ar elgesio. Nebuvome įkyrūs ir mokytojai galėjo vesti įprastas pamokas, bet taip gera buvo matyti, kad dauguma kruopščiai ruošėsi, kūrė užduotis, net papildomai skaitė.

– Kas gamino lėles ir kaip pavyko rasti aktores?

– Bajorų lėlių teatro „ČIZ“ aktorės sutiko nežinodamos, kur veliasi (šypsosi). Kol Rimantas Jacunskas iš Birštono gamino lėles, mes tardavomės, kaip dirbsime. Kartą manęs paklausė: „Irena, ar tu parašysi scenarijų?“. Teko prisipažinti, kad nebus jokio scenarijaus, bus „gyva“ improvizacija pamokose. Iki pat pirmo pasirodymo jaudinomės visos ir patyrusios lėlininkės ne mažiau už mane, niekada to nedariusią.

Turėjome išstudijuoti ne tik kiekvienai negaliai būdingą elgesį, bet ir kartu dirbančio mokytojo padėjėjo veiklą. Juk ruošėmės atlikti du vaidmenis: neįgalaus mokinuko ir jį lydinčio žmogaus. Čia itin naudingi buvo susitikimai su Rokiškio rajono savivaldybės pedagoginės-psichologinės grupės specialistėmis Gitana Soltaniene ir Janina Večorskiene. Šios moterys davė patarimų, kurių neperskaitysi niekur.

– Papasakokite apie lėles.

– Specialiai šiam projektui buvo pagamintos 120-130 cm dydžio lėlės su keturiais dažnai pasitaikančiais negalios tipais: silpnaregyste, klausos sutrikimu, kūno dalies paralyžiumi ir autizmu. Taip pat įvedėme kitą rasę, tautybę ir kalbą. Viena lėlė yra Pabėgėlių šeimos iš Sirijos, Damasko miesto vaikas, tamsios odos spalvos, menkai suprantantis lietuvių kalbą. Šią charakteristiką savo lėlei Hasanui parinkau ne šiaip sau. Tuo noriu pasakyti, kad visi karo pabėgėliai yra verti vienodo mūsų dėmesio ir šilumos.  

Lėlės – du berniukai ir dvi mergaitės –  dalyvavo įprastose pamokose, lyg būtų trumpam į klasę užsukę naujokai, kuriems tėveliai ieško naujos mokyklos.

Lėles prižiūrėjo ir jų padėjėjų vaidmenis atliko Rokiškio kultūros centro Bajorų lėlių teatro „ČIZ“ aktorės Nijolė Čirūnienė, Dalia Ziemelienė, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos bibliotekininkė Nadiežda Ivanova ir aš pati.

Draugystė ir noras padėti

– Ar mokiniai žinodavo, kad tądien sulauks tokių ypatingų svečių?

– Ne. Apie tai žinodavo tik mokyklos administracija ir mokytojai, kurių klasėse lankydavomės.

Prieš atvykstant į klasę, perduodavome mokytojui naujoko gyvenimo aprašymą, iš kurio pedagogai susipažindavo su negalios tipu ir turėdavo galimybę pritaikyti užduotis. Apie negalią neužsimindavome sąmoningai, laukdami vaikų reakcijos į matomus požymius.

– Kaip vaikai priėmė jūsų globotinius?

– Labai gerai, vaikai buvo draugiški, nuoširdūs ir atviri, greitai užsimezgė emocinis ryšys. Smagu buvo stebėti, kaip vaikai įsitraukia: ima angliškai kalbinti sirų kilmės neprigirdintį Hasaną, aiškiai ir garsiai tardami žodžius; kaip silpnaregei Smiltei patraukia iš kelio baldus arba dainuoja tyliau, kad autizmo sutrikimą turinti Mėja nesijaudintų. Viena jautriausių akimirkų buvo per tikybos pamoką, kai vaikai palikėjo, kad paralyžiuoto Beno niekas nenuskriaustų ir jis pasveiktų.

– Ar mokiniai jūsų lėlėms, o galbūt ir jums uždavė tiesmukų klausimų apie negalią?

– Tokių nebuvo, nes vaikai lėles ir jų negalias priėmė labai natūraliai. Viena mokytoja pasakė, kad nėra mačiusi tokių gerų ir nuoširdžių savo auklėtinių, jie parodė geriausias savo savybes tikėdamiesi, jog naujokas pasiliks.  Kai kuriose klasėse gavome atminimo atvirukų. Juose – linkėjimai pasveikti. Iš to darau išvadą, kad vaikai negalią tikrai pastebi, tačiau ją priima kaip savaime suprantamą draugo savybę ir tai anaiptol netrukdo draugystei.

Toliau gyvens Bajoruose

– Kiek rajono mokyklų aplankėte? Kaip viskas jose vykdavo?

– Lankėmės pradinėse klasėse šešiose Rokiškio rajono ugdymo įstaigose: Rokiškio Senamiesčio ir Juozo Tūbelio progimnazijose, mokykloje-darželyje „Ąžuoliukas“, taip pat Kamajų A. Strazdo, Obelių ir Pandėlio gimnazijose. Dalyvaudavome dviejose pamokose, taip pat susitikdavome su mokiniais per pertrauką.

– Koks tolimesnis šių lėlių likimas?

– Visos keturios lėlės pasiliko Rokiškyje, tiksliau, jų „tėveliai“ pasirinko Bajorų gyvenvietę. Smiltei, Mėjai, Benui ir Hasanui paskirtas namų mokymas čia esančiuose Lėlių namuose. Pas lėles važinės mokytojai ir mokys jas ten, o vaikai galės atvykti į svečius.

– Ar įvyko tai, ko tikėjotės iš projekto?

– Taip. Daugiau, nei tikėjausi. Mačiau susimąsčiusius mokytojus ir mokyklos administraciją, ypač, kai Beno vežimėlis neturėdavo galimybės pravažiuoti ar kilti laiptais. Tūkstantąjį kartą susižavėjau didelėmis vaikų širdelėmis. Jų tolerancija – begalinė. Atrodo, į savo klasę jie priimtų bet ką – lėlę, robotą, šuniuką. Daug svarbiau, ar naujokas draugiškai elgiasi. Ankstyvasis mokyklinis amžius yra geriausia dirva ugdyti toleranciją. Esu įsitikinusi, kad pradinių klasių mokytojo vaidmuo ateities visuomenės gerovei yra lemiamas, todėl kultūra ir menas privalo būti jam uolūs pagalbininkai, įsiklausyti ir, nebijau to žodžio – pasitarnauti. Dauguma autorių intuityviai renkasi tokius pat tikslus, kaip ir mokytojai, bet vis dar pasitaiko matyti scenoje „kvailiojimo vardan kvailiojimo“ spektaklius. Deja, niekur jie nedings, gal tik sumažės tokių.

Norėjo, kad pasiliktų

Projekte dalyvavo ir savo atsiliepimais po lėlių viešnagės sutiko pasidalinti Obelių gimnazijos mokytojos Rūta Daumantienė, Ina Bieliūnienė, Neringa Baranauskienė ir Gita Kolosovienė.

Pirmos klasės mokytoja R. Daumantienė pasakojo: „Pirmokų klasėje svečiavosi naujokė Mėja. Lietuvių kalbos pamokoje Mėja kartu su klasės draugais mokėsi tarti ir rašyti raidę Ė ir ė, atliko žodžių garsinės analizės užduotėles. Pertraukos metu pirmokai žaidė ,,Klausimų – atsakymų“ žaidimą. Vaikams buvo smagu sužinoti, kiek daug bendrų dalykų ir pomėgių juos sieja su nauja klasės drauge. Dailės ir technologijų pamokoje pirmokai kartu su Mėja daug ir stropiai dirbo, vieni kitiems padėjo. Jie piešė, kirpo, lankstė, klijavo ir kūrė musmirytės aplikaciją. Baigę darbą vaikai surengė parodėlę. Visi džiaugėsi savo spalvingais kūrybiniais darbeliais. Pirmokams patiko nauja klasės draugė. Vaikai norėjo, kad Mėja pasiliktų jų klasėje ilgesniam laikui. Šiltai ir nuoširdžiai su ja bendravo, kvietė apsilankyti ir kitą kartą.“

Antrokų mokytoja I. Bieliūnienė sakė: „Spalio 4 dieną, prasidėjus antrai pamokai, į klasę pasibeldė ir įžengė mokyklos direktorė Neringa Ragelienė, kuri pristatė naujokę Smiltę ir jos padėjėją Nadieždą Ivanovą. Smiltė atvyko iš Biržų miesto. Mergaitė prastai mato, jos abi akytės žvairuoja. Nešioja akinius. Pamokų metu naudojo paaukštinimą vadovėliui ir padidinamą stiklą. Mokytoja paruošė užduotis, kurios buvo padidintos. Kai kurie mokiniai pageidavo tokių pat padidintų užduočių. Pertraukos metu mokiniai apsupo Smiltę ir uždavė klausimų. Pasibaigus trims pamokoms mokinė atsisveikino ir išvyko“.

Trečiokų mokytoja N. Baranauskienė kalbėjo: „Trečiokus aplankė naujokas-lėlė, Benas ir padėjėja Nijolė. Jis paralyžiuotas, visai negali valdyti kojų, silpnai valdo kairiąją ranką. Mokiniai su naujoku noriai dalijosi vadovėliais, dauguma pageidavo kartu sėdėti. Per pertrauką vaikai Beno padėjėjos klausinėjo apie berniuko pomėgius, jo negalią. Nors tai buvo tik lėlė, mokiniai priėmė žaidimo taisykles ir elgėsi labai gražiai.“

4 klasė mokytoja G. Kolosovienė pasakojo: „Į ketvirtą klasę atvyko sirų kilmės berniukas Hasan ir jo padėjėja Irena. Apie naujoką ketvirtokai nieko nežinojo, todėl labai nustebo, kai į klasę įėjo Hasan. Nors jis savo išvaizda labai skyrėsi nuo bendraklasių, vaikai jį mielai priėmė. Per pertrauką jie stengėsi su juo bendrauti anglų kalba, nes naujasis draugas dar tik truputį moka kalbėti lietuviškai. Vienas mokinys pasisiūlė per pamoką sėdėti su Hasan ir net susitarė toliau bendrauti elektroniniais laiškais.“

Tekste panaudotos I. Matelienės asmeninio archyvo ir Obelių gimnazijos nuotraukos.