„Misija Sibiras ‘17”: kapinėse – karvės ir ožkos, o tremtinių lūpose – lietuviški žodžiai (FOTO) (0)

 “Misija Sibiras” tai jau dvyliktus metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į Sibirą. Ekspedicijos tikslas ne tik sutvarkyti lietuvių kapavietes, trėmimų vietas, bet ir bendrauti su Sibire tebegyvenančiais tautiečiais ir taip skatinti žmones domėtis Lietuvos istorija.

Dalyvių atranka ir bandomasis žygis

Projekto atranka prasideda nuo registracijos anketos, kurią gali užpildyti kiekvienas norintysis. Anketoje klausimai apie veiklą jaunimo organizacijose, pomėgius, fizinį aktyvumą, pilietiškumą, motyvaciją. Apie 70 anketą pildžiusiųjų patenka į antrąjį etapą – 50 km bandomąjį žygį, kurio maršrutu bandoma atkurti sąlygas, kurios laukia nuvykus į Sibirą. Po žygio suformuojama galutinė komanda, kuri iki pat išvykimo ruošiasi ekspedicijai – mokosi kryždirbystės amato, kad galėtų atstatyti kryžius ant amžino poilsio atgulusių lietuvių kapų esančių sibire, susitinka su grįžusiais tremtiniais, kad galėtų atsekti lietuvių kapavietes. Atėjus liepos 17 (Pasaulio lietuvių vienybės dienai) ekspedicijos komanda keliauja į dvi savaites truksiančią ekspediciją.

Lietuvių kapinėse ne tik nuvirtę kryžiai, bet ir karvės, ir ožkos

Į Rokiškio Juozo Keliuočio viešąją biblioteką atvykęs Misija Sibiras ’17 dalyvis Laimis Kasperavičius papasakojo apie ekspedicijoje atliktus darbus.

Misija Sibiras ’17 ekspedicijos metu dalyviai vyko į dvylika kartų už Lietuvą didesnę Irkutsko sritį, kurioje jaunuoliai sutvarkė 9 kapavietes, esančias Gadalėjaus, Tulūno, Javdokimovo, Algatujaus, Soloncų, Kamenkos, Bogotyriaus, Porogo bei Viesiolyj kaimuose, ir savo rankomis pasatė 9 kryžius, naudodamiesi iš Lietuvos atsivežtais įrankiais. “Turbūt didžiausias šokas ištiko atvykus į pirmąjį, Gadalėjaus kaimą – kapinėse buvo ne tik išvirtusios tvorelės bei kryžiai, tačiau pačiose kapinėse ganėsi karvės ir ožkos, kurios dar ir ragus į kryžius pagalasdavo, – pirmųjų akimirkų įspūdžius pasakojo dalyvis, - Kapinėse pastatėme tris naujus kryžius, kuriuose iškalėme saulės ženklą bei lenteles su ekspedicijos dalyvių vardais ir užrašu, jog tai lietuvių amžino poilso vieta, giedojome lietuviška giesmę. Džiaugėmės, kad užtrukome tik pusdienį, nes buvo manyta, kad laiko reikės dvigubai daugiau,”. Pasakotojo teigimu, iki kaikurių kapaviečių tekdavo bristi per gilias pelkes, plaukti upėmis, o iki kitų – užtekdavo apeiti kelią užstojusią kalvą. “Nuvykus į trečias kapines Javdokimove, nustebino tai, kad šalia lietuvių kapų radome ir latvių bei ukrainiečių kapų, kuriuos, žinoma, taip pat sutvarkėme,” – nuostabos dėl to, jog ukrainiečiai buvo laidojami kartu su lietuviais, neslėpė ekspedicijos dalyvis.

Ketvirtoji vieta – Algatujis. Nuvykę į vietą ekspedicijos dalyviai rado jau išnykusią lietuvių gyvenvietę, tad rasti kapines – buvo didelis iššūkis. „Dažnai lietuviai būdavo ištremti į niekur, kur turėdavo patys įkurti gyvenvietes, – kalbėjo ekspedicijos dalyvis Laimis, - Nors kapines buvo atrasti tikrai sunku, tačiau jas sutvarkius ir pastačius kryžius norėjome ten pasilikti, nenorėjome niekur eiti. Galbūt tas geras jausmas, o gal graži vieta nenorėjo mūsų paleisti,“.

„Žygiuojant į vienas kapines sustojo sunkvežimis. Vairuotojas sušuko, kad gali visus pavežti iki ten, kur mums reikia. Nors iki pat kapinių davažiuoti nepavyko, vairotojo pagalba daug greičiau įveikėme didelę kelio atkarpą ir sutaupėme daug jėgų,“ – prisiminimais dalinosi L. Kasperavičius.

Pvydėdavo lietuvių vestuvių ir gyrė sūdytus lašinius

Misija Sibiras ekspedicijos tikslas ne tik tvarkyti amžino poilsio atgulusių lietuvių kapus, bet ir aplankyti ten likusius tremtinius, jų šeimas. „Išsiskyrę su komanda žygiavome apie 70 kilometrų, kad užbaigtume tvarkyti likusius kapus ir susitiktume su tremtiniais. Kad susitiktume su lietuvių tremtine teko eiti bekelėmis, pievomis, bristi vandeniu. Prieš išsiskiriant turėjome apmokymus, kaip elgtis sutikus mešką, - įspūdžiais dalijosi Laimis, – Tačiau padarėme didelę klaidą – nusprendėme nesinešti daug vandens, nes galvojome, kad pakeliui jo bus apstu. Deja, klydome – mūsų kelyje pasitaikė tik nešvarios užės ir pelkės,”. Galiausiai pasiekę vietovę, kurioje gyvena tremtinė Albina, kuri grupę pasitiko lietuvišku pasisveikinimu, grupė susipažino su jos 55 metų sūnumi, kuris vis dar atsimena ir papročius, ir net dainas įstrigusias iš vaikystės. „Labai malonu buvo klausytis lietuviškų dainų iš Albinos sūnaus, nors žinojome, kad jis nė nesupranta, ką dainuoja, – sakė ekspedicijos dalyvis, - Kita grupės dalis vyko į Soloncy. Gaila, tačiau jiems sekėsi ne kaip – nors kapus rado, deja, nerado kryžiaus, ir suprato, kad mūsų tautiečio kapo vietoje palaidotas kitas žmogus, tad, deja, kryžiaus čia statyti grupė nebegalėjo,“. Nepavykus sutvarkyti šių kapinių, ekspedicijos dalyviai iš vietinio gyventojo gavo informaciją apie kitas kapines, kurios buvo viena gražiausių ekspedicijos vietų: „Kokią neįtikėtiną vietą amžinam poilsiui atrado lietuviai“ – sakė dalyviai.

Visa grupė vėl susijungė Porogo gyvenvietėje, kurios gyventojai dalijosi prisiminimais apie čia gyvenusius lietuvius. „Pasakojo, kad lietuviai dirbdami visuomet dainuodavo, o keikdavosi – tik rusiškai, kad Dievas negirdėtų. Sakė, kad visi labai pavydėdavo tų tradicinių lietuviškų vestuvių, kurias stebėdavo ir per tvoras persisvėrę, – Porogo gyventojų prisiminimais dalijosi Laimis, – kitur sutikti tremtiniai, jų šeimos nariai nors lietuviškai nebekalbėjo, tačiau apie lietuvius atsiliepė tik gerais žodžiais, gyrė jų išmanymą sūdant lašinisu ir marinuojant daržoves,“.

Daržovės – didelė prabanga

Pasakodamas apie mitybą ekspedicijos metu, pasakotojo veide nebebuvo plačios šypsenos: „Mūsų maistas buvo grikiai, makaronai ir ryžiai su prieskoniais, kurie apgaudavo skrandį. Užsidedi vištienos prieskonnių – įsivaizduoji, kad valgai vištieną. Kadangi vietinėse parduotuvėse kitokių daržovų nei bulvės rasti buvo itin sunku, vieną vieintelį kartą valgėme daržovių sriubą virtą ant laužo,“.

Kryždirbystės menas

Ekspedicijos dalyviai visus kryždirbystei reikalingus įrankius gabenosi iš Lietuvos, o medieną stengėsi gauti iš vietinių lentpjūvių. „Kryžius statėme iš maumedžio medienos, nes ji stipri, ilgaamžė. Ekspedicijos vadovas iš anksto domėdavosi, ar bus galima įsigyti medienos. Jei nepavykdavo – kirsti medžius tekdavo su mažais kirvukais, – kalbėjo Laimis, –  Visuomet medieną pirkdavome iš lentpjūvių, tačiau vieną kartą jos gavome nemokamai: lentpjūvės darbuotojas paklausė, kodėl mes statome kryžius, ar čia palaidota mūsų šeima. Tačiau mums atsakius, kad mes šių žmonių nepažįstame, tiesiog jie yra mūsų tautiečiai – nustebęs darbuotojas medieną mums atidavė nemokamai,“.

„Nors sako, kad šis jaunimas yra nepilietiškas, aš manau, kad su jaunimu viskas yra gerai, kad jaunimas yra pilietiškas. Kai siekiam naudos ne sau, o svetimam, draugui, pažįstamam – tai ir yra pilietiškumas. Linkiu visiems tokiems būti,“ – pristatymą užbaigė L. Kasperavičius.