Diana Meškauskienė: Ar tikrai mokslo metų ilginimas dabar prasmingas? (7)

Viena švietimo ministrė „reformavo“ švietimo sistemą per judriąsias pertraukas, kita pailgino mokslo metus... Ir daug tuščiažodžiavimo apie švietimo sistemos kaitą. Švietimo ministrės labiau turėtų įsiklausyti į moksleivių, mokytojų, tėvų nuomonę, kurie metai metus dalyvauja ugdymo procese ir turi praktikos, patirties kas ir kaip vyksta toje sistemoje.

Dauguma sakė, kad ilginti mokslo metų nereikia kol nesutvarkyta dar daug dalykų, nes toks mokslo metų pailginimas kaip šiemet, neatlaiko jokios kritikos. Visiškas fiasko, visiškas nulis, visiškas ugdymo proceso imitavimas. Tik didžiausi pataikūnai gali sakyti, kad tai tikrai naudinga. O realybėje, tai visiškas chaosas mokyklose: rimtas darbas baigiasi gegužės pabaigoje, vėliau jau egzaminai vyksta ne tik dvyliktokams, bet ir dešimtokams, mokytojai dalyvauja vykdymo ir vertinimo komisijose ir tie patys mokytojai veda pamokas, taiso darbus, tad prasideda tvarkaraščio kaitaliojimas, egzaminams nešiojami suolai tai į salę, tai vėl į klases, kas vyksta į žygius, kas kitomis veiklomis užsiima. Dalis mokinių negali ar nenori vykti, tai tie lieka keli pamokose, o kokios pamokos jei dalis ir mokytojų išvykę, o penki, trys ar septyni iš beveik trisdešimties sėdi klasėje.

Čia aišku žinau ką galima atsakyti: mokytojai turi būti kūrybiški ar inovatyvūs, kad sudomintų ir užimtų tuos kelis mokinius, bet dažnai būna, kad į pamokų pabaigą ir tų nebelieka. Žodžiu ta savaitė jokios naudos, o ministrė gali „girdėti ar matyti“ kokios įvairios veiklos vyksta visur ir kaip labai „naudinga“ buvo pratęsti mokslo metus. Juk svarbiau manau kokybė, o ne kiekybė. O ją pasiekti tikrai reikia pertvarkos ne tik programose, egzaminuose, o ir mokinių atsakomybė turi būti, motyvacija turėtų atsirasti. Tą pirmiausia reikia sutvarkyti, nes dabar visi labai mėgsta lyginti, analizuoti tai egzaminų rezultatus, tai įvairius standartizuotų testų rezultatus, tai pagrindinio ugdymo patikrinimo rezultatus. O ar pasidomi su kokia motyvacija mokiniai juos laikė? Kokia atsakomybė mokiniams, jeigu jų neišlaikė, ar gavo labai prastus rezultatus? Jokios.

Mokiniai protingi, nes žino, kad visi bus vis tiek priimti į gimnaziją, nes kitokių vidurinių mokyklų neliko, o rajonuose jokios atrankos nėra. Ar tie vertintojai ir reitingų sudarinėtojai pasidomėjo mokinių motyvacija einant į tokius patikrinimus, juk ne paslaptis, kad dauguma ateina tik „užsiregistruoti“ kad buvo ir jau nepraėjus nė pusvalandžiui išeina sakydami, kad tingėjau sėdėti, galvoti, laiko gaišti nenorėjau.

O mes labai rimtais veidais vertiname, analizuojame, nustatinėjame priežastis ir stebimės kodėl metai iš metų ne tik negerėja rezultatai, o jie tik prastėja. Laikas rimtai pagalvoti , kas čia vyksta, juk iš esmės jauni žmonės tikrai ne kvailesni darosi, bet gal mes suaugusieji ne taip kažką darome! Dažnai aš kaip pavyzdį pateikiu vairuotojo pažymėjimo įsigijimą, ten irgi laiko jaunuoliai egzaminus ir visi išsilaiko, o mokykloje paprastos užduoties atseit neįveikia. Taigi akivaizdu, kad problemos kitur. Tai jau tikrai ne dėl mokslo metų Lietuvoje trumpumo.

Norint efektyviau mokyti, pirmiausia reikia peržiūrėti programas, jas siaurinti ir susitarti ko mes siekiame: ar mūsų tikslas, kaip dabar „prikimšti“ visko mokinius ir kad kuo aukštesnius balus gautų iš egzamino, kuris beje ir yra pagrindinis dvylikos metų sėdėjimo mokykloje vaisius, ar ugdyti visapusišką, kritiškai mąstančią, mokančią rinkti ir atsirinkti informaciją, kūrybišką , atsakingą asmenybę? Dabar galioja tik pirmas variantas, nes visur dar priima ne konkretų žmogų, o jo balus.

Didžiausias nuopelnas mokyklai, mokytojui, kad kuo daugiau šimtukų gauna, net reitinguojant mokyklas, tai vienas svaresnių kriterijų. O dažnai tas šimtukininkas iš kitų dėstomų dalykų net elementariausio supratimo neturi, o argumentas mokinių paprastas – aš to dalyko egzamino nelaikau, tai man visai nesvarbu.

Ir baigia „vidurinio mokslo“ programą mokydamasis egzaminui keturis ar penkis dalykus, nes kitos pamokos nesvarbios ar nereikalingos, nei vidurkis svarbus, nei dalyko pažymiai. Ir tada prasideda gyvenimas – labai platus dalyvavimo spektras ir visko daug. Tik klausimas, ar bent truputį mes prisidedam prie asmenybės ugdymo, ar padedam pasiruošti gyvenimui ar dirbam tik „Dievui“ egzaminui ir rezultatams, kurie, deja, negerėja?

(Pasisakiusiojo kalba netaisyta).

"Rokiškio Sirena" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje "tribūna" galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis