Justina Daščioraitė: kad tik tiek bėdų tebūtų arba žmonės - W A K E UP! (8)

Tikriausiai šitas virusas sujaukė kiekvieno žemės gyventojo planus. Vieni buvo nusipirkę bilietus į šiltuosius kraštus ir mintyse jau matavosi bikini, planavo keliauti po vieną iš gražiausių pasaulio valstybių tituluojamą Italiją, mėgautis kalnų vaizdais prie Komo ežero. Kitiems teko atšaukti vestuvių šventę ir vietoje planuotų keliasdešimt svečių, šampano taures pakelti tik pačių artimiausių žmonių rate ir tai, tik laikantis saugaus rekomenduojamo atstumo, ceremonijai keliamų reikalavimų. Ką jau kalbėti apie naujos suknelės, palto ar batų įsigijimą... Viskas yra postponed...

Per tokį trumpą laiką pasikeitė daugybė dalykų. O pokyčiai, kaip žinia, mus įpareigoja ir priverčia išeiti iš komforto zonos, prisitaikyti prie esančių aplinkybių ir susitaikyti su nepatogumais, kurie tikėkimės, kažkada baigsis ir sušilus orams galėsime susitikti su draugais lauko terasoje, kepdami šašlykus ir maišydami Aperol Spritz kokteilį. Bet kokteiliai palauks. Yra kur kas svarbesnių darbų šiame laikotarpyje, kuriuos turime dirbti kantriai. VISI.

Aplink vis girdisi kalbos, kad neseniai iš užsienio grįžę piliečiai nė velnio nesilaiko privalomos saviizoliacijos. Už rankos nei vieno nepagavau... O, bet, tačiau...

Jeigu taip iš tikrųjų yra, tuomet nesuprantu, kaip į galvą įkrėsti košės. Virusas juk pats neplinta, jam reikia mūsų pagalbos. O tokiu būdu mes sėkmingai prisidedame prie grandininės reakcijos, kuri gali būti sunkiai suvaldoma. Televizija, socialiniai tinklai, laikraščiai, radijas tiesiog sprogsta nuo informacijos. Kur bepasisuktum – visas pasaulis dabar gyvena koronaviruso ritmu ir seka naujienas. Dar garsiau kalbama apie saviizoliacijos svarbą. Tai bene vienintelis būdas šiai situacijai suvaldyti, kuri jau ir taip spėjo paliesti visus sektorius be išimties. Socialiai sustingti – taip sako medikai! Gal pats laikas būtų jų paklausyti?

Common, mieli ekskursantai! Kur jūsų empatija? Galbūt virusas jūsų nepalies, tačiau jis gali paliesti kažkieno mylimą tėtį, mamą, senelius, vyrą, žmoną... 14 dienų – tai visai nedidelė auka lyginant su artimo netektimi! Ar galėsime tuomet ramiai miegoti? Ar nebeliko mumyse žmogiškumo?

Kita kategorija – nuotoliniu būdu dirbantieji. Taip, sutinku, tai pakankamas iššūkis, kažkam – nepatogumas. Tačiau tuo pačiu galime į tai pažvelgti kitaip – planuoti laiką, ieškoti galimybių, naujų idėjų, kad apsaugotume vieni kitus. Bet ir tai ne. Kai kuriems iš mūsų tos savaitės atrodo tarsi ištisi metai. Juk ne į kalėjimą jus pasodina!

Sunku dirbti, susikaupti? Išmokime planuoti laiką! Yra besiskundžiančių trukdančiais vaikais. Turiu dvi dukras ir niekuomet neteko susidurti su problemomis. Žinoma, atsiras sakančių, kad visokių vaikų yra. Taip, dėl to nesiginčiju. Gal pradėkime tuomet šnekėtis su jais, kaip su suaugusiais ir paaiškinkime situaciją – įjunkime Youtube, jų kalba paaiškinkime, kas vyksta pasaulyje ir kodėl yra vienaip ar kitaip. Jeigu tik yra galimybė. Užbėgant už akių įvairiems teksto interpretavimams – visi mes turime savus auklėjimo metodus ir mastymą. Iki supermamytės, kuri galėtų dalinti patarimus, man dar toli ir gražu.

Paskaičius istorines knygas ir pagalvojus apie tuometinį, iš tikrųjų sunkų žmonių gyvenimą supranti, kad nuotolinis darbas nėra pats baisiausias variantas. Iššūkis sau – kaip tu pats padidinsi savo produktyvumą, kaip planuosi laiką, organizuosi darbą ir atliksi asmeninio laiko auditą, pagal kokius kriterijus skirstysi darbus ir kam teiksi prioritetą. Jeigu nuspręsi save išbandyti, nesinorės piknaudžiauti situacija ir miegoti iki pietų. Orientacija į rezultatą, galbūt net naujų kompetencijų įgijimas dirbant individuliai. XXI a., nepamirškime. Viskas yra įmanoma, tik reikia nusiteikimo ir ryžto.

Aukščiausia valdžia duoda įsakmius nurodymus, daktarai prašo kuo mažiau socialinių kontaktų. Tai gal nebesiskųskime, kad per pora dienų jau čiuožia stogas! Pagalvokime, jeigu atsidurtume medikų vietoje, kurie mielai sėdėtų namuose ir dirbtų juose net nesiginčydami!!!

Pagalvokime ir apie tuos, kuriems šis laikotarpis bus tikrai juodas, tą patį verslo sektorių, žmones, kurie gali likti be darbo, pajamų, o įvairūs mokesčiai ir paskolos liks kaip likę. Pagalvokite, kad esate sveiki ir padedate pasauliui vaduotis iš koronaviruso gniaužtų, kad turite ką valgyti ir gerti ir visai nesvarbu, kokiais batais ar paltu sugrįšite į darbus pasibaigus karantinui. Kad ir praėjusio sezono.

Nebūkime maži vaikai, kurie žino žodžius NORIU, NENORIU! Būkime pilietiški, atsakingi ir nepamirškime žodžio REIKIA. Šioje ekstremalioje situacijoje esame palaikymas vieni kitiems ir pavyzdys vaikams. Kaip reikia dirbti, spręsti ir laimėti.

Justina Daščioraitė.

Tai yra originalus autoriaus tekstas.

"Rokiškio Sirena" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje "tribūna" galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.