Beveik du dešimtmečiai, atiduoti bendruomenei – V. Cicika svajoja dabar rasti laiko paprastam pasivaikščiojimui (0)

Daugiau nei du dešimtmečius (Rekvizitai.lt nurodo, jog įmonės amžius – 23 m. 4 mėn.) skaičiuojanti Laibgalių kaimo bendruomenė buvo viena pirmųjų Rokiškio rajone. Lietuvoje prasidėjus jų kūrimosi vajui, puikiai žinomas rajono politikas Vytautas Saulis kreipėsi į Vandą Ciciką prašydamas imtis iniciatyvos ir burti miestelio gyventojus, akcentuodamas bendruomenių galimybes bei perspektyvas įvairių projektų finansavimo atžvilgiu. Veikli moteris neslepia – jai tai buvo iššūkis, tačiau dabar pati juokiasi, kad kuo daugiau iššūkių, tuo didesnis noras ir užsispyrimas juos įveikti. Vis tik ne visi metai buvo lengvi: ypač, kai mylimi žmonės Žemėje leido paskutiniąsias gyvenimo dienas, o jai reikėjo atsiduoti projektų įgyvendinimui... Pastaruosius kelerius metus V. Cicika kalbėjo, kad jau norėtų perleisti pareigas kitam laibgaliečiui, juk bendruomenei vadovavo net 17 metų, tačiau niekaip nerado įpėdinio – nebuvo norinčių ją pakeisti. Iki 2023-ųjų, kai pastebėjo, kaip pati sako, gebančią bendruomenę pirmyn vesti Agnę Kišūnienę.

Tad apie pralėkusius bendruomenės pirmininkės vadovavimo metus, apie tai, kodėl, nepaisant to, kad jau dvejus metus laibgaliečius buria naujoji vadovė, V. Cicika – visada šalia ir kaip apskritai viskas prasidėjo, pokalbis su Laibgaliams net 40 metų save atidavusia moterimi.

– Esate „grynakraujė“ laibgalietė ar kažkaip atsitiktinai čia atsidūrėte?

– Aš atėjau dirbti į Laibgalius – vadovauti dramos kolektyvui. Nors šis kraštas ir taip nebuvo svetimas – esu „grynakraujė“ jūžintiškė, o jie – visai netoli. Gimiau labai gražioje Jūžintų vietoje: ant kalnelio, nuo kurio matėsi ežeras, šalia buvo miškas... Visą gyvenimą dirbau kultūros srityje ir dabar vis dar esu Kultūros centro specialistė. Pagal specialybę esu režisierė.

– Bet 17 metų buvote Laibgalių bendruomenės pirmininke...

– Taip. Nuo 2002 m. vasario 28 d. iki 2023-ųjų, kai prie bendruomenės vairo stojo Agnė. Jau antrus metus bendruomenei vadovauja ji. Reikėjo šiek tiek „pabaksėti“, kad ateitų, tačiau mačiau, kaip ji bendrauja, kaip elgiasi ir supratau, kad ji – gali. Ilgokai galvojo, bet pažadėjau padėti, pasidalinti viskuo, pamokyti, kol dar esu, ir džiaugiuosi, kad ryžosi.

– Bet Jūs – visada kartu: šalia ar užnugaryje.

– Aš galvoju, kad turiu ją išmokyti (juokiasi – aut. past.). Nes panašiai ir kalbėjom, kai ėmiau ją „vilioti“: kad padėsiu, paaiškinsiu tuos dalykus, kuriuos sužinoti-patirti-suprasti gali tik praktikoje. Nes aš pati į šią veiklą buvau „įmesta kaip musė į barščius“ (šypteli – aut. past.). Atėjo pas mane Vytautas Saulis ir a.a. Laima Keraitienė ir pasakė: „Reikia kurti bendruomenę. Tu, Vanda, pradėk, o tada ir kiti rajone pradės krutėti“. Nes visoje šalyje, ypač – Žemaitijoje, tuo metu buvo bendruomenių kūrimosi bumas. Tik pas mus – dar ne: lyg bijojo žmonės, gal nebuvo pakankamai drąsių, nebijančių imtis šios iniciatyvos žmonių. Nes tikrai buvo visiška nežinia kaip čia elgtis, ką daryti, nuo ko pradėti. Bet spaudoje vis paskaitydavau straipsnius apie tai, kaip kažkur kažkokia bendruomenė kažką pasistatė, įgyvendino kažkokį projektą ir pasigerino savo gerbūvį. Mane tai sudomino ir suintrigavo. Ypač rezultatas, kad viskas dėl kaimo žmonių gerovės! Visada galvodavau ir dar galvoju: „Ką galiu padaryti dėl gyventojų?“. Vienas pirmųjų, didžiausių mūsų bendruomenės darbų buvo nuotekų trasos įrengimas Laibgaliuose. 2012 m. dirbom daug dėl geriamo vandens kokybės, kadangi ji buvo tikrai labai bloga – bėgo rudas vanduo. Pasiekėm negeležinimą.

– Suprantu, kad bendruomenė yra didžiulė jėga?  

– Tikrai taip. Jei kalbame apie teisinius dalykus, bendruomenė jau yra juridinis asmuo, turintis įstatus, tarybą, vienijantis grupę asmenų: jau eini nebe vienas, kalbi ir prašai nebe sau, o akcentuoji, kad tavo keliama problema yra visų gyventojų problema. Galiu pasidžiaugti, kad man gyvenime tikrai labai sekėsi – tiek visi buvę rajono merai, tiek savivaldybės administracijos darbuotojai, visi ir visada stengėsi padėti ir padėjo. Svarbiausia neturėti „raudonos kepurės“ ir nebijoti prašyti, klausti. Noriu pasidžiaugti, kad išsirinkau labai gerus bendruomenės krikštatėvius: Raimundą ir Daigą Sirgėdus, „Audriupio paukštyno“ vedėją Vidmantą Stasiškį ir Janiną Komkienę bei V. Saulį ir L. Keraitienę. Per visus 17 m. buvau apsupta supratingų, kompetentingų, padėti norinčių žmonių. Aš puikiai suprantu, kad vienas žmogus nieko nepadarys. Reikia palaikymo, reikia kitų geranoriškumo, gal todėl gyvenime nesiveldavau į konfliktus, bet visada stengiausi surasti kompromisą gražiuoju. O gal man, tiesiog, sekėsi, nes visada turėjau tikslą ir eidavau jo link.   

– Pagal įgytą išsilavinimą esate režisierė ir tikiu, kad kūrybiškumas aprašant bei teikiant projektus tikrai padėjo. O kaip buvo su finansiniais reikalais?

– Oj, čia aš gavau aukštąjį išsilavinimą iš karto per praktinius dalykus, ne per teoriją (juokias – aut. past.). Ir buhalterija, ir viešieji pirkimai – pradžioje aš buvau viena. Man labai padėdavo Jurgita Blaževičūtė – ačiū jai, bei Virgis Maurica, kuris padėjo tinkamai vykdyti viešuosius pirkimus. Tačiau stresinių situacijų tikrai netrūko: pavyzdžiui, pradėjus vykdyti vieną didelį projektą, darbo atsisakė buhalterė. Aš buhalterijos nemoku... Ir ką? Ieškojau išeities – kreipiausi į buvusią klasiokę Laimutę Jankauskienę, kuri puikiai mokykloje mokėsi matematiką (šypteli – aut. past.), o dabar dirba buhaltere ir paprašiau pagalbos. Nors turėjo daug darbo, bet man padėjo: aš suskaičiuodavau, surašydavau, o ji mano skaičiavimus patikrindavo. Viską dariau pati, savo rankomis ir savo galva (juokiasi – aut, past.). Paskui atėjo dirbti kita buhalterė.

– Ką Jums pačiai reiškia 17 m. neatlygintino darbo dėl kitų? Juk į darbą eini dėl atlyginimo, o bendruomenių pirmininkai dirba „iš idėjos“: algos negauna, o projektams, veikloms ir jų paruošimui skiria visą laisvą savo laiką.

– Aš pinigų niekada neėmiau. Daugumoje parašytų ir įgyvendintų projektų net ir anketoje buvo nurodyta: savanoriškais pagrindais. Ypač pradžioje, kai gaudavom finansavimą renginio įgyvendinimui 1 tūkst. 500 eurų – ką iš čia paimsi? Juk nori renginio – didelio ir gražaus, o viskas kainuoja. Visi ir Agnės dabar klausia, kiek ji uždirba pirmininkaudama..? Nieko. O aš visą laiką gyvenau dėl kitų, ne dėl savęs. Visada galvoju, ko reikia Laibgalių gyventojams? Pavyzdžiui – mano vaikai, kai buvo maži, jie neturėjo tokios žaidimų aikštelės, nebuvo tokios infrastruktūros, kuri yra Laibgaliuose dabar. Matyt esu kvaila, kad galvoju labiau apie kitus, nei apie save (juokiasi – aut. past.). O mano vaikai augdami buvo labai protingi, priėmė mano veiklas, bet laiko jiems tikrai skirdavau. Kai atsigręžiu dabar atgal pagalvoju: kiek jau nueita, kiek daug padaryta, o tada dirbau ir nieko neskaičiavau. Ir jaunimui dabar vis dar sakau, kad reikia naudotis visomis galimybėmis.

– Kalbėdama apie bendruomenės jėgą Jūs paminėjote, kad reikia neturėti „raudonos kepurės“ ir nebijoti prašyti. Tačiau ar tikrai nesunku ištisus 17 m. prašyti: valdininkų, verslininkų, žmonių?

– Paramos prašymas man yra nelengvas. Aš galiu žmogui atiduoti viską, bet kai reikia prašyti, jaučiuosi tikrai nesmagiai. Tačiau mūsų vietos verslininkai yra nuostabūs žmonės: V. Stasiškis visada mielai prisideda prie mūsų renginių – ar finansiškai, ar kiaušiniais, UAB „Lašų duona“ direktorė Iveta Aukštuolienė, IĮ „Bajorų žuvis“ vadovas, AB „Rokiškio sūris“ – skiria kiekvienam mūsų suėjimui. Mūsų bendravimas su jais tęsiasi ne vienerius metus ir aš suprantu, kad esame toli gražu ne vieninteliai prašantys, bet niekada nesu išgirdusi, kad nusibodom ar kažko panašaus. Pirmiausia išklauso, o paskui jau galvoja – sprendimas yra jų teisė. Žinau aš pati, kad nusibodau (juokiasi – aut. past.), bet tiesiai niekas nepasako. Bandome ir mes kažkaip jiems atsidėkoti – tai pyragėliu, tai padėka, kažkokiu dėmesiu. Labai puikiai bendraujame su Jūžintų seniūnu Vytautu Stakiu: nuostabus žmogus, ko tik paprašau, tuoj susideram. Pagal zodiako ženklą abu esame žuvys, tai ir plaukiam kartu draugiškai (juokiasi – aut. past.). Aišku, daug kas priklauso nuo paties žmogaus: bendruomenės pirmininkas turi mokėti labai gerai bendrauti – tiek su senu, tiek su jaunu. Man gal pasisekė, iš tėvelio paveldėjau tą „žmonių pojūtį“, o dabar matau Agnė labai gražiai tai daro ir moka.

– Kol kas viskas atrodo labai gražiai, apart Jūsų minėtų „paburbuliavimų“. Ar tikrai taip visą laiką ir buvo gražu, puiku, lengva?

– Lengva nėra tais atvejais, kai rengi projektą, o jis – neįvertinamas, neskiriama finansavimo. Atrodo įdedi visą širdį, skiri daug laiko, bet dėmesio nesulauki. Tačiau pareina emocijos ir dirbi toliau. O kas dėl tų paburbuliavimų – jei žmonėms taip norisi, ką galiu padaryti? Pamenu kartą sulaukiau nuomonės, kad planuoju daryti „nesąmonę“, tačiau paskui ta pati moteris buvo nustebusi gerąja prasme sakydama: „Aš negalvojau, kad taip galima padaryti...“. O aš tokį rezultatą mačiau iš karto. Visada stengiuosi tą patį renginį nors truputėlį, nors kiek padaryti įdomesnį, išskirtinesnį, pakylėti „aukščiau“.  Vieną kartą gyvenime labai „raudojau“. Prieš vienus savivaldos rinkimus, kai į mero postą kandidatavo Antanas Vagonis, su kompanija atvažiavo į Laibgalius. Pradėjom kalbėti, diskutuoti ir pasiguodžiau, kad neturiu čia nei kompiuterio, nei interneto ir net pinigų kultūros renginių organizavimui rajone tuo metu skiriama nebuvo nei lito. Vienas ponas toje kompanijoje, neminėsiu jo pavardės, man sako: „Tu ir be pinigų padarai“... Nežinau, ar tai buvo komplimentas, ar kas, bet supratau požiūrį į kaimo žmones. Tačiau po rinkimų, jau rajono vadovu tapus A. Vagoniui, atsirado kaimo kultūrai skirtas fondas, iš kurio – nors ir nedidelis, bet buvo finansavimas: 250-500 litų visiems metams.

– O kai sulaukiate va tokios kritikos, priimate ją asmeniškai ar kaip bendruomenės pirmininkė?

– Kaime nieko neatsiesi: visi viską žino, visi apie viską kalba. Nes pažįsta žmogų. Aš vis galvoju, kad visiems geras nebūsi ir visada atsiras kritikuojančių, nepatenkintų. Kritikuoji, tai kritikuok, tačiau padaryk geriau. Juk net neįsivaizduoji, kiek man reikėjo prie šito dirbti, kiek „sunešti“: nuo idėjos, rėmėjų, iki ūkinių smulkmenų. O tu atėjai tik pažiūrėti ir dar kritikuoji? Todėl labai džiaugiuosi visais, kurie ateina savanoriškai man padėti: jie pamato, kiek reikia pastangų šventei surengti. Kitąmet bus 40 metų, kai dirbu Laibgaliuose, ką jau čia ir beprigalvosi? Bet – sugalvoji, nes kaimuose žmonės irgi nori švenčių. Jaunimas gali kažkur išvažiuoti, susirasti pramogų. O kaip vyresnieji? Jie mažai kur juda ir juos pamiršti būtų negražu, savanaudiška.

– Ar buvo noras kada nors „mesti“ pirmininkavimą?

– Buvo... Viename projekte susidūrėme su iššūkiu: miestelyje turėjo atsirasti skelbimų lentos, tačiau žiemą jų įrengti nebuvo galima. Teko keisti-perrašyti visą projektą, o mano tėvelis tuo metu buvo jau „ant patalo“... Tiksėjo paskutinės jo dienos su mumis, o man kartu tiksėjo ir projekto įgyvendinimo laikas. Juk projektai tuo ir nedėkingi, kad turi juos įgyvendinti iki konkrečios datos, kitaip negausi finansavimo. Ir niekas neklausia, kokia tavo situacija. Pamenu, kad Vietos veiklos grupės pirmininkei Raimondai Stankevičiūtei-Vilimienei tada pasakiau: „Nebegaliu. Negaliu pabūti su tėčiu paskutiniąsias akimirkas, nes turiu įvykdyti šitą nesąmonę“. Tąkart ji mane numaldė... Arba kai mama buvo jau silpna, reikėjo ja rūpintis, nuvažiuoti, tačiau čia laukė renginys ir turėjau jį vesti.

– Jūsų įgyvendintų projektų dėka Laibgaliai labai išgražėjo. O gal yra kažkas, o per šiuos 17 m., visgi, nepadarėt?

– Negavau bendruomenei normalių patalpų. Buvo miestelyje pirtis, norėjau, kad savivaldybė nupirktų ją bendruomenei. Bet specialistai apžiūrėję nusprendė, kad labai didelės investicijos: ir kaina didelė, ir sutvarkymui lėšų daug reikėjo. Taip ir likom kartu su kultūra ankštose patalpose – maža vietos ir visiems burtis, ir daiktams susidėti. Dabar įgyvendinti šią mano svajonę palikau jaunimui – man jau laikas į pensiją (juokiasi – aut. past).

– Atsakykite nuoširdžiai: tikrai tikite, kad po šitiek aktyvios veiklos metų galėsite namuose nieko neveikti ir būti tik renginių lankytoja?

– Tegul kiekvienas dirba savo darbą – jaunimas turi savo požiūrį ir aš jau nesikišiu niekur. Aš galvoju, kad išėjus į pensiją tikrai gyvensiu dėl savęs. Ateis pagaliau tas laikas, kada galėsiu eiti, tiesiog, vaikščioti, nes dabar neturiu tam laiko. O kaip pavydžiai žiūriu į tas moteris, kurios vaikštinėja savi malonumui po Laibgalius (juokiasi – aut. past.)...

– Ačiū Jums, Vanda, už smagų ir nuoširdų pokalbį. Linkiu pagaliau rasti laiko pasivaikščiojimui, tačiau nenutolti nuo bendruomenės.