Šveicarai gerai žino rokiškietės Gabrielės vardą: paauglė didžiuojasi šalies gatvės šokių čempionės ir vicečempionės titulais (0)

Rokiškyje gimusi ir čia pirmuosius šokių žingsnelius pažinusi 14-metė Gabrielė Galvanauskaitė maždaug septynerius metus gyvena nebe gimtinėje – su mama išvyko į kalnuotąją Šveicariją. Tačiau Rokiškyje vis dar gyvena Gabrielės tėtis bei kiti jai itin brangūs artimieji, tad gimtajame mieste ji – dažna viešnia. Gimtinėje atostogavusią paauglę „Rokiškio Sirena“ pakvietė papasakoti ne apie gyvenimo viražus, o apie gatvės šokius, kuriuos ji „atrado“ būtent išsikrausčiusi į užsienį. Nes šis laisvalaikio užsiėmimas jai bei jos draugei Julijai „atnešė“ 2024 m. Šveicarijos gatvės šokių čempionato paauglių grupės čempionių, o pernai metais – vicečempionių titulus. Jau nekalbant apie įvairių „mažesnių“ konkursų bei čempionatų medalius.

– Tu šoki gatvės šokius. Žinai, gal pokalbį pradėkime paprastu paaiškinimu, kuo skiriasi gatvės šokiai nuo olimpine rungtimi pernai tapusio breiko? 

– Jei labai paprastai, pagrindinis skirtumas tarp gatvės šokių ir breiko yra tas, kad pastarajame yra labai daug elementų „ant rankų“, kai šokėjas turi išlaikyti save. O gatvės šokis yra „ant kojų“, judesiai rankomis tik papildo kompozicijas. Šokiai yra tikrai labai panašūs, nes breiko šokėjai prieš „rimtąjį“ veiksmą lygiai taip pat juda hip-hop‘o žingsneliais.

– O kodėl tu pasirinkai būtent gatvės šokius? Ar mergaitės nesvajoja apie elegantiškas sportinių šokių sukneles arba balerinos sijonėlius..?  

– Viską „užvirė“ mama. Ji pati šoko čia, Rokiškio choreografijos mokykloje, ir mane, jau nuo dvejų metų, leido į pramoginių šokių pamokas. Šokau ne vienerius metus, bet kai man suėjo 7-eri, išsikraustėme gyventi į Šveicariją. Man labai patiko šokti, tad nuvažiavusi ten norėjau viską tęsti. Deja, toje vietoje neradom nieko panašaus... Vieną dieną mamos draugė pasiūlė išbandyti gatvės šokius. Nuėjau į grupę, kuri rinkosi kartą per savaitę šokti savo malonumui, tačiau mokytoja mane pastebėjo: matė, kad gerai judu, ir pasiūlė prisijungti prie šokėjų grupės. Man tiko, patiko ir toje šokių mokykloje mokiausi ketverius metus, išmokau gatvės šokių pagrindų. Visgi norėjau tobulėti, tad perėjau į kitą – aukštesnio lygio – šokių mokyklą, kurioje dirba Šveicarijoje tikrai gerai žinomas gatvės šokių mokytojas ir jau kurį laiką šoku pas jį.

– Smalsu ar Šveicarijoje gatvės šokiai yra populiarūs? Nes prieš daugybę metų Rokiškyje buvo bandymų populiarinti breiko stilių, deja, jis kažkaip neprigijo...

– Vaikai tikrai labai aktyvūs: šešiamečiai, septynmečiai labai nori šokti. Tuo labiau, kad yra kur pasirodyti: vyksta įvairių konkursų, čempionatų. Bet gal veiklas kiekvienas renkasi pagal savo pomėgius. Nes, pavyzdžiui, mes su drauge šokame gatvės šokius, tad mūsų klasėje apie juos tikrai visi žino. O tose klasėse, kur niekas nešoka, susidomėjimas yra mažesnis. Man patinka šokti, patinka judėti, ir žmonės mano grupėje tikrai labai faini: jie visada į tave žiūri su šypsena veide, visada palaiko, jaučiasi bendrumas, šiltos emocijos ir tai „užkabina“.

– Jau užsiminei apie konkursus ir čempionatus, tad ir pasidžiauk dabar savo iškovotais titulais, kurie, kiek žinau, tikrai nemenki.

– 2024 m. su drauge tapome Šveicarijos gatvės šokių čempionato paauglių (nuo 12 iki 16 m.) grupės čempionėmis, o pernai – vicečempionėmis. Tai tokie didžiausi ir „šviežiausi“ mūsų įvertinimai.

– Oho! Didelė konkurencija buvo?

– Konkurencija visada būna didelė. Ir tu niekada nežinai, kiek tavo konkurentai patobulėjo per metus, nes juk visi treniruojasi.

– Norint tapti grupės čempionėmis, reikia tikrai daug dirbti, ruoštis, treniruotis...

– Taip. Visgi daug kas sako, kad mes su drauge išsiskiriam ir kitu aspektu: kai esame scenoje, aiškiai matyti, kad mums patinka šokti, kad mes tuo mėgaujamės. Visa tai atsiskleidžia per mūsų kontaktą, žvilgsnius viena į kitą. Kiti šokėjai poroje šoka labai agresyviai ir visą laiką žiūri į priekį, į žiūrovus. Mes šokdamos atsisukam viena kitą ir šokam dviese. Labai daug žmonių tą pastebėjo ir sakė, kad tai – labai gražu. Gal šis mūsų „vaibas“ ir lėmė Šveicarijos čempionato paauglių grupės (12-16 metų) čempionių titulą 2024-aisiais, o pernai metais – vicečempionių medalius. Šiaip tiems, kas domisi gatvės šokiais, yra tikrai daug galimybių: mes, pavyzdžiui, dalyvavome labai gerai pasaulyje žinomo konkurso „IDO“ (International dance organization) pasaulio čempionate Makedonijoje. Čia susirungė virš pusantro šimto dalyvių iš daugiau nei 35 skirtingų šalių, o mes užėmėme 30-ąją vietą bendrame dalyvių reitinge. Anglijoje vykusiame konkurse lipom ant trečiojo nugalėtojų pakylos laiptelio...  

– Įspūdinga... Reiškia Šveicarijoje jau esate neblogai žinomas duetas?

– Tikriausiai... Laikraščiai ir televizija apie mūsų pasiekimus jau tikrai publikavo straipsnių. Kai kurie mažesni, jaunesni vaikai atpažįsta mus ir parduotuvėje: pasisveikina, o mama manęs klausia – kas čia tokie buvo. Aš nežinau (juokiasi – aut. past.).

– Ar norėdamos pasiekti tokį šokimo lygį turite labai įtemptą treniruočių grafiką?

– Mes šokame ne tik duetu. Treniruotės su grupe vyksta kartą per savaitę, o su drauge šokame tada, kai mums pačioms norisi, tinka, turim laisvo laiko. Treniruojamės dažniausiai namuose pas mane arba pas ją, tad nereikia prie nieko derintis. Be abejo, turime trenerį – tą patį mokytoją, kuris prisideda prie choreografijos kūrimo, nors šokių pagrindus jam atnešame mes pačios. Mūsų muzika – pati įvairiausia, neturim kažkokio vieno išskirtinai mėgstamo atlikėjo ir mes nesirenkame savo šokiams pasaulyje populiarių hitų. Negaliu net ir paaiškinti kodėl: gal todėl, kad skambant hitui visi dainuoja dainą ir nežiūri, ką mes darome.

– Šoki ne viena, su drauge, kaip susibičiuliavote ir kodėl pasirinkote viena kitą?

– Su Julija mes susipažinom kai aš atsikrausčiau į Šveicariją. Iš pradžių net nesutarėm, bet vėliau, tradiciškas toks scenarijus, mus suvedė šokis ir dabar esame geriausios draugės. Ji turėjo šokių partnerę, tačiau ši buvo vyresnė ir nebegalėjo šokti vaikų grupėje – turėjo pereiti į vyresniųjų. Julija liko viena, bet čia „įsikišo“ mūsų mamos, kurios susirašė – būtent draugės mama pakvietė mane pamėginti šokti kartu. Ir viskas prasidėjo: treniruotė po treniruotės, kartu pakeitėme šokių mokyklą, kartu tobulėjome ir dabar kartu dirbame. Visgi visur mes šokame po savo mokyklos vardu.

– Ar gatvės šokiams reikia skirtingų kostiumų?

– Tikrai taip. Jeigu keiti choreografiją, keiti rūbus, nes jie turi tikti prie žingsnių arba prie muzikos. Pavyzdžiui, šokant pagal lyrišką dainą, renkiesi gražesnį apdarą, o jeigu scenoje judi agresyviai, trankiai, jau renkiesi didesnius, kitokio stiliaus drabužius.

– Tai spintoje vietos yra dar?

– Jau artėjam prie ribos. Gatvės šokiai taip pat reikalauja finansinių resursų aprangai.

– Esate beveik profesionalės – čempionės, vicečempionės – ar dar jaučiate jaudulį lipdamos į sceną?

– Jaudulio tikrai yra. Tačiau mūsų mokytojas visada akcentuoja, kad tą jaudulį turime paversti į energiją šokyje. Dažniausiai adrenalinas užplūsta prieš patį šokį scenoje, kol lauki suskambančių muzikos akordų. Tačiau iš karto mėginame prisiminti trenerio mokymą.  

– Stebint gatvės ar breiko šokėjus visada šmėsteli mintis: kaip atpažinti šio stiliaus šokėjo klaidą? Ar tokių apskritai yra – įmanoma suklysti?

– Tikrai įmanoma. Tačiau išsisukti iš situacijos čia yra paprasčiau: svarbiausia, ką iš tos klaidos padarysi. Jeigu nukritęs, tiesiog, sėdėsi ir žiūrėsi, visi supras, kad tau nepavyko. Bet jeigu net ir atsisėdęs kažką darai – judi – gebi atsistojęs tęsti šokį, gali nutikti ir taip, kad niekas nepastebės galvodami, jog tokia buvo choreografija. Aš asmeniškai tokių situacijų neturėjau, tačiau buvo mano draugei, kuri suklupusi tiesiog tęsė pasirodymą, o šokant su grupe viena narė pamiršo pasiimti atributą – lazdeles – kurias turėjome parodyti šokio eigoje. Tačiau mergina nesumišo ir padarė taip, lyg toks buvo sumanymas.

– O lengviau šokti dviese ar su grupe?

– Jeigu kažkur pasirodyti, tikrai lengviau dviese. Šokant su grupe yra niuansų nuo laiko derinimo, kad visi galėtų keliauti, iki pačios choreografijos – kad visi šoktų sinchroniškai. Su grupe dirba du treneriai, o tobulinant šokį renkamės tada jau po 2-3 kartus per savaitę. Šokdamos dviese mes jau kitą dieną judam vienodai.

– O tai kiek laiko kuriate patį šokį, jei taip greit jį išmokstate?

– Dažniausiai mes viską darome likus savaitei ar dviem iki konkurso. Žinoma, tada jau intensyvėja susitikimai ir pailgėja jų laikas: per savaitę šokame tris, keturis kartus po porą valandų. Visgi būna visokių dienų, kai kartais visai nieko nesinori kurti ir daryti. Tokiu atveju savęs nespaudžiame – paliekame kitai dienai.

– Esi dar paauglė, tačiau ar pagalvoji, kad šokis galėtų tapti tavo gyvenimo pagrindine ašimi: pragyvenimo šaltiniu?

– Šiandien tai yra mano laisvalaikio užsiėmimas, hobis. Norint tapti profesionalia šokėja, reikia finansinių galimybių, o pabaigus mokyklą gali dirbti šokių mokytoja, trenere. Visgi apie tai dar negalvoju.

– Ačiū už pokalbį!