Camino Lituano: VII diena (foto) (0)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Septintas etapas. Sidabravas - Paberžė

2021 m. balandžio 24 d.

Iki Sidabravo pavėžėjo Alvydas - kojas reikia tausoti, jų dar gali prireikti, dar nei pusės kelio nenuėjom... Reikia piligrimų pase antspaudą užsidėti, bet kelio aprašyme nurodytu telefonu niekas neatsiliepia. „Eisiu pas kleboną“ - pasakiau Audronei ir nupėdinau link bažnyčios. Kai klebonijos duris atidarė toks jaunas vyrukas, negalvodamas leptelėjau: „gal klebonas namie“? „Aš klebonas Saulius“ – atsakė nusijuokęs. Net nuraudau visas, taip sarmata pasidarė. Susipažinom, Saulius išsiklausinėjo kas, kaip, kur, kada? Paklausė ar kokios pagalbos nereikia, uždėjo į pasus ne tik Sidabravo, bet ir Vadaktų parapijos antspaudus, mat dirba per abi parapijas. Ir dar kartą perklausęs ar tikrai niekuo negali pasitarnauti, atsisveikino. „Savas“ ir nuoširdus žmogus man pasirodė, manau, tikrai galima kreiptis į jį dėl nakvynės, kol „Gyvas Sidabras“ nepriima.

Kol žingsniavom iki Vadaktų, save vis keikiau, kad pamiršau pas kleboną Saulių internetu pasinaudoti ir aprašymą į fb įkelti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Prisiminiau, kad mūsų šaunioji, Rokiškio bibliotekos vadovė Alicija iš Vadaktų kilusi. Skambinu jai, gal kuo padės? Alicija padirbėjo išsijuosusi, apskambino pusei Vadaktų jaunystės draugių, bet nieko gero – tai interneto neturi, o jeigu turi, tai coronos privengia, o vienos, tai geriausia, vyras svetimų pro duris neįsileidžia. Po gero pusvalandžio vėl skambina Alicija ir tokiu nusiplūkusiu balsu sako: „Jeigu jau niekuo nepagelbėjau, tai bent arbatos pas mano brolį užsukite, kaip tik atvažiavo į Tėviškę pasisvečiuoti. Jums pakeliui, geltonas namukas prie bažnyčios“. Prieš pat Vadaktus oras vėl sudūko – tai lyja, tai sninga, gūsingas vėjas ant žemės verčia – sušlapom, sušalom, sakom sau: „gal užsukam pas Alicijos brolį Mečislovą arbatos“? Duris atidarė toks linksmas vyriokas, greit pakvietė užeiti, o viduj prikūrenta, šilta, pasodino užu stalo – stalas jau nukrautas vaišėm, arbatinį tik kaičia, kalbina, kaip su gerais pažįstamais bendrauja. Gera turėti daug draugų ir Kelyje sutikti tokių nuoširdžių žmonių. Mečislovas pasakojo, kad Vadaktuose ankščiau visi kalbėjo lenkiškai, net jo tėvai save laikė lenkais. Mokykloje, pirmiausia, mokytojai vaikus išmokindavo kalbėti lietuviškai, o jau po to visų kitų dalykų. Prieš kelis metus čia buvęs baisus sujudimas, atminimo lenta prie bažnyčios sienos, buvo pagerbtas žymusis lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Henrikas Sinkevičius, gyvenęs pas vietos bajorus ir rašęs čia savo romaną „Tvanas“, apie šiuose kraštuose gyvenusių Liaudos bajorų kovą su švedais. Liaudai – lenkų bajorai dar Vytauto laikais atkelti į Dubysos – Nevėžio – Neries trikampį, kaip forpostas ginantis vakarines Lietuvos valstybės sienas nuo kryžiuočių. Nuo tų laikų, čia lenkiškai šnekėjo ne tik Vadaktų miestelis. Mūsų ir lenkų istorija smarkiai persipynusi dar nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų, todėl priminsiu, gal kas dar nežino, kad Lenkijos prezidento (buvusio) Bronislovo Komorovskio seneliai Kavoliškio dvare, šalia Rokiškio, gyvenę bajorai.           

Jeigu ne Vilkų miškas, kurį priėjom tuoj už Vadaktų ir Rūtakienio kaimas, kur palei Liaudos upę aukšti medžiai pilnutėliai varnų lizdų ir jų garsaus triukšmo, tai apie šios dienos etapą nuo Vadaktų iki Paberžės siūlyčiau paskaityti pirmosios dienos aprašyme nuo antros pastraipos: „Aplinkui nieko daugiau, tik neseniai suarti laukai, kažkur horizonte burzgiantis traktorius, stiprus šoninis vakarų vėjas pustantis į akis šviežiai pakeltas dulkes ir „piktas“, akmenuotas žvyrkelis po kojom“.

Ir pagaliau, o stebukle, pasimatė tarp medžių paskendusi Paberžės bažnyčia. 

Septintas etapas: Sidabravas – Vadaktai – Rūtakiemis – Paberžė. Kaip nukirpta 30 km.