Camino Lituano: XIV diena (foto) (0)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Keturioliktas etapas. Prienai - Punia

2021 m. gegužės 1 d.

Diena po gimtadienio išaušo saulėta, lengva ir skaidri, su tokia tad puikia nuotaika išėjom į Prienus. Džiaugiausi, kad nepažeidžiau sportinio režimo, nors pagundų ir pagrindo tam buvo. Nuotaika kiek pagadino, kai  paaiškėjo kad  Prienai - miestas be šaligatvių ir dviračių takų. Ne, nesupraskit tiesiogiai, nėra taip blogai, bet iki miesto centro teko pėdinti pagrioviais ir pievomis, miestelėnų pramintais takeliais. Net šalia puikaus sporto komplekso, nėra nei dviračių tako, nei šaligatvio. Reik suprasti, kad visi darbuotojai, sportininkai ir žiūrovai suvažiuoja automobiliais? Labai „vakarykštis“ požiūris, įspūdis toks, kad visi pinigai iš miesto biudžeto ir suėjo to sporto centro statybai, kaip toj pasakoj: tam davė, tam davė ir tam davė, o infrastruktūrai neliko. Miesto centre pristatyta šiuolaikinių bažnyčių: kultūros rūmai, „Maxima“, „Senukai“, „Statybų duona“ ir visos pagrindinėje aikštėje, o štai tos tikrosios, vienintelės nėra. Radau ją, tik į pagalbą pasitelkęs navigaciją. Užkišta, kaip pelenė užpečky, tarp penkiaaukščių sovietinių bendrabučių iš tolo nepastebima, spindi tik savo vidiniu grožiu. Viduj repetavo bažnytinis vaikų choras, savo angeliškais balsais pasodinęs kelioms giesmėms į suolus. Sugundė nuoroda: „Prienų malūnas 0,2km” – tiek, laisvai, galima išsukti iš kelio. Senovinis vandens malūnas, kuriame ilgą laiką buvo įsikūręs viešbutis „Revuona“ jau iš tolo pasitiko tvoromis ir užrašais: „artintis draudžiama“ - dėl avarinės padėties. Nuo malūno trumputė, už europinius pinigus įrengta, promenada vedė link tilto per Nemuną, kur krantinėje išdidžiai stovi Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kęstutis. Čia prieniškiai pataikė - tikrai puikus paminklas, judrioje vietoje šalia tilto į Birštoną. Į kurortą galima patekti dviem keliais šalia automobilių kelio dviračių taku arba paslaptingu Žvėrinčiaus miško taku, kurį ir kreipia Camino Lituano nuorodos.

Žvėrinčiaus miško takas išties puikus, kiek čia šeimų su dviračiais, riedučiais ir paspirtukais išsiruošę  įkvėpti pavasario ir pasidaryti sau iškylą? Kas pusė kilometro padarytos poilsinės, kur įrengtos laužavietės, suoliukai, pavėsinės, treniruokliai. Tik vieno dalyko pasigedau – malkų. Kaip netinka šalia naujų, puikiai įrengtų poilsiaviečių, laužavietėse išmėtyti, apdegę pagaliai, pačių poilsiautojų surankioti iš miško sutempti žali stuobriai ir šakos. Visur tokiose poilsiavietėse tvyro lengvas chaosas, žmonės ne iš blogos valios padaro bardaką. Kiek, tekdavo, seniau, Latvijoje važinėti dviračiais ar plaukioti baidarėmis Gaujos upe, ten net ir sunkiai prieinamose, neprivažiuojamose poilsiavietėse prie laužaviečių visada rasdavai sausų malkų, tuo rūpinasi girininkijos. Viskas labai paprasta prižiūri aplinką, išveži šiukšles, atveži malkų. Lietuvoje, gal kažkur ir yra stebuklų, bet iki tokių paprastų sprendimų dar niekaip neužaugame, bet nepraraskime vilties. Kažkur Žvėrinčiaus miško vidury mane aplankė nušvytimas: ko man eiti į Birštono miestą, kai ten viskas šimtą kartų matyta, geriau sukti ienas link Birštono apžvalgos bokšto, ant kurio dar nebuvau kojos užkėlęs. Pasakyta padaryta – tik keletą kilometrų sukorėm papildomai, reikėjo tiesiai eiti, dviračių taku, kuris šalia pagrindinio kelio. Lygiai 300 laiptelių aukštyn ir tu vėjo gairinamo bokšto viršūnėje, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai į Nemuno kilpas, į Vytauto sanatoriją ir į patį Birštoną. Ilgai neišbūsi, ant tokios vėjo pagairės, kelios fotkės ir žemyn...

Nemajūnus pasiekėm vienu atsikvėpimu, labai vaizdingu, įsimintinu keliu. Ypač pasigėrėtini vaizdai nuo aukštojo senojo Nemuno kranto į garsųjį Punios šilą, kur mėgdavo medžioti Didieji Lietuvos Kunigaikščiai, o labiausiai Vytautas, vasaras leisdavęs Punios miestelyje. Prieš pat Punią kelią pastoja srauni, tarsi, kalnų upė, Punelė. Jos aukšti skardžiai primena kanjonus. Nakvynę gavom Svečių namuose, miestelio centre, tokiame didžiuliame sovietiniame pastate, kur, šiais laikais, sutelpa visi miestelėnų poreikiai: seniūnija, benruomenės namai, paštas. Įsikūrėm ir bėgte ant Pilėnų piliakalnio, čia yra pagrindinis Punios traukos objektas. Buvau gal penktokas, kai su mokyklos ekskursija čia apsilankiau pirmą kartą, daugiau neteko, nuo to laiko širdy Punia – tai Pilėnai ir Margirio auka. Pagaliau praregėjo ir mūsų valdžia, skyrusi pinigų Pilėnų piliakalnio didybei įprasminti. Pagaliau čia dirba darbininkai: akmenimis grindžia takus, mūsų visų patogumui daro laiptelius, o svarbiausia šalina menkaverčius krūmus nuo piliakalnio šlaitų, kad atsivertų tas pasakiškas vaizdas ir ta stulbinama erdvė, kuri atsiveria nuo viršūnės žvelgiant į ramiai sruvenantį Tėvelį Nemuną, ar kaip, į neklaužadą vaiką, triukšmingai čiurlenančią ir piliakalnį juosiančią Punelę. Tikėkimės, kad darbininkai žino, ką daro ir nepakartos tų klaidų kurias darė ant Gedimino kalno, kai po stiprių liūčių nuslinko piliakalnio šlaitas.

Atsisėsim saulės prikaitinto piliakalnio viršūnėj, atsidarysim butelį vyno ir į Punios šilą leidžiantis saulei, pakelsim tostą už tuos didvyrius, kurie su kunigaikščiu Margiriu priešaky pasirinko mirtį, ne vergiją. Mirė laisvi ir išdidūs. Pilėnų auka, turbūt, įkvėpė ir pokario partizanus, pasirinkusius geriau neišvengiamą pralaimėjimą, negu vergystę sovietiniam tironui ir Sibiro lagerius. Tik visų partizanų pasipriešinimo kovose paaukotų gyvybių sukrauto aukuro liepsna įkvėpė mus laisvės ir nepriklausomybės siekiui. Dėka jų ir mes šiandien vaikštome laisvi, išdidūs, aukštai pakelta galva. Vėl turim valstybę, apie kurią, svajojo ir 1863-ųjų Paberžės kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai. Tokios tad istorijos ir sąsajos užkoduotos mūsų Kelyje – tik spėk gaudyti...

Keturioliktas etapas: Prienai – Birštonas – Nemajūnai – Punia. Šiek tiek nukrypus nuo kurso 30km gavosi.