Pasitinkant Sausio 13-ąją: P. Blaževičiaus prisiminimai apie tas dienas... (0)

Šiandien Lietuva švenčia. Švenčia bene svarbiausią ir brangiausią tautos šventę – Laisvės gynėjų, Nepriklausomybės dieną. Prieš 35-erius metus ne vieną kūną ir ne vieną sielą sužalojusios baisiosios Sausio 13-osios nakties įvykiai palietė visą tautą: ginti savo, artimųjų ir net nepažįstamų žmonių laisvės į sostinę plūdo piliečiai iš atokiausių šalies miestų bei miestelių. Daugiatūkstantinėje minioje šalia Lietuvos Aukščiausiosios tarybos pastato tą naktį buvo nemažai rokiškėnų, tačiau svarbus vaidmuo teko ir tiems, kurie liko gimtuosiuose miestuose. Beprasidedančius Sausio 13-osios įvykius Rokiškyje atidžiai sekė Petras Blaževičius, kuris, švenčiant 35-ąjį Laisvės gynėjų dienos jubiliejų, prisiminė tiek tos dienos įvykius, tiek signalus, apie artėjantį istorinį lūžį. 

– Išaušo 1991-ųjų Sausio 13-oji, kurios įvykių epicentras, be abejo, buvo sostinėje. Visgi, sakykite, ar Rokiškyje nebuvo juntama, matoma kažkokių artėjančios grėsmės ženklų? 

– Tragiškų Sausio 13-osios įvykių nuojauta ypač sustiprėjo sausio pradžioje. Prisimenu itin svarbų šioje istorijoje Rokiškio teisėjos Kuolelienės skambutį – ji pakvietė mane būtinai atvykti pas ją į namus. Aš tada jau beveik metus dirbau savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėju. Manęs ir mano porininko (deja, nebepamenu su kuo vykau) namuose ji laukė kartu su vyru: pasirodo, pastarojo brolis Juozas Kuolelis, vienas iš įkurto Lietuvos SSRS piliečių komiteto veikėjų, telefonu jiems pranešė, kad artėja „lemtingi įvykiai“, per kuriuos bus daug kraujo ir Lietuva sugrįš į sovietinį kelią. Mačiau, kaip šeimininkai jaudinosi pasakodami apie tai... Jie prašė informuoti Vilnių apie artėjančią grėsmę, ką mes, aišku, ir padarėme. Didėjančią įtampą liudijo ir daugiau įvairių ženklų, todėl sąjūdiečiai, 1991 m. sausio mėn. Rokiškio rajono tarybos posėdyje pasiūlė įkurti rajono operatyvinį štabą (jis buvo įkurtas 1991 m. sausio 11 d.), koordinuojantį visuomenės pajėgas galimam perversmui neutralizuoti. Tuometinės rajono tarybos sudėtyje vyravo ūkių vadovai, kurių dauguma buvo lojalūs sovietams. Greičiausia nenorėdami prisiimti atsakomybės, jie į minėtą štabą delegavo sąjūdiečius: Leoną Jankauską, mane ir Eugenijų Baršį. O, kad štabas atrodytų „solidžiau“ ir, be abejo, norėdami parodyti, kad tarybos nariai nenusišalino, dar „pridėjo“ rajono tarybos pirmininką Anicetą Kačinską. Tačiau pastarasis, šaliai lemtingu momentu, pasirinko linksmybes – išvyko į vestuves ir pagrindiniai darbai užgriuvo mūsų trejetuką.

– Kas vyko Rokiškyje tomis dienomis?

– Buvo planuojami budėjimai prie strategiškai svarbių objektų Rokiškyje: pirmu numeriu rikiavosi pašto pastatas, antruoju – Sąjūdžio būstinė, įsikūrusi miesto centre esančiame Zametų name, arba – name su bokšteliais. Taip pat buvo gabenami ir slepiami Sąjūdžio archyvai, spausdinimo mašinėlės, popierius. Sausio 13-osios išvakarėse rokiškėnai turėjo vykti į Vilnių saugoti Lietuvos Aukščiausios tarybos pastato. Atlikus didelį organizacinį darbą buvo gauta 30 autobusų, kurie pilnutėliai pajudėjo sostinės link. Tuometinis rajkopsąjungos vadovas Pranas Blažys ir visuomeninio maitinimo direktorė E. Svilienė parūpino išvykstantiems maisto, karštos arbatos. Vadovauti šiai didelei kolonai L. Jankauskas paskyrė sąjūdietį Vytautą Masiulį. Aš, išlydėdamas kraštiečius į Vilnių apgailestavau, kad negaliu būti kartu su jais net nenujausdamas, kokia lemtinga visos šalies istorijai gali būti ta budėjimo naktis... Signalu, kad prasidėjo Nepriklausomybės puolimas, be abejo, tapo įvykiai Lietuvos televizijoje, kai karinės sovietų pajėgos puolė taikius demonstrantus prie Vilniaus televizijos bokšto ir Radijo bei televizijos komiteto pastato. Mes, likę Rokiškyje, įsikūrėme rajono savivaldybės pastato penktajame aukšte: tarybos pirmininko A. Kačinsko kabinete (506 kab.) sėdėjo L. Jankauskas, priešais esančiame – aš, tai buvo mano kabinetas, o laukiamajame tarp mūsų – E. Baršys. Pradėjome savo darbus nuo skambučių draugams ir pažįstamiems į kitas šalis, pranešdami apie įvykius Lietuvoje.

Minint Sausio 13-osios jubiliejų, Rokiškio rajono savivaldybėje atsirado memorialinė lentelė, žyminti operatyvinio štabo vietą. (Savivaldybės nuotr.) 

– O kaip žmonės Rokiškyje jungėsi prie kovos už Laisvę?

– Šalia rajono savivaldybės esančio pašto viršutiniame aukšte buvo rajono radijo ryšio aparatūra ir man teko per radijo tašką gyventojams pranešinėti naujienas bei priiminėti jų pačių pranešimus telefonu apie SS karinės technikos judėjimą mūsų krašte. Prisimenu vieno gyventojo pranešimą prasidėjus neramumams: kad komunistai, palaikantys sovietinį režimą, skuodžia tartis prie Rokiškio ežero. Užbarikadavome sąjūdžio būstinę, kurioje tuo metu buvo Audronė Baltuškaitė su savanoriais. Jie, be abejo, labai nervinosi, bet stengėmės juos palaikyti – susiskambindavom, bendravom. Mūsų štabe visą naktį veikė televizorius, kuris transliavo nakties įvykius sostinėje. Gavome žinių apie žuvusį kraštietį, tik nežinojome nei jo vardo, nei likimo. Ši informacija mus pasiekė tik paryčiui: prie parlamento sustojo Alvydo Matulkos širdis. Mes palaikėme nuolatinį ryšį su Vilniaus Sąjūdžio grupės nariais telefonu. Aš parašiau atsišaukimą į rajono gyventojus, kurį padauginome rotoprintu ir ryte sukvietėme žmones į mitingą prie pašto. Tačiau ant laiptų, vedančių į pastatą, jų susirinko apie 100. Gal dauguma gyventojų dar net nežinojo, kas įvyko: juk sostinėje visi įvykiai nutiko nakčia ir paryčiais, o žinios anuomet perduodamos buvo ne šiuolaikinėmis priemonėmis – gal žmonės naktį nejungė televizoriaus, radijo, nežinojo, kas vyksta.

– Ar televizija buvo vienintelis Jūsų žinių šaltinis?

– Turėjome ir gyvą liudijimą apie įvykius sostinėje – tą naktį į Rokiškį grįžo Nepriklausomybės gynėjas Žumbakys. Išsikvietęs video operatorių Gintą Dainį savo kabinete filmavau jaudinantį jo pasakojimą, o dienai išaušus su kamera išvykome į Vilnių. Ten fiksavome Parlamento prieigas, priešo tankų saugomą televizijos bokštą. Sostinėje ne tik užfiksavom tuos vaizdus, bet ir buvom pagerbti Sporto rūmuose pašarvotų nakties aukų, žuvusių už mūsų visų laisvę. Pamenu, kartu vyko Gediminas Matiekus bei dar keletas rokiškėnų. Per kitas ateinančias dienas man teko organizuoti išvykas į sostinę pagerbti Sausio 13-osios aukų, vykti į jų laidotuves. Grįžęs dalyvavau A. Matulkos laidotuvėse, kurios buvo tikrai labai iškilmingos: jo garbei aukotos šv. Mišios, susibūrė didžiulė žmonių minia į atsisveikinimo eiseną. Minint Sausio 13-ąją, Rokiškyje esame ne kartą rodę visą šią medžiagą, kurią perdaviau Krašto muziejaus fondams.

Rokiškėnai išvyksta į Vilnių budėti prie Parlamento. (Krašto muziejaus nuotr.)

– Sausio 13-osios dalis – Sąjūdis, o Jūs – jo. Gal trumpai galite kažką papasakoti apie savo veiklą šioje plotmėje?  

– Manau, kad kol kas objektyviausiai rokiškėnų kelią į sąjūdį yra nušvietusi a.a. A. Baltuškaitė. Kalbant apie mano veiklą Sąjūdyje, buvo įvairių momentų. Gal keletas svarbesnių: 1989 m. gruodžio 6 d., K. Vyšniauskui kategoriškai atsisakius vadovauti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) rajono tarybai, buvau išrinktas jos pirmininku. Tiesa, tarybos posėdžio dieną pats buvau renginyje, bet mane pasiekė telefono skambutis ir siūlymas imtis pareigų – vadovauti tarybai. Nors tikrai aktyviai veikiau sąjūdyje, visgi pasiūlymo bandžiau atsisakyti. Kodėl? Paprastos priežastys: mano kuruojamų kultūros įstaigų renginiai įprastai vykdavo ne darbo metu, turėjau nemažai kitos visuomeninės veiklos. Vis tik „pasidaviau“ ilgiems įkalbinėjimams ir įtikinėjimui, kad tai – laikinas sprendimas, o tarybos posėdžius galės vesti mano pavaduotojai.

– O kodėl kratėtės vadovaujamo posto?

– Kaip ir sakiau, buvau labai užimtas. O jau per pirmąjį vadovavimo pusmetį labai gerai supratau, kodėl K. Vyšniauskas pasitraukė – partijos rajono komiteto ir jo parankinių dėmesys visuomeninio judėjimo vadovui buvo išskirtinis. Teko patirti įvairių provokacijų, suaktyvėjo grasinimai mano artimiesiems, buvo skleidžiamos apkalbos, stiprėjo spaudimas darbe. Ne viskas ėjosi sklandžiai ir per sąjūdžio tarybos posėdžius, kurių metu pasireikšdavo tarpusavio trintis, kaltinimai ryšiais su saugumu. Ėmiau nuogąstauti, kad mano laikinas vadovavimas netaptų nuolatiniu... 1990 m. balandį buvau paskirtas savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėju – atsakomybės ir užimtumas darbe dar labiau augo, tad po truputį bandžiau atsitraukti ir tais pačiais metais, rugsėjo mėn., paprašiau sustabdyti mano įgaliojimus taryboje. Be abejo, nuo sąjūdžio veiklos nenutolau, nes nuo pat 1988 m. priklausiau ir respublikos kultūros darbuotojų iniciatyvinei grupei. O dirbant skyriuje teko „pajausti“ sąjūdžio šešėlį: pavyzdžiui, ieškant jaunų mokytojų ugdymo įstaigoms teko girdėti, kad buvo nusistačiusių aplamai prieš sąjūdį (tuo nereikia stebėtis) ir vienas asmuo net bandė organizuoti mitingą prieš mane. Tačiau jo pastangos nedavė vaisių. Prisimenu pirmąjį savo organizuotą sąjūdietišką renginį – skulptoriaus Roberto Antinio 9­0-mečio minėjimą prie jo sukurto Nepriklausomybės paminklo 1988-ųjų gruodį. Ruošiantis renginiui, partijos rajono propagandos ir agitacijos skyrius, išsikvietęs mane „ant kilimėlio“, bandė atkalbėti nuo šio sumanymo, mainais siūlydami nemokamą kelionę kaip grupės vadovo į Bulgariją. Nepavyko. Tad suplanuotą dieną apie 300 žmonių pirmą kartą po ilgos sovietinės pertraukos laisvai susirinko prie laisvės simboliu laikomo paminklo mieste. Čia pat įvyko ir kitas reikšmingas įvykis, tik jau kitu laiku: viename iš sąjūdžio renginių paraginau vyrus grąžinti savo karinius bilietus. Atsirado keturi, tuo metu juos turintys su savimi. Aš pridėjau ir savąjį (turėjau vyr. leitenanto laipsnį). Taigi, 5 karinius bilietus nunešiau į karinį komisariatą, o padėjęs komisarui ant stalo pasakiau, kad mes jų atsisakome. Mane bandė atkalbėti, net vijosi iš paskos, bet išėjau neatsigręždamas. Po kurio laiko komisaras pasikvietė mane susipažinti su Gynybos ministro įsakymu, kuriame nurodyta iš manęs atimt karininko laipsnį.

– Tuo metu, prieš 35-erius metus, Lietuva buvo stipri, vieninga, ką Jūs vėl paliudijote savo pasakojimu.

– Tai – tik žiupsnelis minčių, primenančių Sąjūdžio laikus. Šiandien kur kas svarbesnis klausimas – kokie mes žengiame į Sausio 13-osios jubiliejų? Deja, ne tokie, kaip mes įsivaizdavome anuomet... Labai neramina šiandien nemažėjantis visuomenės susiskaldymas, be abejo, buvęs ir anais neramiais laikais. Ne vienas, tąkart stojęs prieš šalies Nepriklausomybę, mums išlaisvėjus staiga tapo didžiausiais patriotais. Sakysite, tai sąžinės reikalas? Galbūt, tačiau tai vis tiek neraminantys ženklai.

– Dėkoju už pasakojimą.