Dešimtmetis kino pasaulyje: kraštietis J. Krisiūnas pristatė šeštąjį darbą (0)

2013 metais Lietuvos kino pasaulyje startavęs vaidybiniu filmu „Emigrantai“, po 10 metų kraštietis Justinas Krisiūnas savaitgalį pristatė jau šeštąjį savo darbą „Vyrų svajonės“ ir išlaikė tradiciją prieš kino seansą pasisveikinti su gimtojo krašto žmonėmis.

Kas buvo neištikimas?

Su kolega Matu Valiuliu į sceną užlipęs J. Krisiūnas pirmiausia pasinėrė į prisiminimus: „Kažkaip keista – ši salė, kažkada atrodžiusi tokia didelė, dabar kaskart užlipus vis „traukiasi, traukias“, kažkaip „kamerėja“. Bet visada gera čia būti, nes, oi, kiek su Matu mes čia prisicirkinę.“

O pristatydamas filmo turinį (kino juostoje pasakojama apie neištikimybę – aut. past.), salėje surengė apklausą: „Greita anoniminė apklausa: pakelkite rankas salėje tie, kurie nors kartą buvo neištikimi savo antrajai pusei?“. Nuaidėjus juokui, ranką iškėlė tik J. Krisiūno mama, tad režisierius filmą paskyrė jai.

Kas trejus metus – po filmą

2023 m. – „Vyrų svajonės“, 2021 m. – „Vyras už pinigus“, 2021 m. – „Mažas didelis stebuklas“ (rodytas tik LRT televizijos – aut. past.), 2018 m. – „Širdys“, 2015 m. – „Dėdė, Rokas ir Nida“ (2016 m. „KINFO apdovanojimuose“ žiūrovų išrinktas „metų vaidybiniu filmu”), 2013 m. – „Emigrantai“ (2014 m. „KINFO apdovanojimuose“ žiūrovų išrinktas „metų filmu“).

„Skaičiuojant procentais išeina po filmą kas trejus metus. Bet iš tikrųjų, tai čia paskutiniai taip gerai užderėjo: „Mažas didelis stebuklas“, „Vyras už pinigus“ ir „Vyrų svajonės“. Per dvejus metus – trys filmai. Iki tol tokio produktyvumo nebuvo“, – skaičiavo režisierius.  

„Tikrai ne“

Paklaustas, ar po dešimtmečio kino industrijoje dirbti pasidarė lengviau, J. Krisiūnas suraukė kaktą – tikrai ne: „Lyginant pradžią ir dabar – kiekvieną kartą vis sunkiau, vis sudėtingiau. Vis daugiau tu supranti apie gyvenimą, apie klaidas, vis aiškiau matai, kas nepavyksta. Įpratę galvoti, kad įgauni patirties – bus lengviau. Tikrai ne. Nes pradedi suprasti kas yra kokybiška, kas yra gerai padaryta, kas negerai, kada aktorius gerai vaidina, kada negerai, kada tu surežisuoji gerai, kada tau nepavyko. Nori padaryti mažiau klaidų. Pradžioje, turėdamas mažai kino žinių, darydavai, kaip tau atrodo ir tiek. O dabar su patirtimi viskas sudėtingėja... Aš pats kritiškai žiūriu į savo darbus. Stengiuosi pamatyti klaidas. Deja, kai kurių nepavyksta išvengti vien dėl to, kad nėra finansinių galimybių padaryti kitaip. Jau filmuodamas žinau, kad tai – klaida, bet kitaip neišeina. Nes biudžetas yra toks ir ne kitoks“.

Už meną ir verslą

Pasisukus kalbai apie finansus, režisierius nusijuokė nesantis verslininkas, tad piniginius reikalus patikėjęs kolegai M. Valiuliui: „Čia viską žino Matas. Jis verslininkas ir jis žino kaip elgtis su pinigais. Mes dėl to puikiai abu sutariam ir dirbam kartu: aš atsakingas už meną, jis – už verslą. Nesu verslininkas, tą puikiai supratau nufilmavęs pirmuosius filmus, todėl į finansinius reikalus nebesikišu. Galiu pasakyti tik tiek, kad trys paskutinieji darbai nukreipti sutvarkyti tas duobes, tas žaizdas, kurios buvo padarytos su autoriniais filmais („Širdys“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, „Emigrantai“ – aut. past.). Jie kuriami pramogai, kažkiek finansiškai atsistatyti. Nors vis tiek bijai. „Vyras už pinigus“ mums pasisekė, nes buvo COVID-19, nebuvo daug lietuviškų filmų. Dabar jau sudėtingiau: ar su „Vyrų svajonės“ filmu turėsim pliusą ar minusą – dar klausimas“.

M. Valiulis buvo konkretesnis: filmas „Vyrų svajonės“ kainavo 280 tūkst. Vien scenarijaus frančizės kaina – 10 tūkst. eurų: „Toks pat biudžetas buvo ir filmo „Vyras už pinigus“, tačiau skirtumas tas, kad „Vyrų svajonės“ filmui viskas pabrango apie 30 proc. Vien kuras – dvigubai: tąkart filmuojant kuro kainos buvo apie eurą, dabar – du.“

Nauji darbai

J. Krisiūnas neslėpė, jog pramoginiai filmai yra finansinė nauda, o autoriniai – sielos išsivalymas, todėl ir klaidoms tokiuose filmuose režisierius atlaidesnis.

„Autorinis filmas – sielos išsivalymas. Nesvarbu blogiau, geriau, daugiau klaidų... Viskas iš tavęs. Čia kitaip, nei komerciniuose darbuose. Viskas žymiai ilgiau, nes turi sugalvoti, parašyti scenarijų. Dabar procese – scenarijaus filmui paaugliams rašymas. Jei 2024 m. vasarą pradėsim filmuoti – tikiuosi – tai filmas pasirodys 2025-2026 m. Taip pat šiuo metu ruošiame spektaklį... Rudenį turėtų pasirodyti...“, – ateities planais dalijosi režisierius.

Atsipalaiduoti sako sau leidžiantis trumpai, nes – toks darbas: „Šiek tiek atsikvėpėm prieš pat premjerą, buvom Alpių kalnuose paslidinėti, neseniai grįžom. Motociklą įsigijau. Pasilepini šiek tiek, be abejonės (juokiasi – aut. past.), bet dirbi savo darbą.“

Sunku atsirinkti aktorius

Kino juostoje „Vyrų svajonės“ vieną pagrindinių vaidmenų atlieka aktorius Džiugas Siaurusaitis. Tai trečias J. Krisiūno filmas, kur pagrindinis vaidmuo patikėtas būtent šiam aktoriui. Kraštietis atviras – nors juodu sieja draugystė, vaidmenį aktoriui lėmė jo profesionalumas ir puikus personažo įkūnijimas.

„Visų pirma reikia pripažinti, kad tokių aktorių, kuriems apskritai tiktų pagrindiniai vaidmenys, Lietuvoje labai mažai. Jei paprašytume žmogaus išvardinti bent 10 aktorių, kurie jam patrauklūs, dėl kurių 100 proc. ateitų į spektaklį ar žiūrėtų filmą, tai turbūt būtų ne taip paprasta. Natūralu – maža šalis, mažai žmonių. Kalbant apie Džiugą – kartu mes dirbam nebe pirmą kartą, jis puikiai tiko šiam personažui. Nes pirmiausia renkiesi pagal personažą: kas jį geriausiai įkūnytų, atskleistų. Renkant aktorius filmui būna ir taip, kad po atrankos patvirtini vieną, o praėjus savaitei pakeiti jį kitu, nes sugalvoji tam vaidmeniui tinkamesnį žmogų. Tos „draugystės“ yra trečiam-ketvirtam plane. „Draugystės“ klaidų jau yra pridaryta praeity, dabar aš žiūriu atsargiai“, – kino užkulisius atvėrė pašnekovas.

Režisierius neslėpė, jog atrankos būna net A klasės aktoriams: žiūrima, kaip aktorius atrodo su scenos partneriu, ar tinka personažas.

Rokiškis – širdyje

Nuo starto kino pasaulyje J. Krisiūnas išlaiko tradiciją ir savo filmus gimtajame mieste pristato pats: „Filmą paleidžiam plačiai, bet pristatau tik Rokišky ir Vilniuj. Vilniuje aš jau 10 metų, tad ten mano namai. Čia – gimtinė. Rokiškis turi savo jausmą: visada faina, jauku ir neišduodama. Bet tai yra du skirtingi dydžiai: Vilniuje į premjerą susirenka kolegos, kino industrija – atsakomybė didelė. Vilniuj pažįstami sakys: „Na, Justai, jo, neblogai kažkaip sudėjai, nieko – fainiai“. O Rokiškis – atviresnis miestas. Čia paprastas žmogus bus tiesesnis kritikas: pasakys, kad „šūdas yra šūdas, jei tai šūdas“. Viskas paprasčiau ir atviriau vyksta. Ir tai gerai, nes tiesios kritikos ir norisi. Nors pats žiūriu kritiškai į darbus, bet kiti kartais mato visai kitaip...“

 Autorius – Miglė Dambrauskaitė