Elena ir Evaldas Baronai: pačiu brangiausiu tampa laikas, praleistas kartu (0)

Kita mūsų skaitytojams Rokiškio Šeimos tarybos pristatyta šeima – pandėliečiai Elena ir Evaldas Baronai, savo jėgas ir širdį kasdien dalinantys vaikams ir nuosavam ūkiui. Elena „Rokiškio Sirenai“ pasakojo apie kasdienybę, kurioje spėjama viskas: ir darbas bibliotekoje, ir namuose laukiantys gyvuliai, ir maži vaikučiai, kuriems reikia dėmesio, o kažkur tarp viso šito juk reikia sutalpinti ir minutę sau?

Ką jums reiškia žodis – šeima? Ar turite kokį receptą laimingiems namams?

Šeima man asmeniškai – viso gyvenimo pagrindas, pamatas, į kurį atsiremia visi kiti dalykai. Dėl šeimos ir į darbus vaikštome, ir namuose stengiamės, kad niekam nieko netrūktų. Tas nuolatinis namų židinys, kurį visi kurstome, ir yra tai, dėl ko keliamės ryte ir gulamės vakare – viską darome tam, kad jis kasdien degtų skaisčia ugnimi. Teisingo ir universalaus recepto kiekvienai šeimai tikriausiai nėra ir niekada nebus, nes skirtingo amžiaus žmogui svarbūs skirtingi dalykai. Jaunystėje vadovaujamės jausmais ir meile, santykius kurti veda emocijos, ir tik vėliau, kartu perėjus per džiaugsmus ir iššūkius, atsiranda gili pagarba vienas kitam, kuri, mano manymu, yra be galo svarbi šeimoje. Nemažiau svarbu ir užtikrinti savo šeimos narių gerbūvį – kad nieko niekam netrūktų, visi būtų sotūs, o vaikai kasdien galėtų stebėti sutariančius ir vienas kitu pasitikinčius tėvus.

Kas jums, kaip šeimai, svarbu?

Mums labai svarbu ramybė namuose ir draugystė tarp šeimos narių. Daugeliui esu ne kartą sakiusi, kad be galo džiaugiuosi, jog suradau sau tokią antrą puselę, su kuria labai gerai sutariame. Su vyru esame garantuoti – kad ir kas benutiktų mūsų gyvenimuose, abu žinome, jog bet kada galėsime atsiremti vienas į kitą. Didele vertybe laikome ir darbštumą. Nuolat labai daug dirbame: grįžus namo po pirmojo darbo kimbame į antrąjį – ūkį ir gyvulius, todėl darbštumo mokome ir savo vaikučius. Dar išskirčiau draugystę, kurią laikau labai svarbia vertybe. Nors per darbus, ypač vasarą, draugams laiko lieka labai nedaug, pačiais geriausiais draugais stengiamės būti vienas kitam. Tą nuolat sakau ir savo vaikams, ypač vyresniajam: aš tavo draugė, su manimi gali kalbėtis apie viską. Jei matau, kad kažkas ne taip, visad kviečiu pasipasakoti apie tai, kas vyksta – pokalbiai dažnai išsprendžia didžiąją dalį bėdų.

Kartu su vyru darbuojatės nuosavame ūkyje. Kaip spėjate suderinti nelengvus darbus su vaikų auginimu? Papasakokite, iš kur nuolat semiatės jėgų?

Kai darbo nuolat tiek daug, labai gelbėja močiutės, kurios pakaitomis prižiūri abu vaikučius, kol darbuojuosi ūkyje – be jų vargu, ar šitiek suspėčiau, tada jau reikėtų keisti savo dienotvarkę ir kitaip skirstyti laiką. Aš pati dieną dirbu kultūrinį darbą – įvairiausi susitikimai, renginiai, parodos – o grįžusi namo šoku į šortus ir lekiu pas gyvulius, todėl laiko šeimos nariams tikrai nelieka labai daug, ir būtent dėl to tai tampa pačiu brangiausiu dalyku.

Iš kur ateina jėgos, net nežinau. Besidarbuodama nuolat galvoju apie ateitį – kad ateis geresni laikai, darbo bus mažiau, vaikai paūgės ir kasdienybė bus lengvesnė. Galvojimas apie tai ir skatina kasdien keltis bei dirbti dėl gražesnio rytojaus.

Kaip sprendžiate iškilusius konfliktus ar sunkumus namuose?

Viską sprendžiame tik pokalbiais. Kadangi visi esame skirtingų charakterių, o ypač abu vaikai, pasitaiko visko, tačiau tuomet sėdame prie bendro stalo ir kalbamės. Aš pati visuomet noriu čia ir dabar išsiaiškinti, kas atsitiko, ar visiems viskas gerai, o jei taip nėra, tada kalbėtis ir suprasti, kas vyksta. Nuolatiniai pokalbiai – be galo svarbūs, juk neskaitome vienas kito minčių, be žodžių negalime suprasti, kas atsitiko kitam ir ką jis jaučia, todėl dažnai jau vien tik kalbantis sunkumai namuose išsisprendžia labai paprastai.

Kaip leidžiate savo laisvą laiką? Gal turite kokių bendrų šeimyninių veiklų?

Turint darbą ir nuosavą ūkį namuose, laisvo laiko lieka tikrai labai nedaug, galbūt net per mažai, ypač vasarą, kuomet įsivažiuoja pats darbymetis. Laisvalaikis taip ir sukasi aplink namus ir gyvuliukus, o kitokioms veikloms jo kartais ir nebeužtenka. Visgi žiemos metu, kada laiko atsiranda daugiau, pasistengiame kur nors išvažiuoti, pasibūti kartu su šeima ne namuose. Nesame dideli keliautojai, dažniau važinėjame po Lietuvą ir netolimas apylinkes, tačiau norint pakeisti aplinką, užtenka ir to.

Ko galėtumėte palinkėti visoms šeimoms ar žmonėms, dar tik planuojantiems ją kurti?

Visiems palinkėčiau neskubėti ir suprasti, jog nusprendus gyventi kartu bus visko – ir džiugių, ir sudėtingų akimirkų, kurios gali užklupti bet kada. Tačiau jei jau nusprendėte kurti šeimą, reikia mokytis kitą žmogų priimti tokį, koks jis yra – su visomis ydomis, trūkumais bei nesusipratimais. Kiekvienas žmogus į šeimą kažką atneša, kažką jai duoda, todėl reikia mokytis tai priimti, kartais prisitaikyti, nes kitu atveju šeimos tiesiog nebus. Žinoma, gyvenime būna visko, tačiau jei nuolat žiūrėsime vien tik savęs ir savo poreikių, paprasčiausiai nieko neišeis.

Dėkoju už jūsų laiką.