Erikos kuriamos lėlės turi gyvus antrininkus ir stebina klientus panašumu (0)

„Šis darbas panašus į skulptoriaus, o tuo pačiu esi ir kirpėjas, makiažo specialistas, siuvėjas ir batsiuvys“, – apie lėlių gamybą kalba Erika Bunytė. Rokiškio rajone, Obelių miestelyje esančioje Erikos siuvimo ir dizaino studijoje gimusios lėlės turi savo gyvus antrininkus ir kartais šokiruoja klientus savo panašumu.

Sukarpyta suknelė

„Siuvimas – mano pagrindinis darbas, o lėlės – atgaiva sielai“, – sako Erika Bunytė.

Nors siuvimas atrodo sunki profesija, kurios šiais laikais daug kas baidosi, moteris juokiasi, kad tai buvo jos pačios pasirinkimas. Dizainerės pašaukimas prabudo sulaukus vos 6-erių, tuomet Erika sukarpė mamos vakarinę suknelę ir pasisiuvo sijoną. Mama, pamačiusi kaip dukra džiaugiasi savo kūriniu, net nesupyko…

Vėliau Erika įgūdžius tobulino siūdama draugėms, kai prieš šokius kuriai staigiai prireikdavo naujų kelnių ar kito drabužio. O baigusi 12 klasių tiesiu taikymu nudrožė į Šiaulius mokytis siuvėjos amato. Iš pradžių teko padirbėti masinėje gamyboje, Dusetų trikotažo įmonėje, tačiau namuose prasiverždavo kūrybiškumas: kirpdavo, konstruodavo ir siūdavo individualiai. 

Susikūrė darbo vietą

Kai prasidėjo žemių deklaravimas ir prireikė žmogaus, kuris mokėtų dirbti kompiuteriu, Erika pradėjo dirbti seniūnijoje, tačiau beveik po 10 metų pabėgo.

„Keitėsi laikai, prasidėjo pertvarkymai, atėjo tas amžius, kai renkiesi prioritetus. Aš negaliu sėdėti  vienoje vietoje, man reikia judėjimo, kūrybos, o kokia kūryba prie popierių? Kai išėjau, net nebuvo minčių kažkur ieškotis darbo vietos – ją susikūriau pati“, – pasakoja obelietė.

Padirbėjusi namuose, nusprendė, kad buitis ir darbas vienoje erdvėje sunkiai dera, todėl ėmė dairytis kitų patalpų. Moters įkurta jauki siuvimo ir dizaino studija – prieš tai buvo apleistas butas, kurį su vyru pertvarkė  daugiausiai savo jėgomis. Teko viską griauti, plėšti, kloti naujas grindis, dažyti, vyras įrengė elektros instaliaciją. Meistrų pagalbos prireikė nedaug.

Erika džiaugiasi, kad vyras Saulius Rudokas visada palaikė, niekada nestabdė jos užsidegimo imtis individualios veiklos, skatina kurti.

Bijo naujovių

Bunytė, siuvanti daugiau kaip 20 metų, pastebi, kad klientai ir jų poreikiai keičiasi. Prieš 15 metų buvo pedagogių laikas – mokytojos viena po kitos ėjo siūdintis kostiumėlių.

Dabar ateina klientai, kurie nori būti kitokie, turintys savo stilių. Kita grupė – žmonės, kuriems dėl figūros ypatumų sunku rasti drabužių masinės prekybos vietose.

Prieš karantiną daug užsakovių pageidavo šventinių vakarinių drabužių, o paskui visos šventės baigėsi ir vakarinių suknelių nebereikėjo.

Erika pasakoja, kad klientų poreikiai įvairūs, kartas ateina stambesnė moteris ir tiesiai šviesiai sako: nenoriu būti boba. Tada prasideda kūryba. „Juk stambūs žmonės irgi nori atrodyti pasitempę,   pasipuošę, surasti kažką išskirtinio parduotuvėse jiems sunku. Kartais žmonės labai bijo naujovių,  jeigu matau, kad abejoja, piešiu, rodau variantus, bandau įkalbėti pabandyti atrodyti kitaip. Būna taip saldu, kai žmogus kažką naujo priima ir po to džiaugiasi. Bet jeigu matau, kad klientas mąsto standartiškai ir kategoriškai ištikimas vienam stiliui, neperšu savo nuomonės. 

Paklausta, ko bijo klientės, pašnekovė sako – kliošų ir paaiškina: moterys galvoja, kad jie storina, bet viskas priklauso nuo to ties kuria kūno linija darai kirpimą. Būna ir ypatingų pageidavimų, viena klientė spalvą suknelei išsirinko pamačiusi pro langą augantį vijoklį ir paprašė tokios pačios žalios. 

Nepigu, bet įkandama

Prakalbus apie kainas, pašnekovė sako, kad pasisiūti drabužį niekada nebuvo pigiau nei nusipirkti gatavą, tačiau tai nėra neįkandama.

„Aš esu provincijoje dirbanti siuvėja, neturiu su kuo palyginti, gal net Rokiškyje dar brangiau kainuoja, nekalbant jau apie didmiesčius. Ne paslaptis, nemažai mano klientų iš Kauno, Vilniaus, daug moterų atvažiuoja iš Rokiškio. Tačiau žmonės ateina ne tik užsisakyti naujų, bet ir pataisyti senų drabužių. Vienas mūsų miestelio senukas atnešė marškinius ir paprašė, kad pakeisčiau nudilusią apykaklę. Marškiniai tokie seni, kad turgelyje už eurą būtų galima nusipirkti  geresnius, tačiau jam savi brangesni. Negi varysi atgal – paimu, prisiuvu kitą apykaklę, bet negaliu už tai imti pinigų. Arba mama, turinti daug vaikučių, prieš Rugsėjo 1-ąją atneša pataisyti vaiko kelnytes ar sijonuką – ką gali iš jų paimti? Man tiesiog sąžinė neleidžia. Aš esu empatiška, tai ne verslininko bruožas, bet vis tiek galvoju, kad negaliu imti daug iš tokių žmonių“, – kalba obelietė.

Tautiniai drabužiai

„Viena iš mano meilių – tautinių drabužių siuvimas“, – prisipažįsta pašnekovė, šiuo metu jau pasiuvusi apie 100 aukštaitiškų kostiumų.

Tačiau pirmas blynas buvo nelabai vykęs  – taip kritiškai savo pirmąjį bandymą tautiškai papuošti vietinę Obelių kapelą įvertina pašnekovė.

Išstudijavusi tautinių drabužių istoriją, siuvimo, audinių subtilybes, ornamentiką, detales Erika jau aprengė ne vieną meno kolektyvą, kartais tautinį kostiumą žmonės užsisako individualiai, nes nori jį vilkėti iškilmingomis progomis. Ilgiau nesulaukus užsakymo tautiniam kostiumui, Erikai niežti rankos – rūpi imti ir pasiūti, gal vėliau kam prireiks. 

„Atrodytų, galėčiau vestuvines sukneles siūti, bet traukia prie tautinių. Tai yra vertybė, palikimas.  Jaučiu poreikį jį kartais pasiūti. Man daug ką reiškia detalės, aukštaitiška simbolika, prijaučiu senoviniam tikėjimui pagonybei. Turiu vidinį šauksmą atiduoti kažkokią duoklę tiems laikams“, – sako pašnekovė.

Pirmosios brangiausios

Įėjus į Erikos įkurtą dizaino studiją Obeliuose, akys užkliūva už lėlių, paveikslų. Tai dar vienas  būdas realizuoti  kūrybinius sumanymus.

„Kadangi esu nenuorama, visada norisi kurti. Myliu savo darbą, bet man kažko trūksta. Tai gimsta lėlės, paveikslai, namų interjero detalės“, – prieš porą metų atradusi  naują veiklą džiaugiasi pašnekovė.

Studijoje sėdi pirmoji – tekstilinė, iš lino pagaminta lėlė, antroji  jau buvo gaminama iš modelino.

Tik šeimininkės akis pastebi, kuri lėlė neproporcinga. Nors pas klientus jau iškeliavo apie pusšimtis lėlių, šios pirmosios autorei brangiausios – jos neparduodamos.

Erika pasakoja, kad lėlės dažniausiai užsakomos jubiliejus ar kitas sukaktis švenčiantiems šeimos nariams, draugams. Šis suvenyras ypatingas tuo, kad kaip du vandens lašai panašus į patį jubiliatą. Kartais užsakovai pamatę portretinę lėlę būna šokiruoti dėl tokio panašumo.  

Erikos sukurtos lėlės iškeliauja į Angliją, JAV, Maldyvus,  jas galima rasti ne vienuose namuose įvairiuose Lietuvos miestuose.

Padeda nuotraukos

Gavus užsakymą, Erikos laukia nelengva užduotis: sukurti ne tik niekada gyvai nematyto žmogaus identiškus veido bruožus, bet ir pagauti emociją, veido išraišką, charakterį, užfiksuoti kūno judesį. 

Moteris sako tyrinėjanti nuotraukas, išklausinėjanti apie žmogaus pomėgius, aprangos stilių, net profesiją.

„Gal nereikėtų taip giliai domėtis, bet jeigu kažką darau, turiu pasinerti į tai, kaip aktorius įsijaučia į savo  vaidmenį. Aš tų žmonių nepažįstu. Kalbant matytum jo veido mimiką, girdėtum balsą, bet negaliu to pajausti, todėl stengiuosi įsigilinti į nuotraukas, prašau, kad atsiųstų ir visu ūgiu, profiliu, nes svarbi kiekviena detalė, nosies kuprelė, kažkoks iškilimas, kūno proporcijos. Visada paklausiu, kuo užsiima žmogus, tada lengviau sukurti jo stilių, tarkime sportininkui nebandysi apvilkti švarko“, – apie darbo subtilybes pasakoja moteris.

Daro manikiūrą

Erika prisipažįsta, kad sunkiausia jai sekasi pagaminti rankas, plaštakas, tačiau visas detales daro preciziškai, nėra tokių vietų, kurių „nesimato“. Lėlės gaminamos ore stingstančio modelino. Darbas panašus į skulptoriaus, veido bruožai dailinami skalpeliu, šveitikliu. Kad atrodytų natūraliau, lėlininkė blakstienų nepiešia, jas klijuoja, siuva batukus, daro manikiūrą, šukuosenas.

„Pedikiūro dar nedarau“, – juokiasi pašnekovė.

Lėlių plaukams pagaminti ji naudoja angoros avių pluoštą, dažo juos natūraliais moteriškais plaukų dažais. Darbas užtrunka kelias savaites, o viena tokia lėlė kainuoja apie 250 Eur.

Tvari kūryba

Tvarumas – dar viena tema, kurios šioje studijoje neįmanoma nepaliesti. Iš pirmo žvilgsnio  nepasakytum, kad paveikslai, kai kurie baldai  sukurti naudojant antrines žaliavas. Senos nertos servetėlės būtų keliavusios į šiukšlių dėžę, tačiau atsidūrė paveiksle. Kitose kompozicijose –  tekstilės atraižos, kartonas, augalai, putplastis, likęs po remonto. Pufų gamybai Erika panaudojo nuo kabelių likusias rites. Savo eilės laukia palėpėje užsilikę stiklai, ant kurių moteris planuoja piešti paveikslus. Senų langų irgi neišmetė – iš jų pasistatė šiltnamį.

„Gal aš iš prigimties esu eksperimentatorė. Man nėra rėmų, kad taip nedaroma. Man tai kvailiausia frazė. Rėmus nustato patys žmonės, tai kodėl aš negaliu padaryti kitaip, žinoma, nekenkdama kitiems. Juk viską galima perdaryti, jeigu daiktas netinka vienur, jį galima pritaikyti kitur. Lygiai taip pat aš už mainus feisbuko grupėje, kur gali išmainyti nenaudojamą daiktą į tą, kurio tau reikia“, – sako obelietė Erika Bunytė.

 „Rokiškio Sirenos“ ir E. Bunytės asmeninio albumo nuotraukos