Rokiškio ligoninėje dirbti pradėjęs Ž. Paliūnis „ištirpdė“ eiles ir jau konsultavo per 600 pacientų (0)

Publikuota: 2024-01-26 Kategorija: Žmonės
Rokiškio ligoninėje dirbti pradėjęs Ž. Paliūnis „ištirpdė“ eiles ir jau konsultavo per 600 pacientų
Rokiškio Sirena nuotr. / Ž. Paliūnis neslėpė – turėjo pelningesnių pasiūlymų, tačiau nenorėjęs būti procedūrų pardavimų vadybininkas, tad grįžo dirbti į Rokiškį..

Rokiškėnai labai džiaugiasi naujuoju Rokiškio ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoju Žygimantu Paliūniu, kuris, ne vieno paciento nuomone, tapo „išsigelbėjimu“ po du ar tris mėnesius šios srities specialistų konsultacijos laukiantiems žmonėms. Iš tiesų – darbą Rokiškio rajono ligoninėje vos prieš tris mėnesius pradėjęs specialistas jau priėmė virš 600 pacientų, o vizito laiką fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo konsultacijai jau galima gauti nebe po poros mėnesių, o vos po poros savaičių.

Rokiškyje puikiai žinomų pedagogų Algirdo ir Dalios Paliūnių sūnus, kaip pats juokiasi, iš vidaus matęs mokytojų darbą, su dar dviem broliais pasirinko medikų duoną.

– Kaip ten bebūtų, bet dažniausiais atvejais pedagogai namuose „augina“ pedagogus, gydytojai – gydytojus. Kaip nutiko, kad vis trys pedagogų vaikai tapo medikais?  

– Čia gal močiutės genai. Labai tiksliai visos istorijos nežinau, bet ji buvo susijusi su medicina. Tačiau atėjus sovietinei valdžiai, ją ištrėmė į Sibirą. Deja, kai grįžo, medicinos mokslų pabaigti nebeleido, tad dirbo laborante. Gal todėl visus mus taip traukia biomedicinos mokslai: vyresnieji broliai irgi baigė medicinos mokslus – jie kineziterapeutai. O aš, kaip mes juokiamės, „trečias brolis Jonas“, į mediciną nukeliavau. Jau vos ne kaip šeimos verslas būtų (juokiasi – aut. past.).

– O tai gal būtų pravartu: neplanuojant „Paliūnių“ klinikos įsteigti, jei jau šeimos verslas?

– Ne. Pajuokaujam kartais, kad atidarysim įstaigą „Broliai rankelės“: jie kineziterapeutai, o aš fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas. Tačiau... Vyresnysis savo įstaigą Vilniuje atsidarė dar prieš man baigiant mokslus, vidurinysis brolis dirba čia, Rokiškio ligoninėj, tai kaip ir nebelabai kas išeis.

– Dėl ko, visgi, grįžot į Rokiškį? Pasirinkimų, manau, turėjot, o ir po brolį tiek sostinėj, tiek čia.

– Aš niekada nemėgau didmiesčių, tad Vilnius manęs labai ir nežavėjo. Čia vienas niuansas. Kitas dalykas – kai dar tik pradėjau studijuoti, šeimos gydytoja Miglė Giriūnienė vis kalbindavo grįžti dirbti į Rokiškį. Anot jos, rajone – bloga situacija, reikia specialistų, dirba tik viena gydytoja ir jeigu ji ar jos vaikai suserga, tai Rokiškis lieka be reabilitologo. O tokiu atveju, „šeimistai“ (Šeimos gydytojai – aut. past.) nebeturi pas ką siųsti pacientų. Aš mintyse šį pasiūlymą turėjau, nors baigus studijas ir rezidentūrą, pasiūlymų atvykti dribti buvo tikrai nemažai. Tiesą sakant, dar rezidentūros metais dirbant Palangoje, Druskininkuose, Kaune, būdavo siūlymų likti. O kai mokslai jau ėjo į pabaigą, pasiūlymai „pasipylė“ iš visur: Panevėžys, Alytus ir pan. Visoje šalyje jaučiams mūsų specialybės medikų trūkumas. Bet grįžau aš į tą Rokiškį, pakalbėjau su direktoriumi, aptarėme sąlygas, kurios buvo tikrai neblogos, ir pasilikau. Ai, dar paklausiau brolio, kaip sutaria su kolektyvu? Sako: viskas gerai, visi draugiški, nebūna kažkokių barnių. Iš tikrųjų sutarimas su kolegomis yra labai svarbu. Ir, kaip sakoma, taip susidėliojo žvaigždės...

– Ir atvykot gelbėti Pasaulio...

– Atvykau, gal ne Pasaulio gelbėti, bet bent jau padėti rokiškėnams (juokiasi – aut. past.). Tačiau ir tai padaryti pavyko ne iš karto. Universitetas mano rezidentūros pažymėjimą atspausdino su klaidomis, o tai trukdė gauti gydytojo licenciją. Ir kol visa tai buvo ištaisyta: tai direktorius, tai administratorius atostogavo, praėjo apie porą mėnesių ir oficialiai įsidarbinau spalio mėn. Tą laiką toks „kabantis“ buvau: mokslai baigti, darbas, lyg ir yra, bet dirbti negaliu. Priverstinės atostogos nuo mokslų ir darbo turėjau.

– Gal ir neblogai, turint mintyje, kad studijos truko dešimt metų? O gal jūsų specialybės mokslai trunka trumpiau?

– Ne, kaip ir visur: 6 metai bendrosios medicinos ir tada specialybės gilinimas. Man pasisekė, nes aš mokiausi to tris metus. Tie, kurie įstojo šiemet, mokysis jau pagal europinius standartus 5-erius metus. Tai jiems bus jau 11 metų.

– Ką duoda tie dveji papildomi metai? Jei per 3-ejus galima išmokti, kam „tempti“ iki 5?

– Numatoma plėsti mūsų specialybę: ką galime daryti ir ko ne. Mes, pavyzdžiui, negalime echoskopuoti. Nebent išklausysim papildomus kursus. Europoje mūsų specialybės atstovai jau turi tokias galimybes. Ar tai reikalinga? Jei susitvarkytų visa sveikatos priežiūros sistema, gal tai būtų patogu pacientam. Atėję pas mus su kažkokiomis sąnarių problemomis, jie gautų visą konsultaciją vietoje. Mes patys galėtumėm pažiūrėti vietoj to, kad siųstume: reumatologo ar traumatologo konsultacijai. Mums gal irgi būtų paprasčiau: galėtumėme vertintis sąnario uždegimą ir jo dinamiką procedūrų eigoje: jos veiksmingo, efektyvios ar ne. Echoskopija tikrai naudinga. Taip pat botolino-toksino suleidimas spazmams mažinti – jie atliekami taip pat ultragarso pagalba. Tačiau čia iškyla papildomų lėšų, papildomo laiko pacientams klausimai. Ateities perspektyvoje visa tai, lyg ir, naudinga, bet su dabartine mūsų sistema – nelabai.

– Ar per dešimtmetį mokslų nebuvo minčių mesti ir keisti studijų kryptį, pavyzdžiui, į pedagogiką?

– Buvo visko, bet atsisėdi ir galvoji: „O ką daugiau galėčiau veikti?“ Ne, mokytoju būti nesinori – problemos tos pačios: kas nori eina, kas nenori – neina, visiems viskas priklauso ir visi žino teises, bet ne pareigas. Nemanau, kad ten geriau, nes pas mane tai vienas pacientas, o ten, klasėj, 20-30 su savomis problemom ir norais sėdi. Virtuvė irgi žinoma (juokiasi – aut. past.).

– Jūsų kolegos kalbėjo apie didmiesčio medikų konkurenciją ir nuo to priklausančius atlyginimų dydžius. Jei Rokiškis nebūtų Jūsų miestas, ar rinktumėtės jį ir atvyktumėte dirbti?

– Man imponavo du dalykai: komanda ir mokamas bazinis atlyginimas. Kad jis būtų mokamas ne per priedus, parduotas procedūras, kaip buvo sanatorijose. Ten nori, kad dirbtum kaip pardavėjas, ne kaip gydytojas ir tai man labai nepatiko. Turi siūlyti procedūras, nežiūrint reikia jų ar nereikia žmogui. Negaliu užsidėti tos kaukės. Neslėpsiu –galėčiau daugiau susirinkti, nei čia, plius suteikia metams būstą. Bet pasirinkau, kad pacientas nebūtų mano bosas, nes juos myli ir dėl jų stengiesi. Savo darbą atlieki kiek galėdamas geriau, paskiri tai, kas jiems tinka. Ir žmonės aplink labai svarbūs. Esu dirbęs sanatorijose, kur atmosfera nėra maloni ir nemažai trinties, pokalbiai už nugarų. Mes, rezidentai, į tą katilą esam įmetami, tai mums gal mažiau rūpi, bet suvoki, kad čia dirbdamas ir apie save girdėtum visko.

 – Visi skundžiasi ilgomis eilėmis tiek laukiant vizito dienos, tiek prie gydytojo kabineto. Kiek laiko skiriate pacientui?

– Per 3 mėnesius aptarnavau daugiau nei 600 pacientų. Apžiūrai skiriama apie 20 min. Aš dirbu kiek lėčiau, tai pasilieku trumpesnę pietų pertrauką ir talonus skiriu kas 30 min. Bet tie, kurie sukasi greičiau, jie spėja. Ar užtenka? Priklauso nuo paciento ir nuo jo patologijos. Turint nugaros problemų, dviračio jau neišrasi: apžiūrėti ir apsirašyti pavyksta pakankamai greitai. Jei žmogus kreipiasi po operacijos ar lūžių, atvejai jau būna skirtingai, tad reikia daugiau laiko: apžiūra ilgesnė, aprašo šablonu irgi nepasinaudosi. Dar priklauso nuo paties paciento... Jei jis, kaip mes sakome, – „klampus“, užtrunki ilgiau, nes tenka nutraukti jo kalbas, ir pasipykti, gaištasi laikas.

– Ką reiškia pasipykti?

– Jiems nepatinka, kai mes pertraukinėjam ir iki galo neišklausom. Ateina, pvz., su peties sąnario problema, nes toks siuntimas, bet kalba apie kitus skausmus. Aš suprantu, kad žmonės kartais turi tikrai ne po vieną problemą, bet tikisi, kad su vienu siuntimu išgydysime visas ligas. Ir tada aiškini, kad jei dabar atėjo dėl peties skausmo, tai jį ir gydom. Būna, aišku, nepatenkintų: kaip taip galima? Dar kiti prisimena sovietinius laikus, kai prieš 30 metų eidavo, jiems viską padarydavo ir nereikėdavo jokių siuntimų. Būna direktoriumi grasina, būna ir duris spardo...

– Jau ir tokį atvejį turėjote?

– Vienas buvo. Situacijų per 3 mėnesius Rokiškyje jau buvo visokių. Bet čia visur taip yra: piktybinių pacientų neišvengsi.

– O pats kokio būdo esate: ramiai išklausote ir leidžiate pacientui išsipiktinti ar auklėjate?

– Aš stengiuosi susitarti. Leidžiu jiems pasisakyti, ko jie nori. Deja, labai dažnai būna atvejų, kai žmogus įlekia pro duris, numeta ant stalo siuntimą ar kokį dokumentą ir „pasipila“: aš moku mokesčius, man priklauso tas ir anas, o svarbiausia – čia ir dabar. Tada leidi jiems atsisėsti, atsikvėpti, paklausi, ko piktas ir kokia situacija. Papasakoji, kaip dirba mūsų sistema ir, kad ne viskas įmanoma gauti čia ir dabar: vizitas pas mane šiandien, bet procedūrų eilė bus gal tik po mėnesio. Tokia dabar susidarė situacija, kad atvykęs dirbti eiles pas gydytojus konsultacijoms pamažinau, bet automatiškai „užsikimšo“ laikai į procedūras. Stengiuosi susikalbėti, išsiaiškini, tai būna ir padėkoja, atsiprašo. Stengiuosi nekonfliktuoti.

– Ar pikti, „čia ir dabar“ reikalaujantys ir sovietmetį prisimenantys pacientai – pagrindinė problema?

– Kas mane labiausiai piktina, tai – nepagarba gydytojui, kai rezervavęs vizitą pacientas nepasirodo ir nepraneša, kad neatvyks. Juk tuo metu galėtume priimti kitą pacientą. O mes laukiam, galvojam – vėluoja ar neateina? Pavėlavę 15 min. įlekia į kabinetą ir tikisi, kad vis tiek priimsim, kai visai konsultacijai skirta tik 20 min. Jei nepriimi iš karto, pasakai, kad perregistruosi, tada pyksta. Viena pacientė vėlavo pusantros valandos. Sakė, kad nerado ir buvo nepatenkinta, kad nebepriėmėm. Jei užtrunka pas kitą specialistą, mes atsižvelgiame į tai, stengiamės priimti, tačiau jau tada pagal galimybes. Jei žmogus turi laiko – laukia, jei ne, registruojame kitai dienai. Tikrai neužtrenkiam durų, bet atėjus ne savo laiku ar ne savo dieną pykti, kad tavęs nepriima, negalima. Ne visi drasko akis, tikrai.

– Ar jau buvo siūlymų Jums „atsilyginti“? Kaip jauni gydytojai reaguoja į padėkas, „pakišukus“, šokolado gabalėlius?

– Kol kas turėjau tik vieną tokį atvejį ir su tuo pacientu susipykom. Aš tiesiai šviesiai liepiau pasiimti voką, priešingu atveju atsisakysiu jį konsultuoti. Aš to netoleruoju. Pacientas pinigus pasiėmė ir atsipašė. Esu girdėjęs iš ilgiau dirbančių kolegų, kad kai kurie žmonės, ypač vyresnio amžiaus, įsitikinę, jog jei gydytojas nepaima „dovanėlės“, tai galvoja, kad jau jam dienos suskaičiuotos (juokiasi – aut. past.). Kiti sako, kad jiems negerės, nepagys. Yra ir dirbant sanatorijoje pasitaikę atvejų, kad labai nori duoti, bando ir nesupranta, kaip mes neimam ir kas su mumis negerai (juokiasi – aut. past.). O paskui vis tiek pakomentuoja: „Na taip, jūs – jaunos kartos, jūs kitaip žiūrit“. Ačiū dievui neneša, nereikia pyktis su pacientais ir klausyti: „Niekam nesakysiu, licencijos neprarasit“.

Ką veikiate laisvalaikiu? Rokiškis Jums – savas kraštas, ieškoti ir tyrinėti apylinkių poreikio lyg ir nebėra...

– Laisvalaikiu, gyvenat pas tėvus, ūkio darbai nesibaigia. Šiuo metu nuolatinis sniego kasimas (juokiasi – aut. past.). Mėgstu pasivaikščiojimus, lankausi koncertuose Krašto muziejuje ar poezijos skaitymuose bibliotekoje. Kažkiek groju Gitara – iš tėčio paveldėtas reikalas. Bet kartais grįžus iš darbo kurį laiką nesinori nieko: tik „perkrauti“ organizmą, pamedituoji. Esu lyg ir meniškos sielos: pats neeiliuoju, bet esu muziką poros poetų eilėms parašęs.

– Ar susiduriate su pacientais, kurie užsiima savigyda?

– Mums atsiunčia kiti specialistai: traumatologai ar chirurgai, tad vietos savigydai tikrai nėra. Bet kartais nesupranti, kai ateina žmonės su bėdomis ir sako: „Man mankštelių tai nereikia, aš jaučiu, kad man reikia masažų. Nes mankštą darau – sniegą kasu“. Tai nėra mankšta, nes daro viską, aišku, netaisyklingai: nugara yra nestabili, o visą svorį kelia iš juosmens, ne iš sėdmenų ir juosmuo dar labiau traumuojasi. Arba kitas variantas: „Aš prieš 30 metų buvau sanatorijoj, žinau visus pratimus“. Bet ateina po reabilitacijos ir stebisi, kad naujų pratimų parodė ir jie veikia. Va, gal tas mane irgi erzina. Mankštos su specialistų priežiūra visai kitaip darosi. Juk reikia žinoti, kaip jas taisyklingai daryti. Ačiū komandai, kurie kantriai moko pacientus mankštintis. Kineziterapijos pagrindas yra tos visų nemėgstamos mankštos. Be jų nieko nebus, nors daugiau nei 50 proc. pacientų, po reabilitacijos, jos nebedaro. Jų pasirinkimas. Pats pastebėjau, kad sėdimas darbas ir man pačiam jau „atsiliepia“, tad sąžiningai darau mankštą. Visi galvoja, kad nugaros skausmai yra tik nugaros bėda. Ne. Norint stabilizuoti nugarą, turi dirbti pilvo presas, šlaunų, sėdmenų raumenynas. Kai yra raumenų disbalansas padarius mankštą viskas pagerėja. Yra internete puslapis – kinezeterapija24.lt, kur žmonės tikrai gali pagal savo bėdas susirasti pratimus.

 – Dėkoju už pokalbį! 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video