Vilnos vėlimo amatą puoselėjanti A. Deksnienė: „Esu finansininkė, todėl ir kurdama sieku tobulo tikslumo“ (foto) (0)

Publikuota: 2024-01-18 Kategorija: Žmonės
Vilnos vėlimo amatą puoselėjanti A. Deksnienė: „Esu finansininkė, todėl ir kurdama sieku tobulo tikslumo“ (foto)
Asmeninio albumo nuotr. / A. Deksnienė su vyru Kęstučiu – tradicinio amato puoselėtojai

Finansininke dirbanti Alė Deksnienė sako, kad vilnos vėlimas – jos hobis, kuriam skiria didžiąją laisvalaikio dalį. Tradicinių amatų meistrei praėję metai buvo itin produktyvūs ir gausūs įvertinimų – rokiškietės sukurti tautinio paveldo produktai – kokybiški, išliekamąją vertę turintys gaminiai iš vilnos buvo perduoti į Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus, o birželio mėnesį suteiktas Meno kūrėjos statusas. Prieš keletą dienų A. Deksnienė gavo žinią, kad jai, kaip etninės kultūros puoselėtojai, Lietuvos kultūros taryba skyrė individualią stipendiją.

Paroda Telšiuose

„Man labai pasisekė, nes etnokultūros veiklos srityje buvo pateikta 60 paraiškų, stipendijos skirtos 24 kūrėjams, manau, kad tai didelis paskatinimas ir įvertinimas“, – sako kūrėja, šiuos metus pradėjusi dar viena nauja paroda. Telšių kultūros centre atidaryta paroda „Balta balta“, kurioje eksponuojami dviejų rokiškiečių, tautodailininkių, tradicinių amatų meistrių – Alės Deksnienės balti veltiniai ir Gitos Kolosovienės karpytos užuolaidėlės. „Paroda „Balta balta“ susieta su balta, šalta ir apšerkšnijusia žiema, kokia šiuo metu ir yra. Senieji amatai – veltinių vėlimas ir karpiniai būdingi senajam Lietuvos kaimui. Vaizduotėje iškyla vaizdas – apsnigti balti senų trobų stogai, languose - baltos karpytos užuolaidėlės ir baltas girgždantis sniegas po baltais veltiniais apautomis kojomis“, –  apie parodos idėją kalba A. Deksnienė. Telšiuose rokiškiečių darbus galima pamatyti iki vasario 14 d.

Siekia tobulo tikslumo

Vilnos vėlimas – amatas, kuriame užtenka vietos kūrybiškumui. Alė sako esanti pilna idėjų ir sumanymų, ką dar norėtų sukurti, tik laiko ir rankų pritrūksta, kad viską suspėtų. Kurdama siekia tikslumo. „Esu tiksliųjų mokslų atstovė, finansininkė, savo kūryboje irgi siekiu, kad viskas būtų tobulai, jeigu kažkas netinka, ardau, keičiu, darau naują, man reikia tikslumo. Iš dalies ir džiaugiuosi, kad taip yra – tada nepaleidi bet ko. Visada siekiu tikslų iki galo, jeigu kažką užsibrėžiau, būtinai įgyvendinsiu, bet niekada neplanuoju to, ko negaliu padaryti“, – šypsosi pašnekovė.

Bėda – plagijavimas

Šiems metams tų tikslų suplanuota taip pat nemažai, tačiau visų sumanymų kūrėja neatskleidžia, nes yra viena bėda – plagijavimas, kita vertus, tai neleidžia sustoti ties viena idėja. „Darbai plagijuojami, tai didžiulė problema. Anksčiau dėl to labai išgyvendavau, bet dabar nusprendžiau į visa tai žvelgti pozityviai. Jeigu pasisavina kažkokią idėją, aš iškart galvoju kitą. Man tai tapo varomąją jėga kūryboje. Galiu net padėkoti sekėjams, galbūt būčiau tiek nepasiekusi, jeigu ne jie. Nebežiūriu atgal, tik į priekį“, – kalba tradicinių amatų meistrė.

Keliavo po regionus

Alė sako niekada nerengianti parodos be idėjos, vien tam, kad parodytų vilnos dirbinius. Praėjusiais metais jos su vyru Kęstučiu, kuris taip pat sertifikuotas veltinių meistras, paroda „Iš praeities prisiminimų“, skirta Aukštaitijos metams paminėti, keliavo per visus Lietuvos etnografinius regionus, pabuvojo sostinėje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Sūduvoje, Aukštaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. „Šioje parodoje pristatėme mūsų vaikystės nuotraukas, kuriose mes su tėvelių veltais veltiniais. Įrankius, kuriuos paveldėjome iš vyro giminės. Vyro senelis ir tėtis vėlė veltinius, suradome jų įrankius, juos naudojame“, – pasakojo Alė. Pristatydami parodą visuose regionuose A. ir K. Deksniai demonstravo veltinių vėlimo amatą, taip pat pristatė Aukštaitijos regiono moterų ir vyrų tautinį kostiumą.

Dviejų meistrių kūrinys

Deksnių namuose esančioje amatų studijoje gausu veltų gaminių pavyzdžių, nuo galvos dangalų – kepurių, skrybėlių, atkurtų pagal istorinius šaltinius, iki sniego baltumo veltinių su baltiškais raštais, uteniškės tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės karpinių motyvais. Veltinukų kolekciją su karpiniais Alė yra pristačiusi konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, už šiuos veltus dirbinius buvo įvertinta specialiuoju diplomu. Tokiu pat diplomu „Aukso vainiko“ parodoje-konkurse įvertinta ir 2021 m. už veltinukus, dekoruotus nėriniais, o  2020 m. šiame konkurse regioniniame ture už veltinukus, dekoruotus baltiškais raštais pelnė III vietą.

Veltiniai ir tūbai

Vilnos vėlimo amatas buvo paplitęs visuose Lietuvos regionuose, tik aukštaičiai veltinius vadino vailokais, veilokais, žemaičiai – tūbais. Vilnos vėlėjų ir dabar nemažai, tačiau ne visi koncentruojasi į tradicinį produktą. Daug darančių šiuolaikiškus, sumodernintus gaminius –  skraistes, šalius, kepures, naudoja jiems ne šiurkštų karšinį, o švelnesnę vilną – sluoksną. „Mūsų pagrindinis tikslas yra paveldo išlaikymas, perdavimas jaunajai kartai. Esu parengusi dvi neformaliojo mokymo programas, jos sertifikuotos, galiu vesti mokymus vaikams ir suaugusiems“, – pasakojo A. Deksnienė.

Šeimos paveldas

Kol karšinys tampa apavu, prireikia įdėti daug darbo, gamybos procesas reikalauja ir fizinės jėgos. Porą vyriškų veltinių nuvelti prireikia visos dienos ir kilogramo vilnos. Kęstutis vilnos vėlimo procesą prisimena iš tų laikų, kai vėlė tėtis. „Pirmą kartą vyras sugalvojo nusivelti veltinius būdamas 14-kos, vieną gerą nuvėlė, kitas nelabai pavyko, nes prakiuro rankos, nutrintos iki kraujo. Aš manau, kad jam nelabai tų veltinių reikėjo, bet buvo įdomu pabandyti, nes prisimena, kai vienmarškinis tėtis stovėdavo prie lentos ir veldavo“, – pasakoja Alė.  

Atgimė iš naujo

Kurį laiką šis amatas buvo primirštas, tačiau susidėjo kelios aplinkybės, kad A. ir K. Deksnių šeimoje jis atgimtų iš naujo. Vienais metais Alė su vyru klėtyje rado įrankius vilnai velti ir senus, kandžių bei pelių sugraužtus veltinius, turbūt Kęstučio tėčio. „Labai džiaugiausi, kai radome įrankius, kurpalius, lentą kočiojimui. Sugalvojome, kad reikia išvažiuoti į mugę ir pradėjome velti. Dar prieš tai svarstėme, kaip būtų galima papildomai užsidirbti, nes vaikus išleidome studijuoti, reikėjo pinigų. Išvažiavome į vieną mugę, neblogai sekėsi, paskui viskas plėtėsi iki šių dienų. Dabar turime daug užsakymų, vedame edukacinius užsiėmimus, mokymus. Mums jau ne taip svarbu komercinės mugės, norime skleisti žinias apie šį amatą“, – pasakoja rokiškietė. Tradicinio amato meistrė rodo savo pirmą nuveltą tobulos formos veltinį ir juokiasi – ir dabar ne visada taip pavyksta. Pirmieji darbai, suprantama, neparduodami, ir užima garbingą vietą namų ekspozicijoje.

Naudoja pagal paskirtį

Šaltyje nemažai laiko praleidžiantys žvejai, medžiotojai, pradavėjai ar tiesiog mėgstantys kojas laikyti šiltai įsigytų veltinių nestato į lentyną ir naudoja juos pagal paskirtį. Alė sako nespėjanti vykdyti visų užsakymų, o dar tenka susitelkti ir ties parodomis. Tiesa, veltinio paskirtis ne visiems suprantama. Alė pasakoja apie nustebinusį atvejį, kai jaunuoliai, pamatę veltinius, nesuprato, kas čia yra. „Paaiškinome, kad tai veltiniai, mes juos savo rankomis nuvėlėme. Tai buvo jiems sunkiai suvokiamas dalykas. Kita vertus, jeigu vaikas užaugo mieste, neturėjo ryšio su seneliais, gyvenančiais kaime, žinoma, keistai atrodo šis amatas, yra jaunų žmonių, kurie apskritai nežino, kad toks buvo ir yra Lietuvoje, todėl ir norisi plačiau paskleisti edukacijas, pristatyti vėlimo technologiją, įrankius“, – kalbėjo tradicinių amatų meistrė A. Deksnienė.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video