Iškovotam olimpiniam medaliui obelietis Š. Vingelis specialios vietos namuose dar neįrengė (0)

2024-ųjų rugpjūčio 5-oji Lietuvos 3x3 krepšinio rinktinei, kurios ketverto sudėtyje – rokiškėnas Gintautas Matulis ir obelietis Šarūnas Vingelis – tapo viena laimingiausių gyvenimo dienų: rezultatu 21:18 komanda nugalėjo kelią į Tokijo olimpines žaidynes prieš trejus metus užkirtusią Latvijos rinktinę ir pasidabino bronzos medaliais. Olimpiada baigėsi, tačiau jos atgarsiai – džiaugsmas pasiekta tiek asmenine, tiek visos šalies pergale, kraštiečių dar neapleidžia: šiomis dienomis tenka „atlaikyti“ užklupusio dėmesio laviną.

Apie pirmąją savo olimpiadą ir jos sukeltus, iki tol dar nepatirtus jausmus bei įspūdžius, apie tai, kodėl Paryžiuje gyveno be socialinių tinklų ir kodėl iškovotas bronzos medalis namuose vis dar neturi garbingos savo vietos, su „Rokiškio Sirena“ vienas iš rinktinės atstovų Š. Vingelis kalbėjosi tik išėjęs iš kito interviu – šiuo metu filmuojamas serijų ciklas apie 3x3 rinktinės kelią į Olimpiadą.

– Suprantu, kad iki Olimpinių žaidynių ruošėtės, treniravotės varžyboms, ne šiam dėmesiui, kuris užgriuvo parvežus visai Lietuvai reikšmingą bronzos medalį. Ar nevargina dėmesys?

– Dėmesys nevargina, nes dar nebuvo tokio tikrai didelio kiekio (šypteli – aut. past.). Gal interviu dalijimai ir filmavimai televizijoje kažkiek „išsunkia“, bet viskas gerai. Ir tai dar ne pabaiga – teks dar keliauti į keletą televizinių projektų. Bet mes džiaugiamės: jeigu kažkam suteikėm džiaugsmo ir gerų emocijų savo žaidimu, jie mus palaikė varžybose, „sirgo“ už mus, tikrai norim jiems padėkoti. Juk puikiai žinom, kad visa tai praeina ir, laikui bėgant, išblėsta.

– Pasakykite atvirai – ar keliaudami į olimpiadą jautėtės tvirtai ir tikėjotės medalių?

– Mūsų tikslas buvo aiškus: ruoštis atrankai, patekti į olimpiadą ir ten laimėti medalius. Aišku, labai daug ir garsiai apie tai nekalbėjome, bet komandoje išsikėlėm šį tikslą. Kitas klausimas ar mumis tikėjo kiti... Bet mes patys tikėjom ir norėjom. Tuo labiau, kad olimpiadoje 3x3 krepšinio kovos vyksta tik antrą kartą. Prieš trejus metus (2021 m.) dalyvavome Tokijo olimpinių žaidynių atrankoje Austrijoje, deja, ketvirtfinalyje pralaimėjom būsimiems čempionams latviams ir olimpinė svajonė liko neįgyvendinta – neįveikėm atrankos.

– Bet tai komandą užgrūdino, žinojote klaidas ir šiemet kaip driokstelėjot...   

– Faktas (šypteli – aut. past.). Juk sako, kad kai įdedi daugiau darbo bei pastangų, ir rezultatas būna geresnis.

– Tai dabar ir pasidalinkite užplūdusiomis nuotaikomis po pirmosios savo olimpiados ne tik iškovojus medalius, bet ir apskritai: rinktinė dalyvavo atidarymo ceremonijoje, plaukėte viena iš baržų Senos upe – kokios emocijos? Gal paaiškinsite, kodėl lietuvių atstovų buvo, palyginti, nedaug?

– Vien tai, kad tapome kitokio formato olimpinių žaidynių atidarymo dalimi, turėjome galimybę pamatyti viską iš arti, suteikė labai daug teigiamų emocijų. Juk tradicinė atidarymo ceremonija būdavo kitokia. Nukonkuruoti olimpiadą kitam renginiui būtų sunku ir kiekvienas joje sudalyvavęs sportininkas jau džiaugiasi tokiu pasiekimu. O jei dar pavyksta laimėti kažką, emocijos pačios geriausios. Įspūdis plaukti Senos upe, stebti Paryžių ir susirinkusius žmones, kurie tave palaiko, ne kasdien taip pasitaiko. Lietus gal kažkiek gadino renginį, bet ne nuotaiką. Praplaukdami matėme tribūnas su lietuviškomis vėliavomis ir visą laiką stengėmės pamojuoti jiems, padėkoti už palaikymą. Susimojuodavome prasilenkdami su kitų šalių atstovais.

Kodėl mūsų buvo nedaug? Ne visi sportininkai suvažiuoja į olimpiadą vienu metu ir būna visą laiką. Dažniausiai visi atvyksta prieš savo startus, tad ir dalyvavo tie, kurie jau buvo Paryžiuje. Šiemet pirmieji startavo plaukikai, buriuotojai, jojikai, irkluotojai, tačiau ir tai ne visi dalyvavo atidaryme. Nebuvo plaukikų, nes rytojaus dieną jų jau laukė varžybos. Kaip bebūtų, atidarymas nėra toks lengvas dalykas: reikia jo metu daug vaikščioti, daug atiduoti savo laiko. Ruošiantis varžyboms tai labai išsekina, ypač, jei tavo startas – rytojaus dieną. Todėl sportininkai nesiblaško. O dėl uždarymo – po varžybų, aišku, visi gali pasilikti iki olimpiados pabaigos ir dalyvauti uždaryme. Bet gali keliauti namo. Mes pasirinkom pastarąjį variantą, nes jau ir taip nemažai laiko praleidome Paryžiuje.

– Praleidot laiko nemažai, bet nejaugi nebuvo smagu? Tuo labiau, kad olimpiadoje dalyvavote pirmą kartą. Ar labiau norėjote grįžti namo ir džiaugtis medaliais su artimiausiais žmonėmis?

– Tikrai taip. Paryžiuje buvom daugiau nei 10 dienų, įtampa, varžybos, didelis krūvis, prarasta daug fizinės ir emocinės energijos. Todėl norėjosi atsigauti, norėjom namo, pamatyti šeimas. O dar kai lydi teigiamas rezultatas, norisi tomis emocijomis pasidalinti su savaisiais. Olimpiadoje mūsų rinktinę palaikė 3x3 krepšinio asociacijos vadovai, rėmėjai, bet artimųjų nebuvo.

– Kuris momentas per tas 10 dienų Paryžiuje buvo sunkiausias?

– Po antro pralaimėjimo prieš prancūzus. Kai turėjom laimėti, bet nepavyko. Buvo išgyventa negatyvių emocijų, minčių. Ne pats lengviausias laikas. Bet gyvenom visi kartu, vienas kitą palaikėm. Matydami, kad sunku, uždėdavom ranką ant peties ir ragindavom vienas kitą nepalūžti, palaikydavom. Tai pakylėjo eiti toliau. Pradėjo sektis ir sugrįžo teigiamos emocijos. Nes tas olimpinis formatas yra kitoks: kitokia arena, kitoks susidomėjimas, žmonių dėmesys, kita atsakomybė. Čia reikia „įjungti“ ir kitus dalykus: dirbti su savimi, mokėt numalšinti įtampą.

– Kokia buvo pirmoji mintis, kai nuaidėjo varžybų sirena ir supratot, ką iškovojot?

– Mintys atsirado vėliau (šypteli – aut. past.). Pirma veržėsi emocijos, susikaupusios per visą turnyrą, „nervų karą“. Visos jos išsiliejo. Norėjosi dėkoti visiems palaikiusiems. Tik užlipus ant nugalėtojų pakilos ir matant, kaip kyla Lietuvos trispalvė supratom, kad mes tikrai TAI padarėm ir esam geriausiųjų trejete Olimpinėse žaidynėse. Sunku nupasakoti žodžiais, bet buvo didelė euforija. Nemeluosiu.

– O dar kai grįžusius į Lietuvą oro uoste pasitiko mylimųjų ir gerbėjų būrys...

– Emocijos buvo dvigubos. Tik sugrįžę supratome, koks tomis dienomis Lietuvoje buvo susidomėjimas 3x3 krepšiniu, koks didelis žmonių palaikymas, kiek jų stebėjo mus, tą olimpiados laiką „gyveno“ su mumis ir olimpine dvasia. Tą pamatyti bei suvokti buvo nerealu. Aišku, supratom, kad buvo visokių emocijų – ir liūdesio, bet turnyro metu mes lietuvių nuotaikų nežinojom, nes Paryžiuje gyvenom be socialinių tinklų.

– Kaip suprasti be socialinių tinklų? Neleido?

– Leido, tiesiog, tai buvo mūsų ir trenerių susitarimas: kad nesiblaškytumėme ir, kad, ypač po pralaimėjimo, papildomai neapniktų blogos emocijos. Tokia buvo mūsų komandos taisyklė. Sutarėm koncentruotis į varžybas ir į rezultatą, o visa kita ateis jau po turnyro. Užtai tik grįžę ir tesupratome, koks tautiečių dėmesys ir koks palaikymas buvo.

– Gal tai – visai gera nuostata, nesiskaudinti skaitant komentarus: nori ar nenori, juos priimi asmeniškai.

– Tikrai taip. Nejautėm to „heito“ (neapykantos – aut. past.), paskui tik apie jį sužinojom, bet laikas praėjęs ir nebeskaitėm, nebeieškojom, o mūsų pasiektas rezultatas – geras.

– Olimpiada susilaukė įvairių atsiliepimų: vieni buvo patenkinti, kiti ne – peikė maistą, gyvenimo sąlygas. Kokia Jūsų nuomonė?

– Pasakyti savo nuomonę galėtų tie, kurie dalyvauja Olimpinėse žaidynėse nebe pirmą kartą. Kadangi mums tai buvo debiutas, mums viskas buvo gerai. Netoli gyvenamosios vietos buvo įrengtos maisto palapinės, o pagrindinė – šiek tiek toliau. Buvo elektrinis transportas, kuriuo be vargo galėjai nuvažiuoti iki jos. Nors ir nueiti buvo netoli. O palapinėse – visų pasaulio šalių patiekalų, tad tikrai kiekvienas galėjo rasti, ką mėgsta. Kokybė? Na, juk kaip kas ir ką mėgta, bet surasti sau tinkamą patiekalą tikrai galėjai. Mes radom, ką kiekvienas pamėgom (juokiasi – aut. past.). Buvo atskiri kavos ir bandelių kioskeliai. Visos sąlygos, mano akimis žiūrint, buvo normalios.

– Olimpinė ugnis perduota Los Andželui. Ar 3x3 krepšinio rinktinės tikslas bus 2028-aisias nuvykti už Atlanto?

– Gyvenimas parodys. Jei leis kūnas, leis sąlygos, faktas, tikslas yra pats aukščiausias.

– Lietuviai daugybę metų didžiausias viltis dėjo į krepšinio rinktinę, kitų sporto šakų atstovų (nors gal jų ir nebuvo tiek daug) lyg nepastebėdami. Deja, rinktinė jau nebe pirmus metus neperlipa net atrankinio barjero. Gal mūsų tautiečiams jau laikas orientuotis į kitas sporto šakas? Juk Lietuvos sportininkai – vos antrą kartą Olimpiadoje vykstančių 3x3 krepšinio kovų bronzos ir pirmą kartą vykusių breiko varžybų sidabro medalininkai!

– Aš nemanau, kad kažkas draudžia orientuotis kažkur kitur. Tik mums, lietuviams, krepšinis – nuo nepriklausomybės laikų yra nusistovėjęs dalykas, kai krepšininkai aktyviai pradėjo „rodyti“ ir garsinti Lietuvą. Kitos sporto šakos, manau, irgi nenusileidžia: plaukimas, irklavimas, breikas – ne kuo žemiau už krepšinį. Kiekviena šaka turi savo federaciją ir kiek šioji įdeda jėgų, pastangų populiarindama, garsindama savo sportą, tiek susidomėjimo ir turi. Visgi rezultatai rodo, kad Lietuvoje, kiekvienoje sporto šakoje, galima išugdyti gerų, stiprių sportininkų. Ir laimėti medalius Olimpinėse žaidynėse. Nesvarbu, tu didelės ar mažos šalies sportininkas, visiems suteiktos vienodos galimybės dalyvauti ir parodyti savo gebėjimus, nugalėti.

– Kokios sporto šakos perspektyvas Lietuvoje matytumėte Jūs: pvz., bavariško akmenslydžio, rankinio?

– Gal paplūdimio tinklinio. Pagalvojus, šis sportas Lietuvoje atsirado tikrai neseniai. Bet atsiranda vis dagiau sportininkų, kurie ja patiki ir, manau, laikui bėgant, sportininkams tobulėjant, šioje sporto šakoje gali atsirasti ne viena ir ne dvi geros komandos. Tiek vyrų, tiek moterų. Naujų sporto šakų neprigalvosi, tačiau tos, kurios atsirado pas mus neseniai, turi „užaugti“, tobulėti ir kai ras, ko jiems reikia – trenerius, atsidavusius žaidėjus – užaugs.

– Kaip po Olimpiados, kurią stebėjo didžioji dalis lietuvių, pasikeitė praeivių reakcija į Jus? Padaugėjo žvilgsnių?

– Palyginus, kaip buvo anksčiau, tai tikrai dėmesio padaugėjo (šypteli – aut. past.). Jei geranoriškai pasisveikini su žmonėmis, tai jie nepabijo prieiti, paprašo nusifotografuoti. Tai yra labai smagu. Kai grįžom iš Paryžiaus, su šeima dar pasėdėjom kavinėje ir keletas žmonių priėję paprašė duoti palaikyti medalį, kartu nusifotografuoti. Grįžus namo visas rajonas, kuriame gyvename, mato, pastebi, jaučiasi dėmesys ir palaikymas.

– Apdovanojimų turite ne vieną, tačiau bronzos medalis Olimpiadoje – svarbiausias. Ar jis jau užėmė garbingą vietą išskirtinėje lentynėlėje namuose?

– Kol kas medalis dar nespėjo surasti savo vietos, nes dažniausiai keliauja kartu su manimi (juokiasi – aut. past.). Daug dar žmonių kurie dar nematė, nori palaikyti.

– Dėkoju už skirtą laiką ir pokalbį.

P.S. Nuotraukos - LTeam ir Š. Vingelio asmeninio archyvo.