J. Trumpa – apie siaurą dalyvavimo politikoje supratimą ir kaip atrodo Rokiškis iš Amsterdamo (0)

Antro kurso Amsterdamo universiteto, Olandijoje, politikos, psichologijos, teisės ir ekonomikos programos studentas rokiškietis Jonas Trumpa tikras, kad jaunimas gali ir turi daryti įtaką tiek vietos, tiek valstybės politikai. Todėl šiuo metu aktyviai politiniais procesais besidomintis ir į Lietuvos moksleivių sąjungos prezidento postą pretenduojantis kraštietis, baigęs studijas, savo ateitį sieja su Lietuva ir turi svajonę – patobulinti, nušlifuoti mūsų šalies švietimo sistemos politiką.

Iš komforto zonos

– Kodėl politikos mokslus rinkotės studijuoti užsienyje, o ne Lietuvoje?

– Todėl, kad Lietuvoje nėra tokios studijų programos, kita vertus, būčiau gyvenęs komforto zonoje. Kadangi dalį gyvenimo gyvenau Vilniuje, todėl daugiau mažiau žinau kampelius, pažįstu nemažai žmonių iš nevyriausybinių organizacijų, dėl to natūraliai norėjau išbandyti studijas labiau stimuliuojančioje aplinkoje, tačiau draugų gimtinėje tikrai neretai pasiilgstu.

Nemanau, kad Lietuvoje yra silpnesnė mokslų kokybė, bet norėjau tarpdisciplininių studijų ir programos, be to, užsienyje yra daugiau tarptautinių studentų ir platesnės perspektyvos, labai visus skatinu važiuoti į mainus.

– Jūsų studijų trukmė – treji metai, kokie tolesni planai?

– Baigęs dabartines bakalauro studijas mąstau apie magistrantūrą Bocconi universitete, Milane, Italijoje. Šis universitetas garsus savo ekonomikos studijomis, šalia kurių turi ir vieną politikos mokslų programą.

– Turbūt savo ateitį siejate su gyvenimu užsienyje?

– Ne, planuoju grįžti į Lietuvą. Svajoju toliau tęsti studijas Helsinkyje ar kitose Šiaurės šalyse bei ateityje specializuotis švietimo politikoje, todėl norėčiau dar mokytis ir daugiau laiko praleisti šioje srityje. Būtų labai įdomu pakeliauti po pasaulį, tada baigti magistro studijas ir doktorantūrą, o po to grįžti į Lietuvą, kur pasiimčiau Vilniaus universiteto pedagogikos studijas. Tuomet norėčiau darbuotis švietimo politikos srityje, bet visa tai dar labai toli (šypsosi).

Tiesą sakant, kai kurie mano bendraamžiai yra dar daugiau dalykų pasiplanavę į ateitį. Mano atveju, kol kas tai nėra tikslūs planai, aš tiesiog svarstau visus kelius ir galimybes – kur, ką galėčiau studijuoti, veikti, kas man būtų įdomu. Manau, kad iki 30 metų turėčiau būti užbaigęs savo studijas.

– Užaugote verslininkų šeimoje, iš kur tas polinkis į politiką?

– Taip, mano šeimoje ir giminėje daug verslininkų, bet yra ir dirbančių kitose srityse. Aš, manau, taikliau būtų sakyti, kad mano tėtis – ūkininkas, buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas ir mamos buhalteris, o mama vadovauja restoranėliui su viešbutuku, tai – smulkus, turistinis biznis. Tai mane užaugino kur kas labiau, nei „Rokiškio sūrio“ šešėlis. Tiesą pasakius, man dėdė – verslininkas, direktorius ar teta – sandėlininkė, paliko po vienodai įtakos. Tas pateikimas, kad „verslininkų šeimoje“, mano nuomone, labai suprantama kodėl žmonės taip galvoja, natūralu, bet ji nėra pilnai mane atspindinti. Mano šviesaus atminimo senelis Danas Medikas buvo verslininkas, tačiau tuo pat metu jis buvo ir vietos politikas – kandidatavo į Rokiškio rajono tarybą savais laikais.

Aš turbūt visada galvojau, kaip save įprasminti ir kas man teikia malonumą, todėl nuo 14 metų pakankamai aktyviai dalyvavau jaunimo organizacijose, taip pat jaunimo politikos formavime, Rokiškio rajono moksleivių taryboje ir mokinių savivaldose. Visą laiką buvau tas, kuris kartu su kitais ėjo kovoti už teisybę (šypsosi).

Manau, kad politika – nėra tik specialybė ar joje atvirai veikiantys politikai, ji – bendri žmonių reikalai ir ryšiai, kurie visą laiką egzistuoja, nepriklausomai nuo to ar mes tą pripažįstame ar ne, kad reikia iš reikalo kažką daryti bendromis jėgomis – faktas, klausimas kaip tą teisingai ir efektyviai padaryti. Apie tai yra ir mano studijos. Tiesą sakant, ką dabar mokausi aš jau dariau nuo 2016-2017 metų, lengvai keliaujam link brandos, studijas matau kaip etapą.

Ne visada į gerą

– Kokio dydžio jūsų kursas?

– Mūsų kurse yra virš 200 studentų – 56 tautybių, iš įvairiausių šalių. Daugiausiai, žinoma, olandų, kurie sudaro apie 30 proc. Tada maždaug 15 proc. vokiečių, po to eina prancūzai ir visų kitų šalių atstovai. Mūsų kurse lietuvių yra 5. Kituose kursuose taip pat panašus jų skaičius.

– Kai prasidėjo karas Ukrainoje, ar jūs kaip Baltijos valstybių atstovai, sulaukėte daugiau dėmesio?

– Ukrainiečiai studentai – taip, tai natūralu, o mes lietuviai, latviai ir estai tikrai nepasakyčiau, kad patyrėme daugiau dėmesio ar dėl, kad esame posovietinio bloko šalis, ar dėl Suvalkų koridoriaus, ar dėl mūsų buvimo NATO priešakinėse linijose. Aš asmeniškai santūriai ir kukliai nusiteikęs, nelabai ieškau to dėmesio, jaučiuosi strategiškai informuotas saugumo klausimais ir pasitikiu NATO aljansu. Tiesą sakant, čia tam daug Rusijos prieš Ukrainą karui daug dėmesio neskiriama, bent jau ne tiek, kiek norėtųsi.

– Kiek jaunam reikia ir verta dalyvauti, kištis į politinius procesus tiek savivaldos, tiek valstybės mastu?

– Manau, kad ne tik moksleiviui ir studentui, bet ir kiekvienam konkrečios vietos gyventojui reikia žinoti ir domėtis vietos problemomis, pavyzdžiui, prastas šaligatvis ar gatvės, neveikia apšvietimas ir panašiai. Šias bėdas galime išspręsti tik veikdami kartu. Bendriems klausimams spręsti politika yra įrankis tarp žmonių.

Jeigu jaunam žmogui atrodo, kad jis gyvena gerai ir neturi problemų, tada gal būtų galima sakyti, kad yra išmintingi žmonės, kurie valdo gerai. Tuomet hipotetiškai jie pilnai jais pasitiki, jeigu toks gyvenimo kokybės standartas išlieka, dėl to jie gali neįsitraukti į politinius dalykus. Bet iš principo, manau, kad yra labai daug burbuliuojančių jaunų žmonių, kurie nepatenkinti vertybiniais, ekonominiais, infrastruktūriniais klausimais. Viešojoje erdvėje mes tikrai girdime daug kritikos viskam, todėl, kai žiūrime kiek ir kas yra laimingi man keista, jog nesimato konflikto politinėje erdvėje. Dažniausiai moksleiviai sako, jog mokykla tikrai nėra pati maloniausia vieta būti. Čia nėra taip vienareikšmiška, bet yra sklandančių minčių, kad mokykla ne visada žmones pakeičia į gerą pusę, turint omenyje, kad neleidžia jiems užaugti taip, kaip jie nori, nes jie apturi visokių traumų toje aplinkoje. Visada yra ką tobulinti.

Kai buvau moksleivis, aktyviai įsitraukiau į jaunimo politiką, nes norėjau, jog kai kurie dalykai mokykloje atrodytų kitaip. Tada domiesi, kažką darai ir keiti, bet jeigu tuo nesidomi, neįsitrauki, tai nusimeti atsakomybę ir leidi kitiems spręsti už tave. Tada nebeturi teisės skųstis. Galimybę dalyvauti politikoje turime kiekvienas, tačiau pas mus gal nėra tokios tradicijos, nes Lietuvoje dar yra gana jauna demokratija.

– Galbūt užsienyje jaunimas aktyvesnis formuojant politiką?

– Manau, kad šioje vietoje Lietuvos jaunimas yra aktyvesnis ir mažiau šnekantis, o daugiau darantis, lyginant su tuo, ką matau Europoje. Tas nepriklausomybės, Sąjūdžio reformų įkvėptas idealizmas pas mus gyvesnis arba mes tiesiog maža valstybė ir tai labiau matosi.

Lietuvoje gali daug

– Ar jaunas žmogus gali daryti pokyčius visuomenėje ar jų balsas išgirstamas?

– Manau, kad tai priklauso ir nuo kiek yra įstatyminės bazės, ir kiek resursų, o ypač noro išgirsti jauną žmogų. Juk politika yra apie tai, kaip padaryti, kad tavo kaimynas naktį kasdamas griovį įsiklausytų į tai, kad tu migdai mažus vaikus vakare anksti. Jeigu jaunuolis turi kažkokią problemą, jis galėtų susimesti su panašiai mąstančiais. Tuomet ar individualiai, ar organizuotai kartu išsakyti savo nuomonę apie tą problemą. Kartu daugiau jėgos ir didesni šansai, jog tave išgirs kaimynas. Bėda yra ta, kad resursų yra mažiau, nei mes visi individualiai turime norų, interesų ir poreikių, tada reikia sutarti kaip bendrus resursus dėliojame bendroje veikloje, pavyzdžiui, ar asfaltą nutiesti vienoje, o gal kitoje gatvėje. Kaip suderinti, kad visa tai būtų naudingiausia visiems arba daugumai.

Manau, kad Lietuvoje jaunimo organizacijos gali daug nuveikti. Galima reikštis viešoje erdvėje darant įtaką žmonių nuomonei, kaip to pasekmė – vietos politikai, jausdami žmonių spaudimą ar norėdami reflektuoti jų interesus, spręs problemas, vieni kitų įsiklausysime.

– Dažniausiai žmonės politiką supranta, kaip kandidatavimą į savivaldą ar Seimą.

– Taip, paprastai žmonės politiką tapatina su konkretaus žmogaus kandidatavimu. Tačiau tai – labai siaura politikos interpretacija, bet nėra ir neteisinga. Politika mano nuomone nėra tik apie tai. Jau praėjusiame atsakyme įvardijau iki kokio lygio politika persmelkia mūsų gyvenimus, čia ar benziną ar dyzelį renkiesi – irgi politika.

– Pretenduojate į Lietuvos moksleivių sąjungos prezidento postą. Ar studentai gali užimti šias pareigas?

– Įstatuose nurodyta, kad į šias pareigas galima pretenduoti iki 22 metų, asmuo turi būti pilnametis dėl teisinės bazės, kuri dažnai sukelia biurokratinių bei teisinių problemų moksleiviams užimti šias pareigas. Kadencija yra du metai. Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas yra atstovaujamos pareigos, orientuotos į vykdomąją veiklą. Iš organizacijos tradicijos šio vadovo tikslas – padėti moksleiviams, valdybai atstovauti pirmųjų interesams.

Kaip atrodo Rokiškis?

– Kiek laiko dalyvaujate „Žinau, ką renku“?

– Šioje organizacijoje savanoriauju daugiau kaip ketverius metus. Pradėjau dar prieš šios kadencijos savivaldos rinkimus. Mes organizuojame savivaldos politikų debatus, nes norime, kad politikai išgirstų žmones, o žmonės kas juos atstovauja, kokia situacija kritiškai vertinant. Rezultate piliečiai gal ir aktyviau įsitrauktų į politinius procesus.

– Kaip jums atrodo Rokiškio politinis gyvenimas? Ką matote: regresą, progresą ar stagnaciją?

– Manau, kad tai – daugiakomponentis klausimas. Galima imti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, mažėjantis rajono gyventojų skaičius ir didelis nedarbo lygis, ir tada sakyti, kad matau konkrečią regresiją. Tačiau, mano nuomone, matau ir progresą, nes Rokiškis laikosi labai tvirtai įsikibęs į tai, kad nori būti miestu, turinčiu savo ekonominį potencialą, kultūrinį ir politinį gyvenimą. Aš tikiu, viskas iš principo bus gerai. Aišku, pastebiu įvairių tendencijų, yra kas man patinka ir kas nepatinka. Manau, jog mes mokomės politinės kultūros ir pakankamai sklandžiai judam į priekį vien dėl to, nes yra labai daug žmonių, kuriems rūpi. Jeigu taip iš šalies pasižiūrėjus, man tas visas Rokiškio vidinis gyvenimas atrodo tikrai kaip labai gražus vaikiškas spektaklis ar filmas, kuriame akivaizdžiai juntamas jausmas, kad tikrai pabaiga bus gera. Taip jaučiuosi dėl to, nes mes turime žmonių, kurie kelia klausimus ir mąsto kritiškai, ir kuriems viskas visada blogai. (juokiasi).

Man kartais nesiseka suprasti žmonių, kurie tik skundžiasi ir kelia problemas, bet iš principo nieko nedaro. Žinoma, reikia būti kritiškiems, bet reikia ir imtis veiksmo.