Joninių šventė: laikantis gilių tradicijų, vaišinant „joniškais“ patiekalais ir suprantant gamtos virsmo svarbą (0)

Joninės – net ir ne Jonų ar Janinų laukiama šventė. Nors daug kas jau birželio 24 d. pradeda skaičiuoti, kad vasara persirito į antrąją pusę, vienaip ar kitaip švęsti Joninių išvakarių, birželio 23 d., renkasi didžioji dauguma lietuvių. Vieni laikosi ir propaguoja senovines, nuo 14 a. žinomos Joninių šventės tradicijas, kiti šventę „sušiuolaikina“ palikdami tik pagrindinius akcentus: vainiką ir laužą.  

Šiandien, Joninių išvakarėse, klausėme mūsų krašto Jonų ir Janinų – kaip jie pažymi savo vardo dieną? Kokių tradicijų laikosi, o gal – kuria savas? Ką reiškia „nešioti“ Jono, Janinos vardą?

Janina Komkienė, buvusi Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros skyriaus specialistė

Joninės mūsų šeimai, mūsų giminei, labai svarbi šventė. Kodėl aš Janina? Na, tikriausia „atsinešiau“ vardą, nes gimiau būtent birželio 24-ąją. Taip ir pakrikštijo.

Nors mano proprosenelis, prosenelis, senelis, tėvelis buvo Jonai, aš – Janina ir turiu anūką Joną. Tradicija. Tačiau vien vardo „perdavimu“ neapsiribojame. Giminės Jonai iš kartos į kartą perduoda Jonų žiedą. Tai – ištisa tradicija, proprosenelio žiedą perduoti būtent vyriškajai giminei. Aš, nors ir Janina, nebūčiau galėjusi jo turėti. Jei anūkas Jonas nebūtų spėjęs išvysti pasaulio prieš mirštant mano tėčiui, tėvelis būtų buvęs palaidotas su šia šeimos relikvija. Moteris neturėjau teisės paveldėti to žiedo.

Kita tradicija – Jonų ąžuolai. Tėvelis sodino ąžuolą ir gavo Jonų žiedą, gimė anūkas – sodinom ąžuolą ir jam buvo perduotas žiedas.  

Todėl Joninės, man viena svarbiausių metų švenčių, kaip Kalėdos, Kūčios. Tai – virsmas, todėl visus svarbiausius metų darbus aš stengiuosi padaryti iki Joninių.

Nėra buvę metų, kad nešvęstume Joninių: didesniame ar mažesniame draugų rate visada minime šią šventę. Iki 20 žmonių prie stalo visada susirenka. Valgom vakarienę, kalbamės, muzikuojam ir dainuojam, visada kūrename laužą, maudomės ir laukiame ryto. Visada pasitinkame saulę, o tada braidom po rasą... Visi mano svečiai tą vakarą būna su vainikais, ne aš viena. Kiekvienas nusipina sau, o mane visada papuošia (juokiasi – aut. past.). Juk Joninės – ne tik Jonų ar Janinų šventė. Paskui vainiką nešu į kluoną, kartais jį džiovinu iki kitų Joninių, o tada sudeginu Joninių lauže.

Anūkui Jonui dabar jau 14 metų, bet jis visada laukia Joninių. Matau, kad jam tai irgi svarbi data, nes auga tokioje aplinkoje, šeimoje, kurioje puoselėjama šios šventės tradicija. Tikrai kiekvienoje šeimoje gali būti gražių momentų, tik reikia sugalvoti, ką įprasminti.

Įsimintiniausios Joninės man buvo, kai švenčiau 60-metį. Tada kaip tik ir mano tėveliui buvo 100 metų sukaktis. Tąkart anūkai ant priekalo sumušė 100 dūžių, nes tėtis buvo kalvis...

Joninėms turiu ir „Janinišką“ patiekalą (juokiasi – aut. past.): Išverdu kiaušinių, perpjaunu pusiau ir vieną – trynio – pusę pakepu keptuvėje, bet būtinai – svieste, tiek, kad apskrustų. Tada pabarstau pipirais, šviežiais svogūnais, krapais. Nežinau, kodėl taip susiklosto, bet per Joninių šventę visada ruoši šį patiekalą ir nuo stalo jis „dingsta“ pirmiausia (juokiasi – aut. past.). Labai skanūs ir vieni, bet tinka su silke.  

Mano gimtinė yra Lietuvos-Latvijos pasienyje, tai kai buvau maža, stebėdavom ir skaičiuodavom laužus Latvijos pusėje. Kartais ir iki 10 suskaičiuodavome. Ten Joninės yra labai svarbi šventė. Nors ir dabar susirenka būriai su fejerverkais ir vienu kitu, bet dideliu, laužu.

Jonas Baltakys, Iciūnų kaimo turizmo sodybos šeimininkas

Jonui Jonines švęsti priklauso, tad kaip nešvęsi. Aš gimtadienio nešvenčiu, o Joninės man – metų virsmas, svarbiausia šventė (šypsosi – aut. past.). Nors aš niekada nieko specialiai į svečius nekviečiu: atvažiuoja tie, kurie nori laisvai pasibūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Ir taip susidaro iki 10 žmonių. Anksčiau ir 30 susibėgdavom, šalia tvenkinio pavėsinėj vakarojom, vainikus leisdavom į tvenkinį, laužą didelį kūrendavom. Dabar šventė kur kas ramesnė. Pasikalbame, pabendraujame, užtenka jau ir nedidelio ugniakuro.

Pagrindiniu Joninių akcentu dabar tampa troškinio ant laužo gamyba. Aš jau 17 metų nevalgau mėsos, tai tenka gaminti ir po du puodus. Nes, gi, ne visi taip gyvena (juokiasi – aut. past.). Tai vieniems ruošiam su mėsa, kitiems su žuvimi. Smagu, nes dalyvauja visi iki vieno, nėra tik mano darbas. Dovanų visada gaunu vainiką. Aš ir sakau, kad nieko neneštų, bet va vainikas – Jono pagerbimas, tikrai gražu.

O Joninių šventės... Sukomercinta viskas, juk tai – gamtos šventė, gamtos virsmas. Reikia būti kuo arčiau gamtos. Juk anksčiau švęsdavo ant piliakalnių, prie ežerų, leisdavo vainikėlius, daugiau prasmės tame buvo... Ir, kaip suprantu, svarbi visiems lietuviams šventė, jei jau padarė Valstybine švente. 

Jonas Trumpa, Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas

Jaučiuosi gerai labai gerai, būdamas Jonu. Didžiuojuosi šiuo vardu. Kadangi gimiau per pačias Jonines – birželio 24 d. – neturėjo tėvai kito pasirinkimo, kaip tik pavadinti mane Jonu (šypsosi – aut. past.). Juk vardas turi kažkokią etnologinę prasmę. Aš nesureikšminu, kad tai vien mano šventė. Tai – visų šventė. Tik kiekvienas mes ją įprasminame skirtingai.

Mūsų šeimoje Joninės yra tikrai reikšmingas įvykis. Birželio 23-ąją, išvakarėse, tai visos Joninių procedūros: paparčio žiedo ieškojimas, laužas, dainos, vainikėlių pynimas ir jų plukdymas. Buvimas gamtoje ir tekančios saulės pasitikimas...

Jei šventėje dalyvauja draugai ir šeima, „įsijungia“ pirties tradicijos: maudynės, vantos.

Man ši šventė siejasi su tik su gamta, buvimu gamtoje ir jos piku. Kai gyvybė įgyja kitą prasmę, miške kitaip kvepia – gamta jauna, energinga ir žmogaus nuotaika visai kitokia. Tai laikas, kai gamta stiprina. Ir vienintelis šventimo būdas man, asmeniškai, tai būvimas gamtoje, įsiklausimas, netgi – savęs pažinimas.

Taip, kitiems tai gal visai neįdomu ir prasmingiau atrodo koncertai ar kiti komerciniai pasiūlymai. Man patrauklu mažose bendruomenės. Per visą naktį, jei nelyja, geriausia eiti į mišką. Paklausyti gamtos. Savęs.

Gal mano amžiaus jaunuoliams (J. Trumpai sukaks 21-eri – aut. past.) tai nėra labai viliojantis pasiūlymas, jie nesureikšmina senovinių tradicijų. Bet pusbroliai ar draugai, kurie pabando, prisijungia prie kitokio Joninių laukimo vakaro, tikrai pamato kitokį šventės grožį ir prasmę.

Labai gerai pamenu metus, kai Joninių laiką reikėjo likti Amsterdame, kur šios šventės niekas nešvenčia. Man buvo tikrai liūdna. Jaučiau viduje kažkokį trūkumą...

Tais metais buvo vienintelis kartais, kai niekas manęs nepapuošė Jono vainiku. O šiaip aš nepinu vainikų – kaip Jonas mėgaujuosi privilegija juo pasipuošti (šypsosi – aut. past.).

Jonas Jarutis, Seimo narys

Ką reiškia turėti Jono vardą? Ką – gražus vardas, pats gražiausias (juokiasi – aut. past.). Šeimoje šiuo metu esame du Jonai: aš ir mano tėtis. Kadangi esu vyriausias, pirmasis sūnus, tai tėvelio garbei gavau Jono vardą. Na, mes šios tradicijos netęsėm – sūnus Justinas. Mano tėčiui šiais metais bus 80 metų, pasveikinu tradiciškai, paprastai. Anksčiau vardadienį paminėdavom kartu, bet jau gal 4-erius metus Jonines švenčiam namuose, Kupiškyje, su anūkais, kurių iš viso turiu 5: vyriausiajai dabar – 12, jauniausiam – 4-eri. Kaip tik šią savaitę – anūkų stovykla pas senelius.

Būtinas Joninių nakties atributas – laužas, bet per jį tikrai nešokinėjam.

Visada gaunu dovanų tradicinį Jonų vainikų. Šiemet įdomu iš ko pins: kai tokia sausra, nebent iš kokių dilgėlių – viskas išdžiūvę... (juokiasi – aut. past.). Vieni vainiku papuošia mane, kiti palieka pakabintą ant namų durų – tada kartais net nežinai nuo ko jis. O šiaip, vardo dienos proga pasveikina ne tik artimieji. Sulaukiu ir draugų, kolegų sveikinimų. Sveikinu ir aš. 

Nemėgstu masinių renginių. Tikrai jų nepasigendu, tad į organizuojamus Joninių koncertus neinam. Žemaitijoje, iš kur aš esu kilęs, būdavo Joninių proga miestelio šventė tiek sovietiniais laikais, tiek atgavus nepriklausomybę. Dabar gal su tautiškumu daugiau jos siejamos, nors, mano nuomone, masinės šventės išsikvėpė... Tėtis irgi niekad nepasakojo apie kažkokius didelius susibūrimus. Na, anksčiau Joninių diena nebuvo laisvadienis. Kaip eilinį vardadienį paminėdavo ir tiek.

Teko kartą stebėti, kaip Joninės švenčiamos Latvijoje. Oj, ten šventė labai skiriasi nuo mūsiškių: su apeigom, su lakstymu po pievą ryte nuogiems... Jiems Joninių šventė labai svarbi. Pas mus – nuosaikiau.

Vardas Jonas – populiarus visose tautose, tik tariamas vis kitaip. Smagu, kad lietuviai vis dažniau atsigręžia į senuosius vardus, vis dažniau Jono vardą tėvai suteikia savo naujagimiui. Tad sveikinu bendravardžius Joninių proga ir linkiu didžiuotis šiuo vardu, kurį davė tėveliai.

Nei vieno...

Rokiškio rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Aistė Sketerytė-Jasinevičienė apgailestavo, kad šiais metais Rokiškio rajone dar neregistruotas nei vienas naujagimis, kuriam tėvai būtų suteikę Jono ar Janinos vardą. Net panašaus – Jonės – nėra. Paskutinį kartą dvigubą vardą, kuriame vienas jų buvo Jonas, vaikas gavo praėjusiais metais.

Rajone iš iki birželio 20 d. registruotų 69 naujagimių, yra po du: Adrijus, Motiejus, Kristupus ir Matus, bei po dvi: Lėjas, Adeles, Militas, Izabeles ir Kamiles.