JAV mokykloje besimokanti rokiškietė Rimgailė Bulovaitė: į mokytoją čia žiūrima kaip į draugą (6)

Dešimtoje klasėje aukštyn kojomis apsivertęs gyvenimas, stereotipų laužymas, pašnekesiai su nepažįstamaisiais parduotuvės eilėje, meilė savo gimtajam kraštui, platesnė pasaulėžiūra ir dar daug kitų atradimų bei įspūdžių, kuriais pasidalino Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos moksleivė, Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungos „Apvalus Stalas“ savanorė Rimgailė Bulovaitė. Šiuo metu ji yra Franklin mieste, Indianos valstijoje, kur dalyvauja mainų programoje – vienerius mokslo metus gyvena amerikiečių šeimoje ir mokosi amerikiečių mokykloje.

Ko reikia, kad išvyktum mokytis į JAV? Nuo ko viskas prasidėjo?

„Galimybių išvykti į JAV yra tikrai nemažai. Mano atveju, viskas prasidėjo, kai sužinojau apie FLEX programą. JAV ambasada Lietuvoje ir Amerikos Tarptautinio švietimo taryba suteikia galimybę gabiems moksleiviams gyventi amerikiečių šeimose ir mokytis amerikietiškoje mokykloje vienerius mokslo metus. Programą remia ir stipendijas teikia Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė.

Kiekvienais metais programoje dalyvauja šimtai dalyvių, tarp kurių konkurencija tikrai didžiulė. Mat, atrinktųjų į programą skaičius yra ribojimas. Teko pereiti net porą etapų, kad gaučiau stipendiją. Vis dar prisimenu nuostabą, kai sužinojau, jog esu viena iš laimingųjų, pasirinktų dalyvauti programoje. Iš pradžių viskas atrodė nerealu – juk buvau tik dešimtoje klasėje. Tėvai ir artimieji klausinėjo, ar tikrai noriu išvykti, kaip sugebėsiu visus mokslo metus gyventi už tūkstančių kilometrų ir apsiprasti skirtingoje aplinkoje. Žiūrėjau į tai kaip į galimybę pažinti naują kultūrą ir dalintis žiniomis apie Lietuvą. Džiugu, kad su kiekviena praleista diena vis daugiau žmonių sužino, kuo Lietuva ypatinga ir kokie skirtumai bei panašumai mus vienija.“

Kaip jauteisi pirmosiomis savaitėmis? Ar teko grumtis su emocijomis, kai esi apsupta anglakalbių, o tavo draugai, šeima – Lietuvoje?

„Šiuos mokslo metus leidžiu Franklin mieste, Indianos valstijoje. Mieste – apie 25 tūkstančiai gyventojų, tačiau platus vietų ir veiklų pasirinkimas. Gyvenu su šiltai mane sutikusia šeima, kuri nuo pat pirmos dienos stengiasi supažindinti mane su amerikiečių kultūra. Dar iki dabar atmintyje išliko amerikiečių nuostaba, kai pasakojau apie lietuviškas tradicijas, šalies istoriją ir kultūrinius skirtumus.

Visuomet mėgau iššūkius – jau kitą dieną po skrydžio su jauduliu „išgyvenau“ pirmąsias dienas mokykloje. Tiesa, prireikė laiko apsiprasti prie naujos aplinkos bei kultūros. Pamenu, kai skambinau tėvams ir pasakojau visus savo „nuotykius“ ir nesusipratimus. Dabar viskas atrodo taip kasdieniška ir įprasta.“

Kokioje mokykloje mokaisi? Ar skiriasi nuo mokyklos, kurioje mokeisi iki išvykstant?

„Prieš išvykstant mokiausi Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijoje, tačiau šiuos mokslo metus leidžiu Franklin Community High School mokykloje. Buvo sunku apsiprasti prie mokyklos dydžio ir beveik 2000 tūkstančių joje besimokančių mokinių. Čia galima pasirinkti tarp daugiau nei 30 skirtingų popamokinių veiklų bei mokomųjų dalykų. Skirtingai negu Lietuvoje, vertinimo sistema yra raidinė.

Atsižvelgiant į ateities planus, mokiniai gali nuspręsti, kokius dalykus norėtų mokytis. Dar mokykloje dažnas pradeda mokytis Sociologijos, Etimologijos ar Politikos mokslų pagrindų. Įprasta, kad skirtingų klasių mokiniai kartu mokosi juos dominantį dalyką. Pavyzdžiui, mano ekonomikos klasėje dauguma mokinių buvo dvyliktokai, o algebros klasėje – dešimtokai ir vienuoliktokai. Mokykloje tiek mokiniai, tiek mokytojai labai draugiški, tad nebuvo didelių sunkumų – suradau draugų ir pažįstamų.

Mane labiausiai nustebinęs dalykas buvo mokinių bei mokytojų santykis. Į mokytoją čia žiūrima kaip į draugą. Nieko neįprasto kartu valgyti pietus ar kalbėtis apie savaitgalio planus.“

Kaip leidi savo laisvalaikį?

„Laisvu metu savanoriauju, organizuoju prezentacijas apie Lietuvą, stengiuosi aktyviai dalyvauti popamokinėse veiklose. Mano mokykloje ypatingai vertinama muzikinė veikla, tad priklausau chorui ir šokių grupei. Baigiau Rokiškio Choreografijos mokyklą, todėl šokis visuomet buvo artimas. Džiugu, kad dabartinėje mokykloje yra galimybė priklausyti visoje valstijoje pripažintose šokių ir muzikos grupėse. Po sunkių ir kasdienių treniruočių, antrą kartą per vienerius metus, užėmėme pirmą vietą Indianos valstijos moterų divizijos šokių grupių čempionate. Šie metai buvo sėkmingi ir choro varžybose – po pirmosios vietos laimėjimo mūsų pasirodymas buvo transliuojamas televizijoje ir grojamas radijo laidose.

Smagu, kad veiklų pasirinkimas didžiulis – kiekvienas gali atrasti patinkančią veiklą. Be viso to, laisvą laiką skiriu kelionėms, laikui su draugais, koncertams bei konferencijoms. Veiklų tikrai daug – svarbiausia atrasti laiko!“

Kaip matai JAV „lietuvės akimis“?

„Prisipažinsiu, buvo keletas nustebinusių dalykų. Čia įprasta maisto prekių parduotuvėje užkalbinti nepažįstamąjį, kol lūkuriuoji eilėje – nepažįstamasis gali paklausti, kaip praėjo diena ar tiesiog pasidalinti linksma istorija. Sužinojęs, kad esi iš kitos šalies, nebijos klausti net ir pačių netikėčiausių dalykų. Žmonės nuoširdžiai domisi kita šalimi ir kultūra.

Jaučiu labai stiprų bendruomenės ryšį. Niekada nepamiršiu pirmo apsilankymo bažnyčioje, kurios vidus iš pirmo žvilgsnio priminė įprastą mokyklos klasę. Tikrai įdomu išvysti kartu su choru giedančius ir retkarčiais šokančius ceremonijos dalyvius.“

Kas pasikeitė nuo tos akimirkos, kai įlipai į lėktuvą ir pradėjai šią dešimties mėnesių kelionę?

„Pokyčių buvo tikrai nemažai! Per šiuos dešimt mėnesių spėjau suaugti, atsirado dar didesnis noras siekti užsibrėžtų tikslų, prisidėti prie pokyčių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.“

Kokį poveikį jauno žmogaus karjerai turi galimybė dalyvauti tarptautinėse mainų programose?

„Mano nuomone, tarptautinės mainų programos suteikia patirtį ir didžiulį žinių bagažą. Dauguma mainų studentų yra skatinami savanoriauti, dalyvauti mokymuose ar tarptautinėse konferencijose. Po tokių išgyvenimų grįžti turėdamas platesnį pasaulio konceptą, tvirtesnius įgūdžius ir ateities planus. Dabartiniams moksleiviams svarbu mokėti prisitaikyti prie pokyčių, dirbti grupėje ir spręsti problemas. Mainų programos suteikia tam visas galimybes.“

Kaip nauja patirtis ir kultūrų pažinimas pakeičia pasaulėžiūrą, mąstymą?

„Per šį laikotarpį turėjau galimybę pažinti skirtingų rasių, tautų, kalbų ir kultūrų moksleivius. Prisipažinsiu, prieš išvykdama tikėjau stereotipais ir šiek tiek kitaip žiūrėjau į kitų šalių piliečius. Dar per orientacinę kelionę Ohio valstijoje diskutavome su studentais iš Japonijos, Vokietijos, Azerbaidžano ir daugybės kitų šalių apie vyraujančius stereotipus ir problemas skirtingose šalyse. Tokios diskusijos tikrai praplečia akiratį, gimsta idėjos ir noras prisidėti prie pozityvių pokyčių.“

Ar pasikeitė požiūris į Lietuvą? Ar ši šalis sužadino patriotiškumą, pilietiškumą?

„Jaunų žmonių tarpe retai kalbama apie meilę savo šaliai. Viso to priežasties niekada nesupratau. Išvykusi tik dar kartą įsitikinau Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos autentiškumu. Dažnai pasiilgstu lietuviškos gamtos, žmonių savotiškumo ir išskirtinai malonios kalbos.“

Kada grįžti ir kokie ateities planai? Galbūt pradėjai galvoti, ką norėtum veikti po mokyklos baigimo?

„Grįžtu vasaros pradžioje, birželio mėnesį. Artimiausiuose planuose yra aplankyti artimuosius, pasidalinti įspūdžiais ir įgyvendinti naujai užgimusias idėjas. Dėl studijų krypties sunku tvirtai apsispręsti – iki mokyklos baigimo turiu dvejus metus. Tikiu, jog laukia dar daug asmeninių kelionių ir atradimų.“