Julius Neverauskas: „Žmogaus vertės nereikia nei įrodinėti, nei kuo nors pagrįsti“ (1)

Julius Neverauskas – medicinos mokslų daktaras, neurologas ir psichiatras – psichoterapeutas. Pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti kognityvinę ir elgesio terapiją (KET). Jis yra ir dėmesingumu grįsto įsisąmoninimo (mindfulness) metodikos pradininkas Lietuvoje. J. Neverauskas taip pat yra podiplominių studijų vadovas LSMU.

– Paaiškinkite plačiau apie jūsų taikomą kognityvinę ir elgesio terapiją.

– Tai moksliškai pagrįsta ir įrodyta šiuolaikinės psichoterapijos rūšis. Ji koncentruojama į darbą su žmogaus mintimis, emocijomis bei elgesiu. Išmokius asmenį tikslingai keisti mintis, funkcionaliai išreikšti emocijas ir valdyti elgesį, pasiekiamas simptomų sumažėjimas ar išnykimas. Tai sąlygoja esminį gyvenimo kokybės pagerėjimą.

Ši terapija išpopuliarėjo JAV septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jos pradininkai – du žymūs JAV psichoterapeutai Aaron Beck ir Albert Ellis.

Kurdami metodikas, jie panaudojo moksliškai įrodytą faktą, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, o ne realios aplinkybės, tai yra tai, kaip jaučiamės, priklauso ne nuo to, kas mums nutinka, bet nuo to, kaip mes tai suprantame. Mes įpratę klaidingai manyti, kad įvykiai arba kiti žmonės priverčia mus nerimauti, pykti, liūdėti ar džiaugtis. Tačiau akivaizdu tai, kad skirtingi žmonės, patekę į tokią pačią situaciją, gali ją suvokti nevienodai ir todėl išgyventi skirtingus jausmus. Be to, toje pačioje situacijoje visi elgiasi įvairiai. Todėl patiria skirtingas elgesio pasekmes. Natūralu, kad norėdami pokyčių gyvenime, turime keisti mąstymą ir elgesį. Būtent to visų pirma ir moko KET – kognityvinė ir elgesio terapija.

– Kuo kognityvinė ir elgesio terapija skiriasi iš kitų psichoterapijų?

– Pirmiausia, ji buvo sukurta, remiantis moksliniais tyrimais, o ne tiesiog ilgų svarstymų ir apmąstymų išvadomis. Be to, KET yra labai struktūruota. Šiuo metu yra sukurtos tikslios metodikos, kaip valanda po valandos reikia dirbti su asmeniu, patiriančiu vienokį ar kitokį sutrikimą.

KET nėra tik pasikalbėjimas. Ši psichoterapija yra orientuota į pokyčius, o terapeutas naudoja intervencijas, kurios gali būti lengvai atkartojamos ir palyginamos.

Terapija į procesą įtraukia patį pacientą. Jis skatinamas daryti namų darbus, pagreitinančius sveikimo procesą: pagal tam tikrus kriterijus stebėti savo mintis, emocijas, būklę, daryti elgesio eksperimentus, ieškoti alternatyvų ir jas aptarinėti su terapeutu.

KET yra palyginti trumpa psichoterapija. Depresiją ar nerimo sutrikimus patiriantiems žmonėms dažnai padėti galima jau per dešimt dvidešimt terapinių sesijų. Kai kurioms ligoms gydyti, pavyzdžiui, specifinėms fobijoms, gali užtekti tik vienos sesijos.

Nors yra sutrikimų (pavyzdžiui, asmenybės sutrikimai), kurių gydymo trukmė yra ilgesnė ir gali trukti mėnesiais, KET dažniausiai yra trumpesnė negu kitos terapijos rūšys.

Be to, tai nuolatos atsinaujinanti ir besivystanti psichoterapija. Ji metodikų arsenalą nuolat papildo naujomis efektyviomis galimybėmis. Dabar sparčiai populiarėjančios trečiosios KET bangos kryptys naudoja sudėtingas metodikas, apimančias platų priemonių spektrą – nuo meditacinių technikų, iki pačių naujausių lingvistinių tyrimų.

– Kokiems pacientams ši psichoterapijos kryptis labiausiai tinka?

– Depresijos, nerimo ir panikos, obsesiniai kompulsinai (įkyrumų) sutrikimai. Didžiulis KET efektyvumas šioms ligoms gydyti yra įrodytas moksliškai.

Tobulėjant metodikai, buvo sėkmingai pradėti gydyti asmenybės sutrikimai, santykių problemos, priklausomybės alkoholiui, narkotikams, lošimams, taip pat seksualiniai sutrikimai. Įdomu, kad KET metodikos pasiteisino gydant netgi psichozes – būkles, kai žmogaus mąstymas yra visiškai sutrikęs ir neadekvatus. Tuo atveju mes sutelkiame visą dėmesį į sveikosios psichikos dalies stiprinimą ir kuo didesnį jos naudojimą kasdieniniame funkcionavime.

– Spėju, kad yra atvejų, kai minėtos terapijos taikymas nėra veiksmingas?

– Bene didžiausias iššūkis yra tai, kad KET reikalauja aktyvaus paciento dalyvavimo ir jo pastangų terapiniame procese. Tokia psichoterapija neveiks, jeigu žmogus pats to nenori. Be to, ji netinka esant atminties, sumišimo būklei ir kai kuriems asmenybės sutrikimams.

– Daugiausia dirbate savivertės bei psichologinio atsparumo klausimais. Kokia su jais susijusių problemų sprendimo svarba yra šiandien?

Dabar labai daug perfekcionizmo. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja daugiau savarankiškumo, rizikavimo, adaptyvumo. Internetas pakeitė žinių gavimo būdą. Laukia dar didesni pokyčiai: pavyzdžiui, dirbtinis intelektas – dėl jo išnyks ištisos profesijos. Visi turi nuolat keistis ir tai žmogaus smegenims yra didelis krūvis. Kai nežinome kokia ateitis bus, iš prigimties esame pratę numatyti, kad ji bus grėsminga, tad ir pradedame jausti nerimą.

Savivertė yra dar kitas klausimas. Dabartinėje kultūroje yra tokia nuostata, kad „tu esi vertingas, jeigu…“. Dažniausiai pratęsiant „jeigu esi gražus, protingas, turtingas, stiprus, sėkmingas“ ir panašiai. O iš tiesų žmonės visi yra vienodai vertingi. Tos vertės nereikia nei įrodinėti, nei kuo nors pagrįsti.

Dosjė

Med. dr. Julius Neverauskas – gydytojas neurologas ir psichoterapeutas, sukaupęs trijų dešimtmečių klinikinio ir pedagoginio darbo patirtį.

J.Neverauskas dirba su klientais tiek individualiai, tiek veda psichoterapines bei mindfulness įgūdžių lavinimo grupes. Taip pat yra psichoterapeutų rengimo kurso vadovas ir supervizorius Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Dr. Julius Neverauskas nuolat tobulinasi ir pats skaito paskaitas bei veda užsiėmimus užsienio šalyse.

Dr. Julius Neverauskas taip pat domisi nenatūralaus senėjimo prevencija, kuri atveria naujas galimybes intelektualiems, kūrybingiems ir norintiems ilgai išlikti sveikais ir darbingais žmonėmis. Yra senėjimo prevencijos ir funkcinės medicinos draugijos prezidentas.

http://psichika.eu