Kraštiečio R. Balčiūno noras apstatyti savo namus virto pasauliniu sėdmaišių verslu (foto) (0)

Vieną dieną naujiems namams prireikė baldų, tiksliau, naujo ir madingo sėdmaišio, bet tokių nebuvo. Tuomet Remigijus Balčiūnas nusprendė jį pasidaryti pats. Sukūrė ir pasigamino du, bet tokius didelius, kad vos tilpo į kambarį. Pirmoji nesėkmė jam nenusvarino rankų, o darbštumas, užsispyrimas ir fantazija išaugo į didžiausią sėdmaišių gamintoją „Pušku pušku“ Šiaurės Europoje, o jo kurtais minkštais baldais prekiaujama visame pasaulyje.

Šiandien Rokiškio mieste gimęs ir užaugęs verslininkas R. Balčiūnas – retokas svečias mūsų krašte, bet tikina, kad gimtinės nepamiršo, jaučia jai nostalgiją, nes čia tebegyvena jo tėvai ir daugybė giminaičių.

Domino verslo sritis

– Kaip dažnai sugrįžtate į Rokiškį?

– Pusė Rokiškio – mano giminės (juokiasi). Tėvai gyvena sodyboje rajone, todėl vis parvažiuoju. Kartais tik mamą su tėčiu aplankau, kartais – svečiuojuosi pas giminaičius: pusbrolius, pusseseres, išsibarsčiusius per pusę rajono.

– Sukūrėte Lietuvoje ir užsienyje klestinčią įmonę „Pušku pušku“. Gal polinkį į verslumą paveldėjote iš savo tėvų?

– Tiesą sakant, nežinau iš kur paveldėjau polinkį į verslumą, nes mama – buhalterė, tėtis – elektrikas. Mūsų giminėje nebuvo ir nėra didelių verslininkų, tačiau nuo mokyklos laikų mane visada domino ši sritis. Pamenu, kai buvau mokinys, tėvai prenumeruodavo laikraštį „Lietuvos rytas“, kurio, rodos, 7 puslapyje, būdavo verslo skiltis. Labiausiai mėgdavau skaityti tą puslapį (šypsosi). Taip pat mane visada domino prekių ženklai. Atsimenu studijų metais labai daug mokiausi ir gilinausi į prekės ženklus, jų istorijas, kūrimą, kaip jie gimsta, užauga ir tampa žinomi pasauliniu mastu. Mane taip pat visada traukė informacija apie ženklodarą ir marketingą bei buvo įdomūs visi dalykai, susiję su verslu, todėl į tai gilinausi tol, kol gimė nuosavas verslas.

Manau, kad marketingas yra verslo pagrindas, todėl į verslą visada žvelgiu iš marketingo pusės.

Tiesa, į verslą pasuko ir mano brolis Nerijus, jau daug metų gyvenantis Ispanijoje. Iš Rokiškio jis kartu su pusbroliu išvažiavo 10-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje buvo sunku su darbais. Jis išvyko ieškoti laimės ir nebegrįžo. Dabar mano brolis prekiauja automobiliais, juos remontuoja, o pusbrolis turi nedidelę statybos įmonę, įrenginėjančią baseinus, remontuojančią namus.

– Ką studijavote baigęs mokyklą Rokiškyje?

– Kai baigiau tuometinę 3-ąją Rokiškio vidurinę mokyklą, dabar „Romuvos“ gimnaziją, iškart įstojau į Vilniaus kolegiją. Čia studijavau informacijos sistemas. Tai buvo tokia specialybė, kai ruošiamas pusiau vadybininkas, pusiau inžinierius, žodžiu, specialistas – tarp kliento ir programuotojo. Tad man teko mokytis ir techninius, ir vadybinius dalykus, o po to Vilniaus universitete dar baigiau verslo vadybos studijas.

Dairėsi kažko įdomesnio

– Kokia buvo profesinio kelio pradžia?

– Visokia (juokiasi). Po mokyklos vasarą teko dirbti Rokiškyje kelininku. Studijuodamas keletą mėnesių darbavausi kazino, vėliau renginių organizavimo įmonėje, tada penkerius metus dirbau IT inžinieriumi. Tuo pat metu dar ir studijavau, tačiau, kai baigiau mokslus, pradėjau dairytis to, ką labiausiai mėgstu, nes aistra marketingui ir pardavimams niekur nedingo. Buvo 2008-ieji, krizės metai, kai dingo visi darbai, žmonės tylėjo ir džiaugėsi turėdami bet kokį darbą ir pajamas, nes tuo metu netekti jų būtų buvusi didelė bėda. Todėl nebesiblaškiau ir likau dirbti IT inžinieriumi. Kadangi viską greit padarydavau, nes savo darbą išmaniau, likdavo pakankamai laisvo laiko, ėmiau svarstyti kuo dar užsiimti. Taip mano gyvenime atsirado sėdmaišiai.

– Kodėl sėdmaišiai?

– Todėl, kad naujam butui reikėjo baldų (juokiasi). Dairėmės jų, o man norėjosi kažko įdomesnio nei standartinės sofos ar fotelių. Internete buvau matęs didžiulių, įdomių sėdmaišių, gaminamų užsienyje. Pagalvojau, pažiūrėsiu kas dedasi Lietuvoje. Pradėjau ieškoti ką nusipirkti ir nieko neradau, jeigu jų ir pamačiau rinkoje, tai jie buvo pagaminti iš nuo baldų likusių audinių likučių, vienos formos, neestetiški maišai. Radau ir šiek tiek įvežtinės produkcijos, bet irgi ne kažin ką, prastos kokybės. Tiesą sakant, taip ir neradau nieko gražaus, ką norėčiau turėti savo namuose.

Tada nusprendžiau nusipirkti internetu ir atsisiųsti, bet kainos buvo tokios aukštos, kad patikusio sėdmaišio nupirkimas ir atsiuntimas į Lietuvą kainavo 1 500 litų. Mano alga tuomet siekė 1 700 litų (šypsosi).

Kadangi turėjau laisvo laiko, pagalvojau, kad galiu ir pats pasigaminti. Susiradau audinius, siuvėjas, nusipiešiau sėdmaišių brėžinius, kuriuos nunešiau į siuvyklą. Kai namo parsivežiau savo kūrybos sėdmaišius, jie buvo tokio dydžio, kad užėmė visą kambarį (juokiasi).

– Ar po tokios nesėkmės nesinorėjo mesti šio užsiėmimo?

– Ne, nes man patiko ant jų sėdėti. Pirma mintis buvo, kad juos pasigaminau tik sau, tačiau po kokios savaitės pradėjau galvoti, jog Lietuvoje niekas nepardavinėja normalių sėdmaišių, todėl galima būtų pagaminti daug įdomesnių, gražesnių ir patogesnių sėdmaišių. Kadangi rinka tuščia, kodėl nepabandžius jos užpildyti. Nuo tos minties viskas ir prasidėjo.

Žinojau, kad tam reikia prekės ženklo ir puslapio internete, pagalvoti kur prekiausiu, kaip daryti marketingą, nes nebuvo socialinių tinklų. Aišku, reikėjo ir pavadinimo. Norėjosi, kad jis būtų linksmas, gerai įsimenamas ir asocijuotųsi su minkštumu. Po poros savaičių mano aplinkoje „išlindo“ žodis „pušku“. Pagalvojau, tinka – smagus, įsimenamas ir panašus į didelį storą meškiną, linguojantį per mišką „pušku pušku“. Nors, žinoma, galbūt didesniam procentui žmonių šis žodis asocijuojasi su vandeniu.

Buvo 2008-ieji. Tų metų rugpjūtį užregistravau savo prekės ženklą.

Iš garažiuko į garažą

– Papasakokite kokia buvo verslo pradžia.

– Pirmoji investicija siekė 300 litų, dabar tai yra apie 90 eurų, tuomet tokios sumos man užteko dviem sėdmaišiams. Iš pradžių dirbau vienas, neturėjau darbuotojų. Vieną mėnesį iš atlyginimo sėdmaišiams skirdavau 300 litų, kitą – 200 litų, priklausomai nuo tol, kiek galėdavau sau leisti. Taip po truputį vis kūriau, gaminau ir žiūrėjau kas gaunasi.

Greit sėdmaišiais užsigriozdino namai, po to pradėjau juos pardavinėti. Pirmi mano klientai buvo draugai, po to ėmiau prekiauti per skelbimus. Po truputėlį dariau marketingą, pirkėjai ėmė mane atrasti, būrėsi klientų ratas.

Kūriau sėdmaišių dizainą, pasidariau interneto svetainę, net sėdmaišius užpildydavau pats, tik jų užvalkalus siuvo siuvėjos. Gal trejetą metų tai buvo mano antras darbas, sakyčiau, gal net labiau hobis, nes dirbau vakarais, naktimis.

2011 metais jaučiausi pervargęs, todėl turėjau apsispręsti kurio iš šių darbų atsisakyti. Lūžio tašku tapo diena, kai nesuspėjau nuvažiuoti pas klientus ir konkurentai „nunešė“ vieną gerą užsakymą. Tuomet nusprendžiau, kad pasilieku tik „Pušku pušku“, o IT inžinieriaus darbą metu.

– Kaip augo jūsų verslas?

– Iš pradžių sėdmaišius užpildydavau „tamsiojoje“, kambariuke bute, po to atsirado garažiukas. Tada sekė jau 50 kv. metrų garažas, vėliau jos padidėjo iki 100 kv. m, tuomet persikraustėme į 250 kv. m garažą, o dabar turime 1 400 kv. m patalpas Vilniuje.

2011 metais pasamdžiau pirmą kolegę, o dabar mūsų kolektyve – apie 30 žmonių.

– Savo gaminius parduodate visame pasaulyje. Kaip pavyko įsilieti į užsienio rinkas?

– Tik dideliu darbu. Pirkėjų ieškojom internetu, važinėjom ir tebevažinėjam į tarptautines parodas. Vien pirmaisiais verslo metais klientų atsirado penkiose šalyje: Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Iš pradžių apsibrėžėme, kad dirbsime tik artimiausiose rinkose, nes sėdmaišį, kuris nėra brangus gaminys, labai brangu nuvežti į kitas šalis.

Pamažu klientų ratas plėtėsi, o dabar savo sąraše jau turime pirkėjų ir iš egzotiškesnių šalių.  Žinoma, pagrindą sudaro pardavimai Europos šalyse, bet turime partnerių Japonijoje, pardavinėjame sėdmaišius į Saudo Arabiją, Australiją, Pietų Korėją. Iš pradžių net negalvojome ten kažką vežti ar siųsti, bet viskas yra įmanoma. Arba mes randame klientus, arba mus jie randa.

Šiandien turime partnerių užsienio šalyse, kurie su mumis yra pasirašę išskirtinių teisių sutartis, kad jie atstovauja mus savo šalyse ir vykdo visą prekybą.

Šalių skirtumai

– Ar yra sėdmaišių mados? Ar šie minkšti baldai tebėra populiarūs šiandien?

– Tiesą sakant, sėdmaišis nėra naujas daiktas mūsų interjeruose ir eksterjeruose. Pirmieji sėdmaišiai buvo sukurti dar apie 1950-uosius Italijoje. Jeigu tiek metų jie gyvuoja, tai, manau,

bus perkami ir ateityje.

Šiandien pardavimai nestoja. Pastarieji metai rinkose yra, sakyčiau, labai nestabilūs dėl žaliavų ir energetikos kainų šokinėjimų, nes mūsų gaminiai nėra pirmo būtinumo prekė.

Mes ganėtinai stipriai augame užsienio rinkose. Jeigu prieš kokius ketverius metus eksportuodavome 30-40 proc. savo gaminių, tai dabar jau 70-80 proc. Plečiame geografiją.

– Kas jums kuria dizainą, parenka audinius, jų spalvas?

– Iki šiol pats viską darau (šypsosi). Tai – malonioji mano darbo pusė, nes kūryba yra įdomiausia dalis. Įmonės valdymas man ne tiek įdomus, kiek kūrybinis procesas ir marketingas, jeigu galėčiau, vien sėdėčiau ir kurčiau.

Tiesą sakant, per įmonės gyvavimo laiką esame dirbę tik su viena Italijos kompanija, sukurusia pora produktų, bet, iš esmės, viską kuriu ir atrenku pats.

Audinius perkame iš daugelio šalių: Lietuvos, Italijos, Ispanijos, Švedijos, Vokietijos, Olandijos ir kitų. Važiuoju į parodas, domiuosi naujienomis, tendencijomis, žiūriu ką siūlo, ieškau, renku.

– Ar jūsų klientų lietuvaičių skonis skiriasi nuo užsienio šalių gyventojų?

– Kiekvienos šalies gyventojai turi savo skonį, bet yra ir bendrų tendencijų. Skandinavija mėgsta pastelines, ramesnes spalvas, Latvijos gyventojai nori daugiau blizgučių, italai – ryškesnių spalvų, vokiečiai – panašiai kaip lietuviai, kurie atsiduria tarp skandinavų ir italų. Japonų skonis panašus į skandinavų. Čilės gyventojai ieško ryškesnių, sodresnių spalvų, o australai dievina įvairiaspalvius gaminius. Pasirinkimas labai priklauso nuo to kas ir kokiu tikslu perka.

Tiesa, sėdmaišius įsigyja ne tik fiziniai asmenys, bet ir įmonės ar įstaigos, kurios nori ryškių spalvų ir deda savo logotipus.

– Ar jūsų gaminiai „įkandami“ gaunantiems vidutines ar mažesnes pajamas?

– Manau, kad taip. Mes gaminame ir mažus pufus bei sėdmaišius, ir didžiules sofas. Kainos prasideda nuo 40 eurų ir siekia kelis šimtus eurų. Vidutinis fotelis kainuoja apie 100 eurų. Gaminio kaina labai priklauso nuo dydžio, audinio, kitų sudedamųjų dalių.

– Kaip, skaičiuojant procentais, pasiskirsto jūsų klientai?

– Per pusę. 50 proc. sudaro žmonės, perkantys mūsų gaminius savo namams, kiti 50 proc. yra verslas ir institucijos: įmonės, įstaigos, mokyklos, viešbučiai, bibliotekos ir kt.

Apie karą ir pomėgius

– Ar Rusijos karas prieš Ukrainą turi įtakos jūsų verslui?

-Tiesioginės neturėjo, nes su šiomis šalimis ir Baltarusija neturime jokių verslo ryšių ir sąsajų. Nesame ten nė vieno sėdmaišio pardavę, nes visas mūsų verslas orientuotas į Vakarus. Kalbant apie žaliavas, kurias perkame iš užsienio šalių, taip, kainos augo, nes kai kurios medžiagų sudedamosios dalys buvo perkamos iš minėtų šalių, todėl natūraliai ir dėl karo, ir dėl Covid-19 krizės, tas pačias medžiagas perkame gerokai brangiau.

– Paskutinis klausimas. Daugeliui žmonių kūryba yra laisvalaikio praleidimo būdas, hobis, o jums kūryba – darbas. Kas jums padeda atsipalaiduoti ir pailsėti?

– Mėgstu pasportuoti. Vieną kartą per savaitę su draugais žaidžiu futbolą. Dabar lankau pianino pamokas. Muzikos mokykloje nesu mokęsis (juokiasi). Prieš porą metų pabandžiau groti būgnais, dabar atėjo eilė pianinui, po to laukia bosinė gitara.

Labai noriu ir mėgstu keliauti, kur sugalvoju ten ir važiuoju. Per korona viruso pandemiją, kai buvome uždaryti, atradau Baltijos jūrą, todėl dabar, kai tik turiu laisvo laiko, lekiu prie jūros. O šiaip keliauju visur. Nesu bandęs, bet svajoju pabandyti solo kelionę, kai kažkur išsiruošiu vienas.