Juodupietės V. Valiukienės sukneles dėvinčios merginos jas prilygina J. Statkevičiaus kūrybai (0)

Išskirtinius dalykus kuriantys žmonės aplinkinių, dažniausia, vadinami „auksarankiais“. Taip ne vienas rokiškėnas apibūdina ir juodupietę Virginiją Valiukienę, kuri garsėja nuostabiomis ir unikaliomis megztomis suknelėmis. Mokslo metų pabaigoje poilsio (į pensiją – aut. past.) išėjusi lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtoja per 30 metų papuošė ne vieną, kaip pati sako, „savo“ mergaitę, o ypatingomis progomis išskirtinėmis jos suknelėmis pasipuošiančios moterys didžiuojasi sulaukiančios klausimų: kiek laiko dėl dėvimos suknelės laukė eilėje pas garsųjį stilistą Juozą Statkevičių? Kiek suknelių numezgė, kuriomis labiausiai didžiuojasi ir kodėl nepatinka megzti pagal užsakymą V. Valiukienė rado laiko papasakoti „Rokiškio Sirenai“.  

– Megzti, nerti ištisas kolekcijas, galėtų net ne kiekviena profesionali mezgėja. Kaip Jūsų rankose apskritai „atsirado“ šis siūlų ir virbalų amatas?

– Viskas prasidėjo nuo močiutės Kazimieros, kuri mane jau 6-erių metų išmokė megzti. Vaikystėje visos mano lėlės buvo „apmegztos“. Prisimenu pirmąjį kartą, kai sugalvojau aprengti lėlytę. Numezgiau gabalėlį ir paprastai iškirpau skyles galvai, rankoms. Aišku, visas mano mezginys iširo (juokiasi – aut. past.). Močiutė sako: „Reikia kitaip – apnerti, padaryti, kad neirtų“. Parodė. Mokykloje, per darbų pamokas buvau mokytojos numylėtinė, „žvaigždė“. Mergaitės mokydavosi megzti šalikėlius, o aš jau sukneles mezgiau – ką čia su šalikėliais prasidėsi (juokiasi – aut. past.). Teko ir už kaimynę mezgimo namų darbus atlikti... O ką darysi, jei draugei nepatinka, nesiseka tas šalikėlis (šypteli – aut. past.). Mezgė ir mano mama, prisidėjo ir prie mano pristatytų kolekcijų, tik dabar regėjimas jau nusilpo...

– Jau užsiminėte apie kolekcijas, tai ir paskaičiuokime, kiek jų pristatėte?

– Oj, daug prinerta, yra ne viena teminė kolekcija. Visos man mielos, net metus galiu pasakyti, kada kuri pristatyta. Dukra padarė labai gražų nuotraukų albumą, kuriame viskas sudėta. Kai kurių suknelių jau nebeturiu: parduotos ar padovanotos. Liko prisiminimai tik nuotraukose... 2007 m. pasirodė pirmoji kolekcija „Žiemos fantazija“, kurioje – vien baltos suknutės. Tuometinė darželio direktorė Stasė Kriaučiūnienė sugalvojo pavadinimą. Buvau pasisamdžiusi fotografą, kad viską užfiksuotų. Antroji kolekcija vadinasi „Šventė“, skirta išleistuvėms iš darželio. Tai – spalvotos suknelės su priderintais prie jų skėčiais. Ji buvo paruošta 2008 m. Net stebiuosi dabar pati, kaip taip greit numegzdavau (juokiasi – aut. past.). Abi kolekcijas sudarė 10 drabužėlių: pirmojoje ne tik suknelės mergaitėms, bet ir du berniukai pasipuošė liemenėmis-frakais, o antrojoje buvo tik mergytės. Toliau – užtenka vaikų, jungiam ir mamytes! 2011 m. kolekcija „Aš ir mama“, kurioje „prijungiam“ 5 mamas. Tomis suknelėmis, aišku, šiek tiek atnaujintomis, šiais metais išleistuvių proga papuošiau auklėtojas ir darželį baigiančias mergaites. Kadangi vaikučių skaičius kinta, šiemet reikėjo vienos papildomos suknutės. Šiai ruošiausi jau ilgiau – užtrukau dvi žiemas, nes teko Pirmosios Komunijos kolekcijos sukneles pataisyti, numegzti vieną naują.

– Visos Jūsų suknutės kupinos smulkių detalių: gėlyčių, raštelių. Ar naudojate kažkokius ypatingus įrankius?

– Mezgu virbalais, vąšeliu – tik apdailą. Turiu visokių prietaisų, turiu „šakutes“, kuriomis galima daryti gėlytes. Bet pagrindinis įrankis – virbalai. Kabliuku man labai lėtai „einasi“. Darbas vyksta žiemos vakarais, kai sėdi prie televizoriaus ir po truputį „narplioji“. Mintyse skaičiuoji „akis“, o akimis žiūri televizorių. O jei tamsiau, tai ir akinių prireikia, tada būnu tipiška mezgėja: ant nosies galo „tupi“ akiniai, pro kurių viršų stebi ekraną, bet prireikus žvilgteli į mezginį (juokias – aut. past.).

– Ar visos šios grožybės buvo tik darželio bendruomenės akims? O gal esate surengusi jų parodas?

– Kai pradėjau puošti vaikus, mes keliaudavome suknelių demonstruoti į įvairias vietas. Turėjau tikrai labai nuostabius vaikų tėvelius, kurie prisidėdavo prie mūsų išvykų ne tik išleisdami savo atžalas, bet esant poreikiui net ir nuveždavo. Demonstravom sukneles Latvijoje, ne kartą papuošėme Panevėžio tautodailininkų regioninį susitikimą, nes ir pati priklausiau tautodailininkų sąjungai. Baltoji paroda „Žiemos fantazija“ buvo eksponuota Rokiškio krašto muziejuje, Juodupės bibliotekoje. Esu dariusi darbų nuotraukų parodą: atspausdinau dideles nuotraukas ir jas eksponavau. Nes nėra tiek manekenų, kuriuos galėtum aprengti ir sustatyti, o muziejai neturi kaip sudėti drabužių (šypteli – aut. past.).

– Tai gal Jūsų namuose visi mezginiai turi ypatingą vietą: atskirą spintą, gal net kambarį?

– Ne. Visos sukrautos į dėžės ir sudėtos spintos „antrasoliuose“ (juokiasi – aut. past.). Ant dėžių užrašyti kolekcijos pavadinimai ir jei kada užklumpa nostalgija ar prisireikia – ištraukiu. O jų prireikia, nes tos merginos, kurios žino apie mano darbus, kartais nuomojasi diplomų įteikimo ar paskutinio skambučio šventėms. Viena-kita kreipiasi ir asmeninėms šeimos šventėms.  

– O kaip vertina pasiimančios? Juk tai – vienetiniai, unikalūs drabužiai, ne nuomos punkto ar prekybos centro produktai.

– Tikrai taip. Tai – unikalūs apdarai. Po šventės merginos pasakoja, kad visi šventęs dalyviai stebėjosi jų suknelėmis. Viena pažįstama buvo pasipuošusi per vestuves Vilniuje, tai sulaukė klausimų, kaip pateko pas Statkevičių, kad gautų tokią suknelę... Visiems labai įdomu, visi žiūri, taip pasipuošusios tikrai yra išskirtinės (šypteli – aut. past.).

– Pokalbio pradžioje pati nusistebėjote, kiek daug suknelių paruošdavote per žiemą. Tai kiek trunka paruošti suknelę suaugusiai moteriai?

– Per žiemą numegzdavau maždaug 5-as. Juk jos – skirtingos: vienos iki žemės, kitos kiek trumpesnės. Anksčiau padėdavo mama, nunerdavusi kabliuku detales: gėlytes, skėtį apnėrė.

– Iš kur idėjos toms kolekcijoms?

– Iš galvos (juokiasi – aut. past.). Kai darai kolekcijas stengiesi, kad suknelės nebūtų vienodos. Tačiau kai pradeda nuomotis, tenka ir pataisyti: kažkas kažkam netinka, nepatinka. Jei turiu siūlo, padarau, kaip moteris prašo.  

– Ar kada nors skaičiavote, kiek kilogramų ar tonų siūlų sumezgėte per šį laiką?

– Oj, tikrai ne, bet kai pamatau siūlus net silpna pasidaro, kaip jų reikia (juokiasi – aut. past.)! Su Kundeliu (Birutės Kundelienės IĮ – aut. past.) mes labai draugaujam. 60-mečio proga jie man padovanojo didžiulį, juosmenį siekiantį maišą siūlų.  

– O pagal užsakymą mezgate? Kad nereikėtų tvarkyti ar ardyti Jūsų jau paruoštų kolekcijų, gal norinčioms paruoštumėte ir kažką absoliučiai asmeniško?

– Pasakysiu atvirai: labai nemėgstu megzti pagal užsakymus. Mano vizija yra vienokia, aš siūlą matau vienaip, o žmogus nori kitaip. Sudėtinga. Vieną kartą mezgiau... Nusipirko mergina medvilninius siūlus, suknelės modelį pasirinko ne pagal siūlus. Sakiau aš jai, bet nepaklausė ir paskui sako: tempiasi suknelė, sunki, negerai, nepatogu. Ir ką aš galėjau padaryti? Tokios norėjo. Gal dabar, kai jau į pensiją išėjau, sėdėsiu namie ir neturėsiu ką veikti, gal ir megsiu...

– Visai toli jau „sustojom“ ties trečiąja kolekcija. Kiek dar jų buvo?

– Dar vieną proginių suknelių kolekciją pristatė tik mamytės, be vaikų. Numezgiau 7-ias sukneles. Vieną jų padovanojau draugei Vokietijoje, labai norėjo. Niekur nesu jos rodžiusi, tik darželyje per ikimokyklinukų išleistuves. Galiu pasakyti, kad su visomis šiomis suknelėmis yra „reikalų“ ne tik jas mezgant, bet ir prižiūrint. Juk reikia išplauti, dėvėtos atgal į spintą nepadėsi. O kabinti ant skalbinių virvės negalima, tad pakloju ant pievos paklotus, „suguldau“ sukneles ir džiovinu.

– Jūs amato išmokote iš močiutės, mezga mama, ar ir po Jūsų tęsiasi ši meilė siūlams ir drabužių kūrybai?

– Dukrytė baigė Dailės pedagogiką-drabužių dizainą. Savo meilę rūbui, siūlui, perdaviau ir jai. Labai gražus buvo jos diplominis darbas: lininė siuvinėta suknelė, lyg liaudiška, bet stilizuota. Visa salė plojo jai vienintelei. Maniškė pasimetė, niekam iki tol žiūrovai neplojo. Labai smagu buvo ir man, vos neverkiau. O dukra buvo „apmegzta“ nuo darželio: gausybė kostiumėlių, megztinių. Kai buvo paauglė, tada jau draugės labai norėdavo pasiskolinti drabužių. O dabar, manau, labai gera mada – numezgei kardiganą plačiomis rankovėmis ir visiems tinka (juokiasi – aut. past.).

– Dėkoju už pokalbį!