Unikaliojo folkloro ansamblio „Gastauta“ įkūrėjui A. Svidinskui skirta Kultūros ministerijos premija (0)

Rokiškio rajone turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų daugiau nei keturis dešimtmečius gyvuojančio folkloro ansamblio „Gastauta“ ir jo įkūrėjo, iš Zarasų kilusio, tačiau daugybę metų ir didelę dalį širdies Rokiškiui atidavusio Algirdo Svidinsko. Vienu iš „Gastautos“ sinonimų laikomam buvusiam folkloro ansamblio vadovui mėnesio pradžioje buvo įteikta viena iš trijų Kultūros ministerijos premijų: už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir skleidimą.  

Davė pradžią

70-metį balandžio mėn. atšventusio A. Svidinsko ilgametė veikla pripažinta kaip itin reikšminga lietuvių etninės kultūros ir tarmiškos kūrybos plėtrai bei sklaidai, tautinės savimonės puoselėjimui ir turinti edukacinę ir išliekamąją vertę, ryškų poveikį visuomenei.

O legendinės asmenybės veikla, kuri neapleido visą gyvenimą, prasidėjo būtent Rokiškyje, kai 1981-aisiais įkūrė folkloro ansamblį „Gastauta“ ir beveik dešimtmetį jam vadovavo. A. Svidinskas tapo ir vienu pirmųjų visoje šalyje folkloro puoselėtoju.

Literatas, etnokultūrinės veiklos organizatorius, Lietuvos etninės kultūros draugijos valdybos narys, bardas, dainius, poetas, folkloristas „Gastautai“ vadovavo iki 1992-ųjų (1989-1990 m. kartu su Giedriumi Viduoliu), kol kolektyvo vairą perėmė Nida Lungienė.

Jau 33-ejus metus kolektyvą auginanti vadovė juokėsi, kad dabar „Gastauta“ jau labiau jos, nei A. Svidinsko – juk kartu su ansamblio nariais yra ilgiau, nei jo įkūrėjas, tačiau lygiai taip pat neslėpė, kad pirmasis vadovas visada yra pavyzdys ir jį pakeisti dažniausiai būna sunku. Vis dėl to, su garbaus amžiaus folkloro ansamblio pradininku N. Lungienė sakė palaikanti ryšius ir šiomis dienomis: pasidžiaugia laimėjimais, apdovanojimais ir folkloriniu gyvenimu.   

Šilti prisiminimai

„Aš tiesiogiai iš jo perėmiau „Gastautos“ vairą. Įdomus tas mano atvažiavimas: turėjau paskyrimą į Kelmę, bet 1989 m. tuometinei Kultūros mokyklai Algis ieškojo specialistų, aš buvau baigusi konservatoriją, ir panoro, kad atvažiuočiau. Tikrai labai džiaugiuosi, kad grįžau į savo kraštą, nes dirbant su folkloru šis faktas yra labai svarbus. Algis daug ko mane išmokė, bet labiausiai atmintyje išliko tai, kad dirbant kartu buvo labai šeimyniška aplinka – išskirtinai folkloro specialybių kursų (jo kursas, mano kursas ir dar kiti): mes kartu su studentais švęsdavom visas kalendorines šventes, darydavome repertuarą. Labai jauki bendruomenė“, – apie darbą kartu su A. Svidinsku pasakojo N. Lungienė pridurdama, kad ši asmenybė buvo „vedantis“ žmogus, o jo dainavimas ir balsas, atsidavimas ir tikėjimas folkloru, pagonybe ir tuo, ką daro, kėlė susižavėjimo įspūdį visiems kolegoms.

Svidinsko mokykla

Folkloristė prisiminė ir juokingiausią judviejų „susidūrimą“, kai A. Svidinskas Kultūros rūmų salėje rodė pratimus, kaip reikia „išlaisvinti“ balsą: „Aš perėjau jo folkloro mokyklą. Pati paprašiau, kad pamokytų mane kaip išlaisvinti folklorinį balsą. Ir jis man parodė pratimus... Aš, žiūrėdama kaip jis formuoja tą laisvą balsą, negalėjau išsižioti. Nors buvau po konservatorijos, man tai buvo labai įspūdinga – atrodė, kad žmogus eina prieš prigimtį. Ir kai aš negalėjau praverti burnos, jis manęs ir nevertė: jei negali, tai negali. Mokiausi viena ir jo metodai pasiteisino. Gavau ne tik folklorinio dainavimo pamoką, bet ir žmogiškąją: per save negalėjau perlipti ir išrėkti to garso prie Algio, ir pati dabar neverčiu savo dainininkų“.

„Gastautos“ vadovė toliau pasakojo, kad ir dabar sekdama A. Svidinsko pavyzdžiu, leidžia naujiems folkloristams pasimokyti vienumoje – jei žmogus pirmą kartą balso „nepaleidžia“, išklauso patarimus. O kitą kartą susitikus jau būna pasitreniravęs, „išsijuokęs“ iš savęs – nes patys sau esame labai juokingi – ir repeticijos vyksta įprastomis sąlygomis.

N. Lungienė pasidžiaugė, kad jos ir visos „Gastautos“ mokytojas buvo apdovanotas premija: „Ši žinia jam suteikė didelį džiaugsmą. Mes lygiai taip pat buvom labai laimingi ir dauguma jo studentų sureagavo, sveikino. Tie, kurie jau dešimtmečiais vadovauja folklorų ansambliams, kurie „Aukso paukštes“ gavę, o jis tikrai vertas tokio įvertinimo“.

A. Svidinskas apdovanotas:

2009 m. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės medaliu;

2010 m. Festivalio „Akacijų alėja“ organizatorių padėka „Už ištikimybę“;

2012 m. Kauno rajono savivaldybės trečio lygio garbės ženklu už etnokultūros puoselėjimą ir dainuojamosios poezijos populiarinimą;

2014 m. Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno padėka už festivalio „Akacijų alėja“ idėją;

2017 m. Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno padėka už indėlį į Kauno kultūrą;

2018 m.  ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu;

2018 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą;

2019 m. folkloro klubo „Patrimpas“ Lieporių kalaviju už nuopelnus Lietuvai, tradicinės kultūros saugojimą;

2021-ųjų Vasario 16-ąją LR Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen padėka už ilgametę veiklą etninės kultūros srityje, už indėlį saugant ir puoselėjant tarmes bei lietuvių folkloro tradicijas.

Rokiškio verslo klubo dovana – vardiniu „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti, 1430–1930 m.“ albumu.

P.S. Nuotraukos - Rokiškio krašto muziejaus archyvų.