Kaip gyventi nenuobodžiai, atsakymą žino „Caritietė“ Zita Stalauskienė (0)

Šiuo metu Zitą Stalauskienę dažniausiai išvysime kažkur netoli bažnyčios ar jos viduje. Tą dieną su moterimis vainikais puošė Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią miesto šventei ir atlaidams. Ji – Rokiškio dekanato Carito savanorė. Anksčiau – aktyvi sveikuolė, į savo namus priėmusi dvi tėvų globos stokojusias mergaites. „Rokiškio Sirena“ pakalbino senjorę apie tai, kuo gyventa ir kas patirta, nepamirštant ir dabarties.

Nemėgsta fotografuotis

Jaukiose Carito patalpose su Zita susėdome arbatos. Lyg ir nenoromis, po truputį, savanorė bažnyčios pagalbininkė atsivėrė. Iš pradžių labai nenorėjo fotografuotis. Nusprendėme – ai, ką jau darysi, ieškosime iš praeities. Vis tik vėliau pavyko Zitą „pagauti“ su vainikais bažnyčioje.

Praėjo 60 metų

„Esu iš Kirkūnų kaimo, kuriame iš 40 sodybų liko tik 4. Apie savo kaimą esu rinkusi duomenis ir gerai žinau. Kaime kažkada buvo pradinė mokykla, tai pradėjau mokslus nuo jos. Po to lankiau septynmetę mokyklą Lukštuose. Vėliau – vidurinę mokyklą Obeliuose. Šiemet sukanka 60 metų, kai baigėme vidurinę mokyklą. Mūsų auklėtojos jau mirę, o ir mes ne visi išgyvenome“, – pasakojo Zita apie savo kaimą ir mokslus.

Į mokyklą – įvairiais keliais

Paklausėme, o kaipgi pavykdavo nueiti į mokyklas žvarbesniais orais. Turbūt nieko nenustebinsi, jeigu pasakytume, kad tais laikais vaikai mokytis keliaudavo ir per balas, ir per pusnis. Vis tik Zita išsitaria, kad žvarbiu oru į Lukštus arkliuku paveždavo tai tėvai, tai kaimynai. Lukštuose buvęs ir bendrabutis. Ten gyvenančių mokinių tėvai buvo įpareigoti atvežti maisto moksleiviams pamaitinti. Mokantis Obeliuose žiemą Zitai taip pat teko gyventi tai bendrabutyje, tai pas žmones. Geresniu oru mergaitė į mokyklą važinėjusi tėvelio  dviračiu.

Šeima nebadavo

Kad ir buvo šeimoje 11 vaikų (7 sesės ir 4 broliai), Zita sako, kad valgio jie nestokoję – visada buvę raugintų kopūstų, bulvių, morkų. Mėsos, tiesa, nelabai dažnai tekdavę ragauti, tačiau spirgiukai ją atstodavę. Pavasarį mama vaikus išsiųsdavo į pievas rinkti rūgštynių ir iš jų virdavo sriubą. Sode buvo obelų, vyšnių, eidavome uogauti, grybauti. Dabar sesės visos dar tebegyvena, o brolis liko tik vienas, jauniausias.

Studijas teko palikti

Zita iškeliavo mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą ir pasirinko vokiečių kalbos studijas. Mergina ruošėsi tapti mokytoja. Pasak Zitos, toks pasirinkimas buvęs dėl to, nes geriausiai jai sekėsi kalbos. Deja, ketvirto kurso pradžioje stropi studentė mokslus metė – ištekėjo ir šeima pasidarė svarbiau. Nebuvo šio dalyko neakivaizdinių studijų, todėl dėl to nebeliko kitos išeities.

Vienoje darbovietėje

„Kalba nedingo iš mano akiračio. Vokiečių kalba man gyvenime pravertė“, – sakė Zita. Tiesa, darbas su vokiečių kalba niekaip nebuvo susijęs – visą gyvenimą moteris pradirbo „Rokiškio sūryje“. O ir mokslus spėjo pabaigti – baigė ekonomiką Vilniaus finansų - kredito technikume.

Anksti liko našle

Ir šeimoje Zitai nebuvo laiko nuobodžiauti – augo trys vaikai – du sūnūs ir dukra, vyriausiam dabar 56 metai. Dukra Gaiva dirba švietimo metodininke, sūnus Giedrius – mašinų gamykloje, o Gintaras susikūręs verslą Molėtuose. Vyras Ramutis Stalauskas buvo žinomas muzikantas, savo srities žinovas. Vyras išėjo anapus gana anksti – būdamas 48-erių.

Nepakartojamas pojūtis

Vyro mirtis turbūt ir buvusi priežastis susidomėti sveika gyvensena ir maudymusi ežere bet kokiu oru. Zita pasakoja, kad sutikusi draugę ir pasiguodusi, kad nebežino, kaip gyventi. Ji pasiūliusi nusimaudyti ežere. Zita ir pabandė. Pasakoja: „Buvo šalna, balandžio 23 d. rytas, 1991 metai. Atėjau prie ežero ir matau – moterys maudosi. Pašaukė ir mane. Pagalvojau: „Jeigu jos gali, tai kodėl aš negaliu?“ Nusimaudžiau ir atėjo tokia atgaiva, jausmas, kad tarsi sparnai išaugo. Net pagalvojau, kad atgimiau iš naujo“.

Susibūrė bendraminčiai

Taip kiekvieną rytą 12 metų žiemą su moterimis – sveikuolėmis išsikirsdavo eketę ir maudydavosi. Susikūrė klubas „Darna“, po to jis gavo pakeisti pavadinimą į tiesiog „Sveikatos klubą“. Mat pirmuoju pavadinimu juridinis asmuo jau egzistavo anksčiau. Sveikuolių vadas buvo Augutis Kriukelis. Bendraminčiai vykdavo kartu į renginius, dalyvaudavo „Sveikatos mokykloje“ Palangoje. Vasario mėnesį vykdavo ruonių šventė, rudenį – sveiko maisto šventė, žiemą – šventė „Sveikata – dvasios pergalė“, o vasarą – renginys „Sportas visiems“. 

Įveikė ir maratoną

Veiklos netrūko. Vis dar neišblėsta iš Zitos atminties bėgimas Anykščiuose į Laimės žiburį. Kiekvienas klubas iš savo vietovės bėgdavo į Anykščius. Ir taip – 10 metų iš eilės. Įveikė kažkada Z. Stalauskienė ir maratoną. Tąkart buvo gąsdinančių, kad gali nepavykti, sakančių „nesvarbu nubėgti, svarbu parbėgti“, bet nieko blogo nenutiko ir 42 kilometrai su trupučiu buvo įveikti. Zita sako, kad tik kojos maratoną jautė visą savaitę po jo. Bėgo sveikuolė maratoną ir Stokholme, tarp daugybės žmonių buvo 598-ta.

Sustabdė sąnariai

Zita sako, kad pasigenda tų laikų dvasios – susitikimų, sporto švenčių, bėgimų, tačiau jau šiemet maudytis ežere nustojo. Sakė sauganti sąnarius, nori atstatyti miegą. „Mes daug kur perdegam ir galvojam, kad viską galim“, - pastebėjo Zita ir pripažino, kad dabar tikrai ne viską gali. Kažkada turėjusi sveikatos bėdų – jaunystėje sirgusi pleuritu, plaučių uždegimu, tačiau, kai pradėjo „sveikuoliauti“, apie ligas pamiršo. Vis tik dabar apie save primena skaudantys sąnariai...

Stumtelėjimas link  bažnyčios

Vyro mirtis Zitą pastūmėjo ne tik link eketės, bet ir link bažnyčios. Moteris pasakoja, kad tada pradėjo lankytis pas vienuolę seserį Loretą, kuri vedė tikėjimo keliu. Vienuolė globojo vaikus iš Obelių vaikų globos namų. Ji ir pasiūlė atostogoms pasiimti vieną mergaitę – Aureliją. Mergaitė Zitos šeimoje atostogavo ne kartą, o paklausta, ar nenorėtų baigti mokyklą Rokiškyje, atsakė, kad tikrai taip. Mat esą, jeigu baigtų mokslus kaip interneto auklėtinė, būtų nekoks žmonių požiūris į ją. Dvyliktą klasę baigė Rokiškyje, gyvendama pas Zitą Po kiek laiko Zita sutiko su pasiūlymu pagloboti liūdną mergaitę Vaigą, sutiktą pas „nepilnamečių vadovę“. Abi mergaitės šaunios, joms dabar sekasi gerai, abi gyvena Norvegijoje ir retkarčiais aplanko.

Kita priežastis – „aprimome“

Kodėl „nebesveikuoliauja“ dabar, Zita aiškino ir dar kitaip: „Netekome savo patalpų, aprimome, pasenome, atsirado Visuomenės sveikatos biuras, užsiimantis švietėjišką misija, tai ir nebebuvo noro kažką organizuoti... Gal atsirastų, kas norėtų to imtis dabar?..“

Ką reikia, tą ir dirba

Zita pasakoja, kad savanoriauja ne tik puošiant bažnyčią, bet šeštadieniais dirba ir Carito bibliotekoje. Ji dalyvauja ir dalinant suaukotus rūbus žmonėms. Keletą metų iki pandemijos teko dalinti maistą jo stokojantiems žmonėms. Zita pripažino, kad padeda puošti bažnyčią, padėdama pasirengti šventėms, tačiau dirba ir bet kokius reikalingus darbus, prižiūri vienuolių, kunigų kapus, kaip ir kitos caritietės. Visų veiklų, anot Zitos, neišvardinsi. Ką reikia, tą ir dirbanti, kviečia ir kitus įsijungti į Carito veiklą.

„Jeigu žmonės sako „nuobodu namie“, aš jiems sakyčiau: „Pasidaryk, kad nebūtų nuobodu“, - pokalbio pabaigoje Zita pamokė, kaip gyventi nenuobodžiai.