Kodėl rokiškietė norėtų pasikalbėti su japonu Haruki Murakami? Atviras interviu su R. Vilimiene (0)

Buvusi korespondentė Raimonda Vilimienė po pavasarį vykusių rinkimų tapo Rokiškio rajono savivaldybės tarybos nare.  Per daugelį metų darbo patirties išsamiai susipažinusi su Rokiškio rajono problemomis, Raimonda konkrečiomis priemonėms sieks prisidėti prie gimtojo krašto puoselėjimo. Su užtikrintai link politikos pasukusia Rokiškio raj. tarybos nare – interviu ir atsakymai į aktualiausius klausimus.

– Priesaika duota, darbas savivaldybės taryboje prasidėjo. Kaip jaučiatės? Pasidalinkite, ar sudėtinga perprasti darbo savivaldybės taryboje tvarką? 

– Esu proaktyvus žmogus, todėl kur kas geriau jaučiuosi, kai galiu įsitraukti į procesą. Man sunku būti tik stebėtoja – kritike arba gyrėja. Nors beveik 20 metų tokią poziciją ir užėmiau – korespondente dirbau vietos laikraščiuose – Rokiškio ir Anykščių. Nemažai laiko teko vadovauti „Gimtajam Rokiškio“ laikraščio redakcijai. Rokiškio savivaldybės temos man žinomos ir rajono problemų genezė, sprendimų paieškos taip pat. Dabar daugiau nei 10 metų dirbu Rokiškyje su kaimo LEADER programa, beveik 8 metus vadovavau savivaldybės nevyriausybinių organizacijų tarybai – teisės aktai yra kasdieninė duona. Tarybai priklausau pirmąkart. Gal ir gerai, kad šis pirmas kartas yra opozicijoje – nes niekas ant padėklo atsakymų nepateikia, tenka įjungti žurnalisto profesinę patirtį, kad bent priartėčiau prie tiesos. Politiniame lauke daug manipuliacijų, užkulisių ir blefo – tai erzina, nes visi turime susitelkę galvoti, kaip padaryti, kad atokus Rokiškio kraštas būtų patogus gyventi ir malonus, įdomus ilsėtis.

– Ar jau apsisprendėte kokioms temoms skirsite didžiausią dėmesį, kokiuose komitetuose ar komisijose dirbsite?

– Esu opozicinės frakcijos vadovė, todėl pasirinkau vadovauti Etikos komisijai ir pagal savo pastarųjų 10 metų darbo sritį pasirinkau Aplinkosaugos ir kaimo plėtros komitetą. Labai norėčiau, kad pavyktų pakreipti savivaldybininkų įsivaizdavimą, kad kaimo politika nėra tik apie žemės ūkį ir miškininkystę. Bet kaimas yra ir gyvenamoji erdvė su ten gyvenančių žmonių poreikiais. Pati sąvoka „optimizuoti“ nėra bloga, bet pastaruosius keletą metų ypač kaimų žmonėms turėjo pradėti kelti alergiją – nes šis žodis lydi uždaromas mokyklas, gydymo įstaigas, viešojo transporto maršrutus, neįgyvendinant alternatyvų. Atokių savivaldybių kaimo žmonės negali pasigirti didelėmis pajamomis, todėl optimizuojant nutolinamos viešosios paslaugos juos dar labiau skurdina. Susidaro užburtas ratas – kaime nepatogu gyventi, nes nėra paslaugų, paslaugos nutraukiamos, nes per mažai gyventojų. Štai, kad ir paskutinis jūžintiškių skundas dėl nutraukiamo Rokiškis-Vilnius per Jūžintus maršruto. Autobusas važiuodavo kasdien – Jūžintų žmonės galėjo rinktis darbo vietas, sveikatos paslaugas, kad ir Utenoje (jiems atstumas beveik tas pats ar į Rokiškį, ar į Uteną). Bet sulaukė Rokiškio autobusų parko laikinosios vadovės paaiškinimo, esą yra įsakymas naikinti tarpmiestinius autobusus, kurie veda per žvyrkelius (?). Dar teks pasigilinti, kaip ir kas yra.

– Pasidalinkite, kokia Jūsų vizija Rokiškio raj. savivaldybei? Kokią ją norite matyti po ketverių metų? Po dešimties?

– Liepos pradžioje buvau Punske – štai tokia mano vizija. Susitelkusi, savo tradicijas, lietuvybę išlaikanti, o tuo pačiu žingeidi, keliaujanti, pagarbi, saugi bendruomenė. Deja, Rokiškio meras po priesaikos savo kalboje daugiau laiko skyrė geopardo, besivaikančio gazelę, miklumui apibūdinti.

– Žaliųjų programa savivaldybėms apima daugybę temų: nuo pastatų energetinio efektyvumo didinimo, transporto taršos mažinimo, beatliekio gyvenimo būdo sprendimų iki želdinių vystymo ir apsaugos. O kas Jūsų nuomone svarbiausia, ar galbūt skubiausia, siekiant Jūsų savivaldybę ir jos gyventojus priartinti prie tvaresnio gyvenimo būdo? 

– Gyvenimas pats diktuoja Žaliųjų programos darbotvarkę. Už neatidumą gamta mums atlygina karščiu, liūtimis, sausromis. Viskas svarbu – pastatų energetinis efektyvumas, taršaus transporto mažinimas, saikas vartojant. Tačiau viešai pasigendu populiariai aiškinamos dalykinės informacijos, kiek realiai kainuoja kiekviena įdiegta priemonė, įskaičiuojant ir tai, kai ji atitarnaus ir teks ją utilizuoti, kiek realiai kainuoja jos pagaminimas apmokant orius darbuotojų atlyginimus. Būtent reali kaina, kainos ir naudos balansas – apie tai irgi nuolat kalba Žaliųjų partija. Gyventi trečiojo pasaulio skurdo sąskaita nemoralu ir yra teisingai, kai sąskaitos už tai grįžta bumerangu, įskaitant ir Vakarų Europos didmiesčių gatvių grumtynes.

– Kokia Jūsų nuomonė apie pastaruoju metu politinę krizę valstybėje, įsisiūbavus skandalui, dėl savivaldybėse taikytų praktikų, kompensuojant tarybų narių veiklos išlaidas?

– Tai kas vyko su „čekiukais“, iki kol kilo skandalas – pavadinčiau politiškai neįžvalgiu prisitaikymu prie ydingos tvarkos visais lygiais – įstatymo, finansų kontrolės, po to jau savivaldos. Savivaldybių politikai patys ar neužčiuopė, ar prisitaikė ir neiškėlė problemos, todėl logiška, kad tie, kuriems buvo patikėti patys aukščiausi ministrų postai gerai padarė atsistatydinę dėl neįžvaldgumo. Dar kai vadovavau laikraščiui keletą kartų susidūrėme su situacijomis, kai savivaldybininkai savivaldybei reikalingą techniką įgydami kūrė planus, kaip išvengti mokesčių ir sutaupyti savivaldybės pinigų. Rašėm, ginčijomės, kad valstybė mūsų, todėl turime ne vengti mokesčių, bet rodyti pavyzdį ir juos mokėti. „Čekiukų“ situacija panaši – valstybės lygiu susitarta, kad savivaldybės tarybos nario darbas turi būti apmokėtas, bet kažkodėl tik taip, kad brangiai nekainuotų. Savivalda yra bazė auginti politikų pamainą, įtraukti žmones į viešųjų reikalų tvarkymą. Vadinasi, reikia už darbą adekvačiai mokėti arba garantijas suteikti tokias, kad drąsintų siekti mandato, ypač jaunesnius žmones, kurie nuolat turi galvoti apie pragyvenimą ir karjeros galimybes. 

– Papasakokite, kas Jus sieja su Jūsų savivaldybe? 

– Čia gimiau, čia mano namai, senelių sodybos, mano mokyklos – viskas labai gilu.

– Politika atima daug laiko. Ar pavyksta suderinti viešą ir asmeninį gyvenimą? Ar randate laiko pomėgiams? 

– Daug įsipareigojimų turiu, darbų sąrašai ilgi. Mano darbas Rokiškio rajono vietos veiklos grupėje balansuoja tarp darbo ir pomėgio, tarybos nario darbas, gal taip pat labiau potraukis, organizuoju dviejų NVO darbą,  priklausau dar trims. Šeima turim sodą (ten aš įsižeminu (tiesiogine prasme), turim vyro gimtąją sodybą su žeme, mišku (ten įnikęs vyras).Taigi, negaliu pasakyti, kas man yra darbas, kas pomėgis. Tik laiko, o kitąsyk ir jėgų viskam aprėpti nebeužtenka.

– Jei galėtumėte susitikti pasikalbėti su bet kokiu žmogumi pasaulyje, kokį pašnekovą pasirinktumėte? Kodėl? 

– Japonų rašytoją Haruki Murakami, kiekvienas jo romanas plečia ir gilina metafizinį pažinimą apie veiksmą, kuriantį priežastinius ryšius – kaip akmenukas, šokčiojantis ežero paviršiumi, palieka  ratilus. Kiekviena knyga stipriai įtraukia. Rekomenduoju, kas dar jo neatradote.

– Koks Jūsų gyvenimo moto?

– „Duok, ko reikalauji, ir reikalauk, ko nori“, - Šv. Augustinas. 

Vaiva Vaidžiulytė